2008 m. gruodžio 31 d., trečiadienis

Pamąstymai Uroboro danyse

8 komentavo


Jau pasiekėme patį Uroboro uodegos galiuką ir vėl toliau viskas tęsis. Kalbu apie Ouroboros, senovės Graikijos ir Egipto mitinę gyvatę ar slibiną-drakoną, kuri laiko apsivijusi Žemės rutulį, nasrais įsikibusi į savo uodegą. Galima pavadinti ir Midgardsorma pagal skandinavišką visatos įsivaizdavimą.
Pranė Dundulienė lietuvių kosmologijos aiškinimuose atrado žuvies įvaizdį:
[...] mituose sakoma, kad aplink žeme yra apsivy­niojusi didžiausia žuvis, kuri laiko įsikandusi uodegą. Kai ji versis ant kito šono, jūrų vandenys apsems žemę, ir ta­da bus pasaulio pabaiga (Martyniškių k., Joniškio raj.). Ar­ba kad žemę laiko didelė žuvis. Kai ji pasens ir mirs, išslys iš danių uodega, ir bus pasaulio pabaiga [LTR 1170 / 351, Stungių k., Žagarės apyl.].
(Šioje vietoje susidomėjau žagarietišku žodžiu danys ar daniai (?), kuris, akivaizdu, reiškia žiotis. O lietuvių kalbos žodyne net neįtrauktas toks žodis.)
=
Taigi tikėkimės, kad toji žuvis dar nenuseno ir ant kito šono nesivers, todėl galime pradėti naują ciklą ir gyventi taip pat, kaip iki šiol, tačiau vis po truputį keistis, nes laiko didžiausia dovana yra patyrimas ir akiračio išplėtimas.
Dabar išdėstysiu savo pasikeitimus šiame virtualiame pasaulyje. Laikau tai viena iš dvasinio gyvenimo sričių, nes virtualybėje tikrai nemaišo buitiniai rūpesčiai, neapgaudinėja išorinis blizgesys ar blankumas, nedaro įspūdžio turtai ir valdžios galios.
Išsigrynina žmonių santykiai, tačiau tas apnuoginimas visgi parodo, kaip smarkiai mes priklausome nuo bendravimo saitų. Matyt, tai ir lieka didžiausia žmogaus išskirtinybe visame gamtos pasaulyje, kai dėl santykių su kitu žmogumi jis gali paaukoti ar sugriauti viską. Tarpusavio bendravimas įneša daug sumaišties į žmonių gyvenimą. Neveltui visokie filosofai ir teologai agituoja už visišką nusišalinimą ir meditaciją vienumoje. Na, bet tai gali įgyvendinti tik labai pavargę, nusivylę ar priešingai - turtinga dvasia apdovanoti žmonės. Kiti lieka suktis šiame aistringame pasaulyje ir patirti įvairiapusius jausmus.
Šįmet mano dvasiniame pasaulėlyje įvyko šioks toks perversmas. Panašiai pajutau didžiulį virtualaus pasaulio atradimą prieš kokius septynerius metus, kai pamačiau, kad internete galima bendrauti su visiškai nepažįstamais žmonėmis ir atrasti juose įdomių minčių, įsivaizduoti juose visas norimas savybes. Bendravimas pašnekesiais tęsėsi gana ilgai, per mūsų forumo svetainę, kurioje įsitaisiau ilgam ir ištikimai, perėjo gausybė personažų, viskas vyko su pirmą kartą patiriamomis aistromis, kurios liepsnojo kaip kokiame filme: pažinimo džiaugsmas, nusivylimo ir įsiskaudinimo gėla, simpatijas keitė antipatijos ir atvirkščiai, jausmų paletės varijavo nuo pavydo iki susižavėjimo, nuo draugiškumo iki intrigų. Taip, tikra žmogiškųjų silpnybių ir privalumų pažinimo mokykla buvo tas forumas...
Atrodo, kad patyriau viską, nes palaipsniui bendravimas pradėjo kartotis. Pasijutau kaip namų šeimininkė, kuri visą gyvenimą gyveno savo namiškių ir svečių džiaugsmais ir nuoskaudomis, o galų gale vaikai išaugo ir paspruko iš namų, o svečiai beateina tik firminio pyrago pavalgyti. Ir tada aš - toji namų šeimininkė - pradėjau po truputį dairytis aplinkui. Pamačiau, kad per tuos metus virtualus pasaulis labai išsiplėtė ir paįvairėjo. Atsirado daug žmonių, kurių nereikia mandagiai kalbinti - jie šneka patys ir skelbia savas mintis nesidrovėdami, nes supranta, jog kiekvienas žmogus gali būti įdomi asmenybė. Taip ir yra!
Taigi pasikėliau ir puoliau į naują pasaulį. Įdomu. Nepaprastai džiaugiuosi atradusi man įdomių tinklaraščių. Kaip perliukai moliuskuose, tereikia tik nerti į vandenyno gelmę ir tarp gausybės jo turtų susirasti tai, kas gražiausiai tavo akyse žiba. Ieškosiu ir toliau, man rūpi :)
Norisi tuos įdomiuosius autorius ir palaikyti, ir pašnekinti. Todėl palikinėju komentarus, gal ir nelabai jie vykę, bet vis galvoju, kad reikia prisistatyti žmogui, jei jau juo domiesi. Prisistatau irgi ne kaip blankus vardas, o bandau prisistatyti per šį tinklaraštį. Jame dalinuosi savo mintimis ir pomėgiais. Dėkoju tiems, kurie parodo dėmesį mano kokiam nors pasamprotavimui.
Man patinka tas naujai atrastas pasaulis!

Skaityti toliau...

2008 m. gruodžio 25 d., ketvirtadienis

Stebuklinių filmų vakarėlis

5 komentavo
Kalėdoms visada gaunu dovanų net iš visai prastų TV kanalų. Kaip bebūtų, bet gerą stebuklinį filmą vaikams kuri nors televizija įstengia parodyti, nors ir prifarširuotą reklamų su automobiliais ir viską išgydančiu jogurtu. Iki šiol geriausiu filmu man lieka "Kapitonas Kablys" ir tobulėjant filmų kompiuterizacijai jau akivaizdu, kad šios kategorijos filmai darosi panašūs į gerai nupieštus animacinius vaizdelius, bet vis tiek traukia pažiūrėti.






Filmas apie Harį Poterį yra antrasis iš serijos, pernykštį aš jau beveik užmiršau, nors ir buvo gerai parinktų veidų ir efektingų triukų. Pirmiausia krito į akį, kad berniukas Danielis Radcliffe nuo pirmosios serijos smarkiai paaugo, subrendo, ir siekiant išlaikyti tą patį, kaip atrodė iš pradžių, sėkmingai parinktą Hario Poterio veidelį, buvo imtasi įvairiausių grimavimo triukų. Kiti du vaikai, kaip labiau tipažiniai veikėjai, galėjo paspekuliuoti įvairiomis grimasomis, todėl buvo žavesni, o Danieliui teko vaidinti vaikišką supermeną, todėl nuobodžiai vienoda poza.



Man, žiūrėjusiai abu filmus vieną po kito paeiliui, labai išryškėjo Rowling paviršutiniškumas prieš Lewiso išmintį. Nors abu pasakoja apie vaikų pasipriešinimą piktųjų burtininkų kėslams užgrobti valdžią ir skriausti pasakiškų vietų gyventojus, tačiau Rowling pasakojimas atrodo technologiškai išradingesnis, o todėl turiniu skurdesnis. Lewis pasakojimas turi aiškią alegorijos aurą, todėl kiekvieną skaitytoją, nepaisant jo gyvenimiškos patirties, skatina pamąstyti ir apie savo dvasines vertybes ar trūkumus.

Lyginu knygų autorius todėl, kad filmų techninis lygis daugmaž vienodas, todėl, nors ir neverta jų vadinti ekranizacijomis, tačiau leidžia palyginti pačių pasakojimų įtaigumą, gilumą ir jautrumą.


Taigi, "Narnijos kronikos" nugalėjo, nors tikri Lewiso knygų gerbėjai niekada nesutiktų šio filmo vadinti geriausiu. Aš nesu Lewiso gerbėja, nes mano laikais niekas jo knygų nedrįso leisti, matyt dėl, kaip sakoma, akivaizdžios krikščioniškumo propagandos, o tokias istorijas, kad jos tikrai giliai sujaudintų, pirmą kartą reikia perskaityti vaikystėje.
Tačiau net po šio mano vertinimu neblogo filmo pasiieškojau internete anksčiau statytų filmų vaizdelių, nes taip norisi to gero paprastumo, kai pagrindinis vaidmuo tenka pasakojimui, o ne spec.efektams ir grimui (nors ir įvertintam Oskaru ;)).

Mr. Tumnus (Panas) prieš 25 metus ir dabar:





























Narnijos išvaduotojai tada ir dabar:

Skaityti toliau...

2008 m. gruodžio 24 d., trečiadienis

Elektroninių sveikinimų griūtis

2 komentavo
Kaip tie tinklai ir išlaikys tokią pagausėjusią elektroninių laiškų laviną? (jau nebandau mąstyti, kas dėsis su mobilių ryšių operatorių serveriais Naujų metų naktį, kai visi puls skambinti ir siųsti SMS visiems). Atsimenu, senais fiksuoto ryšio laikais susiskambinimas tą naktį tapdavo neįmanomas. :)

Kol kas tik pakraupusi stebiu į mano darbo pašto dėžutę virstančius laiškus su atvirukais ir paveiksliukais. Atrodo, šiais laikais elektroninius sveikinimus jau pradėjo siuntinėti ir darželinukai. Skaityti žodžių jau nebespėju, tik peržvelgiu vaizdelius - kuris įspūdingesnis.

Aišku, šįmet įspūdį tepadaro tik animaciniai pasveikinimai. Štai šituo adresu galite peržiūrėti daug animacinių-muzikinių e-atvirukų (neužmirškit spūstelėti pele ant įkrauto paveiksliuko, kad prasidėtų veiksmas): http://www.jacquielawson.com/cards_christmas.asp


Skaityti toliau...

2008 m. gruodžio 20 d., šeštadienis

Gucci by GUCCI

2 komentavo
Turbūt natūralu, kad moterims patinka vyriški kvepalai? O vyrams turėtų patikti moteriški? Ar moterims turi patikti moteriški, o vyrams - vyriški? Juk kvepalai naudojami gundymams ir vilionėms, vadinasi, vyrus reikia gundyti moteriškais kvepalais. Ar vyriškais? Jau pasimečiau...
O vartotojai viliojami garsiais vardais ir alsiais vaizdais. Režisierius Deividas Lynchas atsidėjęs sukuria kvepalų Gucci by GUCCI reklaminį klipą, o po titaniško darbo visa komanda kelia šampano taures ir organizuoja spaudos konferenciją.

Aš lapelį Gucci by GUCCI įbrukau į knygą Ali Smith "Pasaulio viešbutis". Tiesa, mano lapelis yra Gucci by GUCCI pour homme, o rašytoja Ali Smith rašė apie moteriškes, bet kvapas tinka, - gal todėl, kad kaip Litmenyje paaiškino Eglė Kačkutė, "Ali Smith kūryba priklauso škotiškai, moterų ir lesbiečių literatūrai". Tiesą sakant, šitai aš sužinojau tik vakar, jau grįžusi iš komandiruotės, o kelionėje skaičiau Ali Smith "Pasaulio viešbutį" ir net neįtariau, kad skaitau škotų, moterų ir lesbiečių kūrybą. Kad moterų - dar galėjau suprasti pagal autorės pavardę ir labai kruopščiai vertėjos Gabrielės Gailiūtės pasistengtą išversti šiuolaikinių angliškų žargonų įvairovę, pagal kurią reiktų įsivaizduoti skirtingus vidinius pasaulius tokių personų, kaip elgetaujanti bomžė, viešbučio administratorė, žurnalistė, mokinukė ir žuvusios merginos klaidžiojanti siela. Keistas man sutapimas: kaip tik viešbutyje skaityti apie tai, ką su viešbutyje apsistojusių žmonių daiktais išdarinėja viešbučio kambarinės vietoj to, kad tvarkytų kambarius :)
Vertėja Gabrielė Galiūtė yra akivaizdžiai pamėgusi šią rašytoją, prirašė apie ją Šiaurės Atėnuose, Daina kasdienybės akimirkai, bet tai ir suprantama: kiekvienas sunkesnis tekstas tampa mylimiausiu vaiku. O tas postmodernas ir postpostmodernas, kuriuo švyti "Pasaulio viešbutis", vietomis ištisus puslapius liejasi ištiktukais, pauzėmis, be kablelių ir taškų. Bet skaityti nebuvo sunku, viskas įgavo įtaigią nuotaiką, tokią, kad nebegalėjau paskutinį rytą valgyti kai kurių viešbučio pusryčių patiekalų... Gal tokie ir yra lesbiečių kūrybos bruožai - aštru, kandu ir įtikinamai atgrasios smulkmenos?
Dabar pasakysiu savo sugalvotą mintį dėl pastaruoju metu įsivyraujančios lyčių sumaišties. Manau, kad dėl visko kalti kvepalai ir dezodorantai. Anksčiau nebuvo kvepalų, ir vyrai smirdėjo vyriškai, o moterys - moteriškai. Dabar priveista įvairiausių kvepalų, kurių kvapai sumišę, o reklaminiai klipai žadina visas įmanomas aistras. Todėl nenuostabu, kad kvepiantys jaunuoliai verčia iš koto pagyvenusius ponus, o mergos raitosi viena prieš kitą. Kvapas veikia smūginiu principu tiesiai į pasąmonę, todėl vargšės aukos net nespėja pajusti pavojaus.

Skaityti toliau...

2008 m. gruodžio 13 d., šeštadienis

Pasaulis – plepalai

1 komentavo

Aš vienišas... Man viskas po galais.

Plevena žodžių nuotrupos galvoj.

Aš vienišas...

Pasaulis – plepalai.

Už širmos velnias šiepiasi kvailai...

Visai kitoks dabar nei su kitais –

Su savimi kaip svetimu tyloj

Aš mirštu vienas.

Viskas man ne taip.

Aš vienišas...

Man viskas po velniais.

Klajoja siela tamsoje akloj,

Tik Dievas kartais šmėsteli migloj,

Aš vienišas...

Pasaulis – plepalai.


1985

Geda, Sigitas. Septynių vasarų giesmės: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1991.




Ir visgi lieku prie žaismingų Gedos eilėraščių. Nors patyrę eilėraščių žinovai nepritarė šiam mano pasirinkimui, bet man iki šiol akyse šviečia Geltona karalaitė ant dviračio...




Geltona karalaitė,
o padangos nuplyšę,
geltona karalaitė,
o ratai atsikišę,
kiauliapienės jau žydi,
o rėmo nematyti,
vien balnas,
vien sėdelis,
o priekyje tvora...




Geltona sviestapienė
princesė atvažiuoja
o vėjas pučia kiaurai
ir randasi vaikai,
geltonas jos sijonas,
šinjonas plevėsuoja,
kaip vėliava geltona
jos iškelti plaukai...





Geltoną duoną kepa
jos motina iš miltų,
geltoną sviestą tepa
jos broliai keturi,
geltonosios lelijos,
vėdrynai, dievo ratai,
nanotkos, tetos, našlės,
ir viskas, kai žiūri...

Geda, Sigitas. Babilono atstatymas: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1994.


Skaityti toliau...

2008 m. gruodžio 12 d., penktadienis

Malonumas sąrašėlių mėgėjai

5 komentavo
Tas malonumas - paskelbti Auksinio gaublio nominacijų sąrašai.
Su didžiausiu pasitenkinimu persikopijuoju:

BEST MOTION PICTURE – DRAMA
The Curious Case of Benjamin Button
Frost/Nixon
Revolutionary Road
The Reader
Slumdog Millionaire

BEST PERFORMANCE BY AN ACTOR IN A MOTION PICTURE – DRAMA
Leonardo DiCaprio - Revolutionary Road
Frank Langella - Frost/Nixon
Sean Penn - Milk
Brad Pitt - The Curious Case of Benjamin Button
Mickey Rourke - The Wrestler

BEST PERFORMANCE BY AN ACTRESS IN A MOTION PICTURE – DRAMA
Angelina Jolie - Changeling
Anne Hathaway - Rachel Getting Married
Meryl Streep - Doubt
Kristin Scott Thomas - I've Loved You So Long
Kate Winslet - Revolutionary Road

BEST MOTION PICTURE – COMEDY OR MUSICAL
Mamma Mia!
Vicky Cristina Barcelona
Burn After Reading
Happy-Go-Lucky
In Bruges

BEST PERFORMANCE BY AN ACTOR IN A MOTION PICTURE – COMEDY OR MUSICAL
Javier Bardem - Vicky Cristina Barcelona
Colin Farrell - In Bruges
James Franco - Pineapple Express
Dustin Hoffman - Last Chance Harvey
Brendan Gleeson - In Bruges

BEST PERFORMANCE BY AN ACTRESS IN A MOTION PICTURE – COMEDY OR MUSICAL
Sally Hawkins - Happy-Go-Lucky
Frances McDormand - Burn After Reading
Meryl Streep - Mamma Mia!
Emma Thompson - Last Chance Harvey
Rebecca Hall - Vicky Cristina Barcelona

BEST FOREIGN LANGUAGE FILM
Gomorrah
I've Loved You So Long
Waltz with Bashir
The Baader Meinhof Complex
Everlasting Moments

BEST ANIMATED FEATURE FILM
Wall-E
Bolt
Kung Fu Panda

BEST PERFORMANCE BY AN ACTOR IN A SUPPORTING ROLE - MOTION PICTURE
Tom Cruise - Tropic Thunder
Robert Downey Jr. - Tropic Thunder
Philip Seymour Hoffman - Doubt
Heath Ledger - The Dark Knight
Ralph Fiennes - The Duchess

BEST PERFORMANCE BY AN ACTRESS IN A SUPPORTING ROLE - MOTION PICTURE
Amy Adams - Doubt
Penelope Cruz - Vicky Cristina Barcelona
Viola Davis - Doubt
Marisa Tomei - The Wrestler
Kate Winslet - The Reader

BEST DIRECTOR – MOTION PICTURE
David Fincher - The Curious Case of Benjamin Button
Danny Boyle - Slumdog Millionaire
Stephen Daldry - The Reader
Ron Howard - Frost/Nixon
Sam Mendes - Revolutionary Road

BEST SCREENPLAY – MOTION PICTURE
Simon Beaufoy - Slumdog Millionaire
David Hare - The Reader
Peter Morgan - Frost/Nixon
Eric Roth - The Curious Case of Benjamin Button
John Patrick Shanley – Doubt

BEST ORIGINAL SCORE – MOTION PICTURE
James Newton Howard - Defiance
Alexandre Desplat - The Curious Case of Benjamin Button
A.R. Rahman - Slumdog Millionaire
Hans Zimmer - Frost/Nixon
Clint Eastwood – Changeling

BEST ORIGINAL SONG – MOTION PICTURE
"Down to Earth" by Peter Gabriel / Thomas Newman - Wall-E
"Gran Torino" by Clint Eastwood / Kyle Eastwood - Gran Torino
"I Thought I'd Lost You" by Miley Cyrus - Bolt
"Once in a Lifetime" by Beyoncé Knowles - Cadillac Records
"The Wrestler" by Bruce Springsteen - The Wrestler


žr. 2009 Golden Globe Nominations Announced
Skaityti toliau...

2008 m. gruodžio 11 d., ketvirtadienis

Ponios Maldeikienės papasakotas anekdotas

3 komentavo
Tikrai jau juokiausi, nes ką dar žmogus gali pasakyti, išgirdęs apie tokius dalykus:
Ir pritariu straipsnyje išrėžtai išvadai:
Ekonominė krizė šioje šalyje niekis, palyginus su absoliučia sąmonės krize.

Skaityti toliau...

2008 m. gruodžio 9 d., antradienis

Vienas klausimas

14 komentavo
1) Paskaičiau, kad Małgorzatos Szumowskos filmui „33 gyvenimo scenos“ („33 sceny z życia“) Lokarno filmų festivalyje davė Didijį prizą. (žr. Szumowska królową Locarno)
2) Prisiminiau I.Keidošiūtės dokumentinį filmą apie šiųmetį Gdynės filmų festivalį. Šiame festivalyje buvo rodomas šis Šumovskos filmas, jį geriausiu išrinko kritikai, nors žiuri Didijį prizą atidavė kažkokia melodramai "Mažoji Maskva" („Mała Moskwa“). (žr. 33-iajam Gdynės lenkų vaidybinių filmų festivaliui pasibaigus).
3) Gdynės festivalyje gerai buvo sutiktas ir Kasios Adamik debiutinis filmas „Benamių stadionas“ („Boisko bezdomnych“) . (žr. Teigiama Gdynė) Nežinia, ar dėl to, kad Kasia - Agnieškos Holand dukra, ar kad filmas apie iš bomžų sukomplektuotą futbolo komandą tikrai stiprus. Keistajame realiame - ne filmų - pasaulyje, pasirodo, iš tikrųjų vyksta pasaulio benamių futbolo čempionatai...
Taigi, iš keturių paminėtinų Gdynės festivalio filmų du buvo pastatyti moterų.
4) Rusai į oskarines nominacijas šįmet išrinko Annos Melikian filmą "Undinė". Aišku, kad Sandanso nepriklausomojo kino festivalyje A. Melikian „Pasaulio kino“ kategorijoje buvo apdovanota už režisūrą. Berlyno kino festivalyje gavo FIPRESCI prizą. Kinotauro festivalis nesiskaito, nes rusiškas. Fanta prirankiojo ir liaudies atsiliepimų: "Rusalka" man patiko.
5) Sandanso kino festivalyje už "Užšalusią upę" (Frozen river) buvo apdovanota režisierė Courtney Hunt. Aplamai šita "Upė" jau turi 14 apdovanojimų iš visokių Hamburgo ar Nantaketo festivalių, o Fanta, pavartęs JAV kinokritikų apdovanojimų sąrašą, burba: Dar tuose sąrašuose įdomūs pavadinimai "The Visitor", "Frozen river". (žr. Prizai, nominavimai)
6) Lietuviškojo kino prizas Sidabrinė gervė už geriausią vaidybinį filmą įteiktas Kristinai Buožytei, už filmą "Kolekcionierė". Režisierė pasakoja Lolitos S. laidoje apie savo planus: važinėjimai po įvairiausius kinofestivalius su "Kolekcioniere" labai praplėtė akiratį, dabar ji kurs psichologinį trilerį.
Klausimas toks: quo vadis?

Skaityti toliau...

2008 m. gruodžio 8 d., pirmadienis

Labiausiai man patinka paaiškinimai "už..."

5 komentavo
Prisiminusi savo pranašavimus ir pageidavimus kai tik buvo paskelbti Nacionalinių kultūros ir meno premijų kandidatai ("Povilionienei premija, jau sakykim, paskirta"), galiu pasidžiaugti, kad buvo atsižvelgta į mano nuomonę :)
Šiais metais Nacionalinių kultūros ir meno premijų laureatais tapo:
Aktorė Rūta Staliliūnaitė-Matulionienė „už aukštąjį teatro meną, už vaidmenis, tapusius Lietuvos teatro simboliais, už Barborą, Kleopatrą, Norą, Jurgą, Mortą...“.
Dainininkė Veronika Povilionienė už „dainavimą Lietuvai ir pasauliui“.
Vertėjas ir poetas Antanas Gailius už „literatūros klasikos vertimus, už lietuvių kalbos profesionalumą“.
Kompozitorė Raminta Šerkšnytė už „muzikos klasikos ir moderniųjų formų jungtis“.
Medijų meno kūrėjas Deimantas Narkevičius už „visuomenės ir kultūros problemas analizuojantį medijų meną“.
Rašytoja Vanda Juknaitė už „santūrų humanizmą ir lietuvių literatūros lauko išplėtimą“.
(cituoju iš lrytas.lt)

Skaityti toliau...

2008 m. gruodžio 7 d., sekmadienis

Yes We Can

0 komentavo
Aš irgi nustebusi paskaičiavau L. Jonušio sąraše keletą knygų, kurias jau skaičiau. Keista todėl, kad Jonušys akivaizdžiai iš kito pasaulio, nei manasis. Tačiau, kaip sakiau anksčiau, sąrašai man įdomūs ne tuo, ką jau žinau, o tuo, ką dar galiu sužinoti. Būsimi atradimai vilioja labiau nei jau įvykę. Štai metų pabaigoje, kaip įprasta, išskaičiuojami žymiausi įvykiai, sėkmingiausi žmonės, geriausi atradimai. Technologinės pažangos dešimtukai su Didžiuoju Halodronų Greitintuvu priešakyje... Didieji geografiniai atradimai, persikėlę į kosmosą ir mikrokosmosą... Įdomu, bet įdomiau tai, kas dar tik bus :)
Užbaigiu perrašinėti L. Jonušio sąrašą, tik patikslinu, kad nurašau tik pavadinimus, o jis juk kiekvieną knygą dar apibūdino, ne šiaip sąrašėlį išvardijo.
31. Michael Ondaatje. Anglas ligonis.
32. Tim Parks. Europa (Europa).
33. Viktor Pelevin. Čiapajevas ir Pustota.
34. Gregor von Rezzori. Der Tod Meines Bruders Abel (Mano brolio Abelio mirtis).
35. Alain Robbe-Grillet. Labirinte.
36. Arundhati Roy. Mažmožių dievas.
37. Juan Rulfo. Pedras Paramas.
38. Salman Rushdie. Vidurnakčio vaikai.
39. Ernesto Sábato. Sobre héroes y tumbas (Apie didvyrius ir kapus).
40. James Salter. A Sport And A Pastime (Pramoga ir tuštybė).
41. José Saramago. Rikardo Rejišo mirties metai.
42. Robert Schneider. Miego brolis.
43. Saša Sokolov. Škola dlia durakov (Kvailių mokykla).
44. William Styron. Sofi pasirinkimas.
45. Graham Swift. Waterland (Liūnija).
46. Andrzej Szczypiorski. Początek (Pradžia, vertimuose į vakarų kalbas: Gražioji ponia Seidenman).
47. Jozef Škvorecky. Pribeh inženyra lidskych duši (Žmogaus sielų inžinieriaus istorija).
48. John Updike. Tekėk už manęs.
49. Mario Vargas Llosa. Tetulė Chulija ir rašeiva.
50. Patrick White. Riders In The Chariot (Dangaus karietoje).

Skaityti toliau...

2008 m. gruodžio 5 d., penktadienis

Dovanų reitingai

3 komentavo

Apklausoje paatviravę žmonės aiškina, kad dažniausiai per Kalėdas jie gauna dovanų ne tai, apie ką svajojo ir ko iš tiesų norėtų. Dovanotojai, pasirodo, kaip tik yra įsitikinę, kad moka dovanoti dėmesio vertas dovanas. Buvo sudarytas sąrašėlis dovanų, kurios yra mažai trokštamos, tačiau kaip tik dažnai dovanojamos. Aukščiausias pozicijas užima įvairios higienos priemonės (vonios putos, odekolonai ir pan.), knygos, chalatai, šlepetės, kojinės ir apatiniai baltiniai. Netinkamiausias dovanas dovanoja seneliai anūkams ir anūkai seneliams.

Tai tokia žmogui įdomių ar reikalingų daiktų vertė jo artimųjų akyse. Tau pačiam tas daiktas gali atrodyti labai naudingas, puikus ar gražus, tačiau tavo giminaičiams ar draugams tai tik nereikalingas šlamštas. Nes jei ir praverstų kokios šlepetės, bet tikrai ne tokios, kokias tu parinkai :)

Manau, kad lygiai tokią pat vertę turi ir žodžiai. Paprastai tas, kuriam yra adresuojami žmogaus žodžiai, nekreipia į juos dėmesio. Gali būti, kad netyčia juos išgirdęs koks pašalinis praeivis įvertins tuos žodžius ir rankios juos pradėjęs pokalbį arba tyliai sau į širdį susidės. Bet kadangi jis praeivis, tai jo paskirtis yra nueiti, tegul ir su žodžiais širdyje.


Tęsiu L. Jonušio sąrašą:


16. E. L. Doctorow. Regtaimas.

17. Heimito von Doderer. Slunio kriokliai.

18. Lawrence Durrell. Aleksandrijos kvartetas.

19.Max Frisch. Tarkime, aš Gatenbainas.

20. Gabriel García Márquez. Šimtas metų vienatvės.

21. William Golding. Darkness Visible (Regima tamsa).

22. Alasdair Gray. Lanark (Lanarkas).

23. Günter Grass. Skardinis būgnelis.

24. Wolfgang Hildesheimer. Tynset (Tynsetas).

25. Venedikt Jerofejev. Maskva-Petuškai.

26. Milan Kundera. Nepakeliama būties lengvybė.

27. John Lanchester. Mr Phillips (Ponas Filipsas).

28. Doris Lessing. Briefing For A Descent Into Hell (Nusileidimo į pragarą instrukcija).

29. Iris Murdoch. Jūra, jūra.

30. Vladimir Nabokov. Ada, Or Ardor (Ada, arba aistra).

Skaityti toliau...

2008 m. gruodžio 2 d., antradienis

Variacijos pirmūnų tema

1 komentavo
Šiandien paskaičiau tris dalykus:
1) Laimanto Jonušio straipsnį "50 penkiasdešimtmečio romanų".
2) Andriaus Jakučiūno pokalbį su L. Jonušiu apie jo naujausią ese ir straipsnių rinktinę "Rūmas virš bedugnės" (kurioje ir yra išspausdintas tas minėtas straipsnis): Prasmingas slampinėjimas kūrinio erdvėse.
3) "Lietuvos ryto" žurnalistės Audronės Urbonaitės pasakojimą apie save ir kaip ji skaitė aukščiau minėtą L. Jonušio knygą: Menas – pagaugai per nugarą.
Pradėsiu nuo citatos iš antrame punkte paminėto šaltinio.
Čia dabar pasakysiu tai, kas nepatiks beveik visiems „Nemuno“ skaitytojams, tarp jų ir Kęstučiui Navakui su jo vinilinėmis plokštelėmis. Virtuvėje arba automobilyje klausydamasis radijo, paprastai perjungiu stotį, kai tik pasigirsta muzika. Geriau, kad kalbėtų, nes vis tiek ką nors naujo pasako (kad ir paprasčiausią faktinę informaciją), o muzika vis ta pati, jau girdėta ir nusibodusi. O jeigu negirdėta, tai dažniausiai dar blogiau.
Taip atsakė L.Jonušys į Jakučiūno klausimą apie savo santykį su muzika. Atsakymas labai drąsus, nes mūsų laikais pasisakyti, kad nesiklauso muzikos, gali tik absoliutūs vienišiai arba išprotėję asmenys. Kadangi man Jonušys atrodo labai racionaliai mąstantis, na, gal sausas, tačiau tai jau kita savybė, tai belieka manyti, kad jis, matyt, mokykloje buvo pirmūnas, iš jo klasiokai dėl to visą laiką tyčiojosi, todėl jis išmoko nekreipti dėmesio į pašaipas ir pasitikėti tik savimi. Buvo mūsų klasėje tokia mergaitė, mes baisingai jos nemėgom, nes ji visur stengėsi būti ir buvo pirma, o ypač jos nemėgo tie, kurie buvo ne pirmi, bet antri-treti klasėje. Tai toji mergaitė nepaisydama visuotinės paniekos taip ir išarė iki aukso medalio, įstojo į mediciną ir, girdėjau, pasirinko tokią sritį, kad dabar sulaukia ir išdidžiausios grietinėlės atstovų vizitų, ir visi kreipiasi į ją nuolankiai. Ir niekas nenorėtų prisipažinti, kad vaikystėje iš tokių atkaklių ir darbščių vaikų šaipėsi, o dabar prašo jų pagalbos.
Taigi, L.Jonušys pakalbėjo su pirmūnišku pasitikėjimu, o A.Urbonaitė pasistengė pademonstruoti pasitikėjimą savo ribotumu. Žinoma, kad ji atrodo daug šaunesnė ir artimesnė vien todėl, kad taip pat, kaip ir eilinis Lietryčio skaitytojas, gali pasakyti:
Rusų kritikas Levas Aninskis – neskaičiau. Amerikiečių rašytoja Willa Cather – negirdėta. George'as Steineris – Viešpatie, kas jis toks? Neguodžia net paaiškinimas, kad jo knyga „Tikrosios esatys“ kaip tik ir akcentuoja tikrąjį dievybės buvimą meno kūrinyje.
Rudolfo Otto „mysterium tremendum“ ir „mysterium fascinans“ galutinai pribaigia, nors ir sąžiningai bandau suvokti vokiškojo „Shauder“ ir angliškojo „awe“ tapatumą.
Su tokia bendrakeleive niekur nepražūsi, ar ne? Neišsigąs ir nepasiduos. Užmėtys Jonušį jo paties citatomis ir penkiasdešimčia knygų tomų. Tegul žino savo vietą ir neskleidžia skaitytojams kažkokių knygų sąrašėlių, su prierašu kad iš tų penkiasdešimties romanų į lietuvių kalbą išversta kol kas tik 26. Kitus pasiskaitykite originalo kalba.
Ir visgi aš tyliai tą sąrašėlį persirašau. Tik nesakykite klasiokams, aš jų pašaipų bijau.
1. Kingsley Amis. The Green Man (Miškinis).
2. Margaret Atwood. Greisė.
3. John Banville. Parodymų knyga.
4. Julian Barnes. Flaubert's Parrot (Flobero papūga).
5. John Barth. Plaukiojanti opera.
6. Samuel Beckett. Trilogija - Molojus, Malonas miršta, Neįvardijamasis.
7. Adolfo Bioy Casares. El sueño de los héroes (Sapnas apie didvyrius).
8. Hermann Burger. Schilten (Šiltenas).
9. Anthony Burgess. The Doctor Is Sick (Daktaras serga).
10. Guillermo Cabrera Infante. Tres tristes tigres (Trys liūdni tigrai).
11. Peter Carey. Oskaras ir Liusinda.
12. Mark Charitonov. Linii sudby, ili sundučiok Milasseviča (Likimo linijos).
13. J. M. Coetzee. Maiklo K gyvenimas ir laikai.
14. Julio Cortázar. Žaidžiame klases.
15. Robertson Davies. The Deptford Trilogy (Deptfordo trilogija).
(bus daugiau)

Skaityti toliau...

2008 m. gruodžio 1 d., pirmadienis

Leidyklos pluša

4 komentavo
"[...] jei ji, norėdama parengti reportažą, būtų pranikusi į gangsterių gaują [...]
Cituoju be tikrinių vardų, nes manau, kad Nobelio premijos laureatas Orhan Pamuk nekaltas dėl lietuviškojo leidimo kokybės. Nors skelbiama, kad versta iš turkų kalbos, bet man šioje vietoje prieš akis susvysčiojo rusiška frazė проникать; проникнуть.
Įdomu, gal pakartotiniame "Juodosios knygos" leidime tekstą peržiūrėjo koks lietuvis redaktorius, ar leidykla tiesiog tą knygą paprastai perleido, nes Nobelio laureatų išsiilgę skaitytojai išpirko visą netyčia parengtą leidimą?

Skaityti toliau...

2008 m. lapkričio 29 d., šeštadienis

Proto ir jam atstovaujančių išminčių, mokslininkų, specialistų mito nuvainikavimas

13 komentavo
Apie tai šneka Gintautas Mažeikis naujausiame su Litmeniu platinamo Šiaulių universiteto laikraščio Park@s numeryje. Pasak jo, amerikiečių pragmatistas R.Rorty vienas pirmųjų savo knygoje "Gamtos veidrodis" ryžosi nuvainikuoti proto idėją, parodydamas, kad protingumas yra veikiau ideologinis ir konformistinis požymis, o ne smegenų funkcijos tikrovė. Karštai sutinku su tokiu požiūriu, nors pati labiau mėgstu protingumo apraiškas. Tačiau ne kartą stebėjausi nuolatinėmis besiginčijančių pusių nuorodomis į Ekspertus - suprask: šitie tai tikrai žino, - kai aiškiai matėsi, kad tie ir kiti ekspertai visada kalba taip, kaip naudinga, o tikrosios tiesos taip niekas ir nesužino. Tos tikrosios tiesos ir nėra, galima tik apsimetinėti, kad ją žinai, bet jei tik kas nors ryžtųsi pareikšti, kad dabar jis paskelbs Tikrąją Tiesą, tai nusivylę klausytojai teišgirs žinomas banalybes.
Žinoma, kad protingiausi yra tie, kurie sugeba prisitaikyti prie aplinkos ir kuo skubiau pasikeisti, kai tik keičiasi aplinkybės. Ir dar protingiausi yra tie, kurie kiekvieną dalyką sugeba teoretizuoti, t.y. ideologizuoti, o kai priartėjama prie tų teorijų realizavimo, tai jie gudriai patyli. Šiaip ar taip, toks žmonių žaidimas man yra pakankamai įdomus, todėl gudrumas atrodo tokia teigiama žmogaus savybė.
Tačiau galiu pripažinti, kad daug didesnę emocinę ir intelektualinę įtampą pajaučiu tais atvejais, kai tenka prisipažinti, kad nieko nesuprantu ar pasimetu - viskas susijaukia, pasijaučiu neprotinga ar nepakankamai protinga. Tada atrodo, kad iš dirbtinės situacijos, iš rėmų, kuriuos man sukuria mano protas, aš iškrentu į tikrą, galingą ir nesuprantamą gyvenimą. Tas jausmas nepakeliamas, todėl protas karštligiškai sukuria kažkokius rėmus, kažkokią paaiškinančią idelogiją, ir ropščiuosi į tą valtelę, nors ji tėra tik pieštuku nupaišytas kontūras.
Štai tokias mintis man sukėlė filmas "Šultesas" ir jo aptarimas, kuris visgi įvyko Gordono programoje "Zakrytij pokaz". Filmo žiūrėjimo įspūdžiai tokie: gan ilgai nervavausi, kad buitiniai garsai filme užgožia veikėjų kalbą. Labai gerai girdėdavosi standartiniai iš teliko sklindantys garsai ar visiškai atpažįstamas aplinkos gausmas - turgaus, parduotuvės fonas, mašinų signalizacijos, visuomeninio transporto skelbimai, o vis nenugirsdavau, ką pramurma pagrindinis veikėjas ar kokius reikalėlius su juo tvarko kažkokie banditai. Paskui supratau, kad jokio skirtumo, ką jie ten šneka ir daro, nes tos ištraukos iš gyvenimo, nufilmuotos epizodais, bet be iškarpymų, ir yra ta realybė, tas vandenynas, kurio protas nepajėgus suprasti, todėl bet koks apiforminimas žodžiais tebus tik gelbstinčios schemutės nubraižymas, bet kokios schemutės, kuri leistų pažiūrėti į nepažiūrimą.
Filmo aptarimas panašiai ir vyko: tie, kurie yra protingi ir gerai prisitaikę, peikė filmą, reikalavo schemučių, o patys protingiausi sakė, kad jie viską suprato, todėl jiems neįdomu. Pastebėjau, kad toje pusėje sėdėję veikėjai atrodė šauniai, išpuoselėtos išvaizdos, o kai kurie net turėjo gražias kaklaskares. Gal tik Margolitas šalia jų atrodė kaip praeities rekvizitas, bet manau, kad jaunystėje jis taip pat atrodė gerai prisitaikęs. Priešingoje pusėje sėdintys filmo gynėjai pasižymėjo negražia išvaizda, kažkokiais nukrypimais nuo normos ir vapėjo kažką apie filmo svarbą sau arba apie filmo reikšmę pasauliniam kinematografui, o negalėjo atsakyti į konkrečius oponentų klausimus apie konkrečius dalykus. Jau nekalbant apie tai, kaip neįspūdingai bandė atsakyti į pasitikinčio aktoriumi pasivadinusio jaunuolio klausimą "APIE KĄ TAS FILMAS?" ir "KUR EMOCIJOS?".
Tokiam veikėjui atsakyčiau, kad netikrų emocijų ten nebuvo, o tikras labai sunku įžiūrėti. Jas gal tik galima pajusti. Bet tai jau iškristų iš protingumo ribų. Kaip tikrame gyvenime.

Skaityti toliau...

2008 m. lapkričio 27 d., ketvirtadienis

Pasimetę verti(ni)me

2 komentavo
Šiandien Lietuvos radijo rytinės laidos vedėjai kelis kartus skundėsi, kad jiems nepristatė "Lietuvos ryto" laikraščio. Todėl laikraščių apžvalgos jiems gavosi kažkokios trumpos, perduotos neužtikrintais, abejojančiais balsais. LR žurnalistai nežinojo, kaip pabrėžti "Lietuvos žinių" ar "Respublikos" skleidžiamą žinią - pritarimu ar pajuoka. O ir Matonis dar, matyt, nebuvo atėjęs į darbą, nepainstruktavęs...
Lryto portale rašoma, kad dėl techninių kliūčių spaustuvėje d a l i s laikraščių nepasieks skaitytojų. Todėl siūlo viską skaityti internete. Peržiūrėjau pirmą kartą po ilgesnės pertraukos visą "Lietuvos ryto" numerį, bet taip ir neradau, ką paskaityti. Taigi, man jokio nuostolio.
Bet stichinės nelaimės padariniai labai išryškėjo nepriklausomos visuomeninės radijo ir televizijos darbe.

Skaityti toliau...

2008 m. lapkričio 26 d., trečiadienis

Bandymas būti bulvariniu

2 komentavo
Ponas buv.rašytojas Marius Ivaškevičius, pasirodo, yra patapęs buvarinės TV laidos vedėju.
Šį vakarą jis nagrinės kunigų niekingumo temą - labai mėgstama Lietuvos ryto tema.
(jau geriau leidyklų išdresuoti rašytojai nei TV bulvarinių laidų vedėjai).

Skaityti toliau...

2008 m. lapkričio 25 d., antradienis

Muštras ir disciplina

5 komentavo
Tik tokios priemonės skatina kurti. Jei koks tipas pasakoja, kad jam kūrybai trūksta laisvės - netikėkite, apsimetėlis toks yra. Nes žymiausi pasaulyje paveikslai, operos ir romanai buvo sukurti vykdant užsakymą, bandant prasimanyti pinigų skoloms apmokėti.

Vis atkreipdavau dėmesį į kokį amerikiečių rašytoją, atvirai pasipasakojantį, kaip pagal grafiką jis rašąs knygas. Reikia, nes kiekvienų metų tokio ir tokio mėnesio tokią ir tokią dieną turi pasirodyti jo naujas romanas. Jei patingės ir nespės tai datai, tai skaitytojai paprasčiausiai susidomės kitu rašytoju, o šitą užmirš.

Atrodo, kad ir lietuvių rašytojus to išmokė knygų leidėjai. Stebiu, kaip svarbiausiu leidėjams metu - prieš Kalėdas - vienas po kito pilasi nauji lietuvi6ki romanai. Jau minėjau Lauros Sintijos Černiauskaitės ir Renatos Šerelytės naujuosius kūrinius, o šiandien knygyne pačiupinėjau Paties Parulskio Romaną.

Sigitas Parulskis
„Murmanti siena“


Metai: 2008
Puslapių skaičius: 373
Kalba: lietuvių
Įrišimas: kietas


Viršelis - irgi įvykis beveik iš Maldžio galerijos.


Skaityti toliau...

2008 m. lapkričio 23 d., sekmadienis

Toliau atsirinkinėju po truputį

3 komentavo
Žinoma nestebina, kad austrai drąsią ir postmodernistinę dvasią įžiūri arčiau savęs - pas slovakus, slovėnus, bulgarus, - o iš toliau išsidėsčiusių kraštų tegali ištraukti po vieną eksponatą - atsargiai pažinčiai per atstumą, turbūt. Jei Parulskis gal ir tinka pastoviam Lietuvos postmoderno atstovavimui - tikiuosi, kad ir užsienyje jis išlaiko nepatenkinto niurgzlio pozą, - tai manau, kad lenkai turi daugiau nei Eugeniuszą Tkaczyszyn-Dycki, o rusai - ne vien Aleksejų Ivanovą.

(Tarp kitko, dabar perskaičiau Sorokino "Opričniko dieną" ir esu pakankamai susižavėjusi, kad skaitinėčiau Sorokiną toliau. Beje, šią knygą skaičiau lietuviškai ir man Benedikto Januševičiaus vertimas patiko, nes jis nesidrovėjo tekste palikti daug rusicizmų, ir jie tinka puikiai, net nesvarbu, ar juos visi skaitytojai supras, nesgi rusiškumas ir yra toks dalykas, kai šnekama rusiškai, o net rusiškai nesuprantantieji kažkodėl viską supranta. И слава Богу.)


Bet iki šiol neprisiruošiu paskaitinėti nors ką nors iš Mišelio Uelbeko kūrinių. Kai nueinu į biblioteką, tai arba pamirštu paieškoti, arba jei jo knyga tiesiai į akis spokso iš populiarių knygų lentynos, tai kaip tik būnu prisiėmusi ką nors labiau siekiamo. Bet gal kaip tik toks atsilikimas man leis ramiai pažiūrėti šiąnakt per Snobo kiną rodysimą vienos jo knygos ekranizaciją "Elementarios dalelės". Ponas Ūbis įtartinai išpeikė vokietį režisierių, nors lyg ir negyrė paties Uelbeko. Paprastai juk būna taip, kad ekranizuojantį filmą peikia tie, kuriems patinka knyga.


Rašytojas pasirinko tokius skirtingus personažus (keturiasdešimtmetį, atrandantį pirmą meilę, ir sekso maniaką, išsilaisvinimą randantį „swinger parties"), kad pasvarstytų, kas vis dėlto sieja tokius skirtingus šių dienų visuomenės atstovus, bet Roehleris tam pristigo fantazijos ir, žinoma, ironijos.



Ironija, žinoma, yra svarbus dalykas, man atrodo, kad be jos neapsieina nė vienas dabartinis kūrėjas. Tik toks požiūris priimtinas ir sveikintinas šiuolaikinėje viešojoje erdvėje, o senoji ir jaunoji kartos tarpusavyje varžosi, kurie iš jų geriau įvaldę šį mechanizmą. Nors viduje tyliai labai ilgisi meilės ir ištikimybės.


Kitą savaitę iš TV išsitrauksiu dar šiuos pono Ūbio neminėtus filmus: antradienį per BTV "Apgaulė" (http://www.imdb.com/title/tt0462338/), o PBK penktadienį toliau rodo Kinotauro prizininkus, tik šį kartą, kaip suprantu, be Gordono komentarų - filmą "Šultesas". Šito filmo aprašymų pilna visur, nes neseniai buvo atvežtas į mūsų kinoteatrus į Naujojo Rusijos kino dienas, o aš tik pasidėjau nuorodą į "7md" publikuotą pokalbį su to filmo režisieriumi Bakuru Bakuradze.


Pakalbėkime apie Šultesą. Jis gyvena Maskvoje. Jo mama – rusė, bet jo pavardė – lyg žydiška, lyg žydiškai vokiška, ir kalba jis su gruzinišku akcentu, todėl tampa aišku, kad jis – gruzinas. Supratau, kad Jums svarbi žodžio „šultes“ muzika. Ji svarbesnė nei tiesiog herojaus vardas. Tai – gryna fonetika.
Būtent taip ir yra. Žodyje „šultes“ girdžiu kažką svetima. To gana. Apie gruzinišką akcentą. Kai filmavau, maniau, kad bus galima pergarsinti, bet nelabai to norėjau. Tam tikras sąlygiškumo laipsnis man yra priimtinas. Manau, kad gruziniškas akcentas ir yra tas sąlygiškumas.


Skaityti toliau...

2008 m. lapkričio 22 d., šeštadienis

Literatūrinis sudoku

1 komentavo
Randu naujienų portale Balsas tokią žinutę: Paskelbti Bank Austria Literaris literatūros apdovanojimai.

Jei jau skelbia lietuviškame portale, tai, vadinasi, bus susiję su Lietuva. Naršau tekstą: "... Bank Austria Literaris“ apdovanojimai, skirti rytų ir pietryčių Europos autorių literatūros darbams apdovanoti. Šį kartą prizinis fondas – 100 tūkst. eurų....", "... „Bank Austria“, kuris yra „UniCredit Group“ dalis...". Aha, Lietuvoje irgi veikia tarptautinio banko UniCredit Group filialas, bet kažin ar dėl to reiktų domėtis Bank Austria veikla? Tuo labiau, kad kaip visos tarptautinių ženklų prekės Lietuvoje kažkodėl skiriasi nuo tokių pat prekių Vakarų šalyse, tai, matyt, ir tas filialas tėra tik banko imitacija.

Tai gal... visgi... apdovanojo kokį mūsų rašytoją?


... išrinkti „Bank Austria Literaris 2008“ nugalėtojai: Slovakijos autorius Agda Bavi Pain ir jo knyga „Koniec sveta“ (lietuvių k. „Pasaulio pabaiga“).
Antroji vieta atiteko serbui Srđan Valjarević, su kūriniu „Komo“.
Trečioji – bulgarui Palmi Rancev, išleidusiam knygą „Malko kasmet za po-kasno“ (lietuvių k. „Truputį sėkmės vėliau“).
Šiais metais taip pat specialiu prizu už poeziją apdovanotas Slovakijos poetas Rudolfas Jurolekas už savo knygą „Život je možný“ (lietuvių k. „Gyvenimas įmanomas“).

(Šioje vietoje prunkščiu dėl skliausteliuose įrašytų frazių lietuvių k. "Pasaulio pabaiga" ir kt. Kažkodėl serbo knygos pavadinimas Komo liko be tokios pastabos. Tvarkingai išverčiami ir nurodoma į kokią kalbą išversta tik aiškūs pavadinimai. :))

Taigi, slovakai - literatūros lyderiai mūsų rytiniame regione? (O gal Bratislava tik 60 km nuo Vienos?) Bet labai neslovakiškai skamba pavardė Agda Bavi Pain. Taigi, Vikipedia man paaiškina:


Agda Bavi Pain vlastným meno Jozef Anton Gaál alebo Agbar Baba Pan alebo Aladár Hrča alebo Jozef Gaál je slovenský spisovateľ a scenárista tureckého pôvodu.

(Reiks dar pažiūrėti jo saitą: http://www.agdabavipain.szm.sk/historia/novinky/index.htm, tuo labiau, kad pastebėjau, jog šis jaunuolis skyriuje "Oficiali biografija" prirašė taip: "Agda Bavi Pain je konfliktný typ, inklinuje k free sadizmu. Je prívržencom Satanic Reds a radikálnym obhajcom slobody zvierat; vo voľných chvíľach sa venuje kriminálnej činnosti a drogám.". Aha, prisipažino, kad kartais gyvena ir Bratislavoje, ne tik Stambule ir Košicuose)



RADAU:

Taip pat keturių savaičių viešnage Vienoje apdovanoti: Katarina Marincic (Slovėnija), Sigitas Parulskis (Lietuva), Ion Manulescu (Rumunija), Aleksej Iwanow (Rusija), Peter Semolic (Slovėnija), Tanja Stupar-Trifunovic (Bosnia-Hercegovina) ir Eugeniusz Tkaczyszyn-Dycki (Lenkija).


Galės Parulskis drauge su Aleksejum Ivanovu draugiškai pagerti mėnesį Vienoje. Manau, ta viešnagė Parulskiui bus į naudą po chaltūros Tado Blindos tema. :)



Skaityti toliau...

2008 m. lapkričio 20 d., ketvirtadienis

Džeimsui Bondui - 100 metų

0 komentavo

Iš tikrųjų Flemingas gimė 1908 gegužės 28. Bet Džeimsui Bondui ir Ian Flemingui skirtą specialų Time priedą randu šiandien, todėl šiandien ir švenčiu:




Skaityti toliau...

2008 m. lapkričio 18 d., antradienis

Tik nepergyvenkit dėl kitų rytojaus

1 komentavo
Almansoras komentare nurodė straipsnį Delfyje Kokia karta kurs Lietuvos ateitį rytoj? Ten kalba jaunų žmonių psichologijos žinovė, tai lyg ir reiktų ja tikėti besąlygiškai. Tuo labiau, kad pasakoja iš patirties. Daug dalykėlių, ką ji ten dėsto, aš mačiau atspindėtus kūrybingų jaunų amerikiečių režisierių filmuose. Tų, kurie stato filmus apie save, savo bendraamžius. Atrodo, kad amerikiečių jaunoji karta gali būti apibūdinama lygiai taip pat, kaip šiame straipsnyje mūsų jaunimą apibūdina ponia psichologė. Tik ji kažkodėl mūsų jaunimą priešpastato sovietinių laikų jaunystei ir lyg pritaria senųjų sovietikų nostalgijoms.
Pvz., jai atrodo atpasakotinas toks samprotavimas:
Kartą per porą mėnesių ant parduotuvės lentynų atsirasdavo ir šokoladiniai varškės sūreliai, kurie būdavo akimirksniu „iššluoti“. Tėvai į namus jų atnešdavo iškart kokių 20, o vaikai sukdavo ratus apie šaldytuvą, bet atsispirdavo pagudai sušlamšti visus iš karto. Taupydavo, kad malonumą pratęstų bent kelioms dienoms.
Atsiprašau, aš tokiai pagundai neatsispirdavau, o žmonių yra visokių, vienų vaikai labiau išlepinti, kitų mažiau. Todėl nereikia tokių dalykų bendrinti iki sovietinės kartos stiprybės.
Na, bet nesikabinėkime prie smulkmenų. Esminis ponios psichologės teiginys apie dabartinį jaunimą yra toks:
Lengviau užsimerkti ir gyventi iliuzijų pasaulyje. Pagaliau kam ką nors daryti, jei galima susileisti narkotikų? Kita vertus, iš kur semtis dvasios stiprybės, gylio? Žiniasklaida pilna skandalingų, nieko nesakančių istorijų, žurnalai moko dietų, sekso, mados, tačiau nekalba apie dvasinius dalykus. Kam gilintis, jei galima plaukti paviršiumi? Tuščia, bet linksma“, - drąsiai pokalbį pradėjo pašnekovė.
O dabar pasakykite: argi šie žodžiai netinka kiekvienai jaunai kartai? O kada žiniasklaida buvo dvasinga? Ar ponia teigia, kad sovietiniai laikraščiai ir programa "Vremia" buvo dvasingi vien todėl, kad ten nebuvo nieko apie seksą???? Pionieriai mokėjo dvasingai pasakoti apie Lenino jaunystę ir niekino narkotikus?
Dabar pasakysiu savo išvadą: senesnioji karta nemoka atsikratyti apsimetinėjimo. Dabar dauguma apsimetinėja puritonais. (kai pagalvoju, panaši situacija buvo Amerikoje, kai iš senojo žemyno emigravę žmonės - jie turėjo savas priežastis iš ten bėgti - naujoje vietoje sukūrė griežtų puritoniškų viešų taisyklių regimybę ir didingą pasismaginimų industriją). Taigi, senesnioji karta sau priskiria daug visokių dorybių, ypač dvasingumą, o kitiems kaip ir nieko nelieka, tik trūkumai. :)

Skaityti toliau...

2008 m. lapkričio 16 d., sekmadienis

Ką būtina išsitraukti iš televizijos kitą savaitę

5 komentavo
Būtent: išsitraukti. Nes pradėjau taip smarkiai filtruoti televizijos vaizdus, kad vis rečiau ją įsijungiu. Įrašai videomagnetofone tik kaupiasi, greitai pradės užrašinėti ant seniausiai įrašytų, bet galiu tik pasiguosti, kad sau šansą daviau. Jei nepatraukė juo pasinaudoti, vadinasi, neverta jų buvau :)

Bet vis tiek įstengiu pažiūrėti dviejų rūšių filmus: senuosius holivudinius filmukus ir naująjį anglišką "Mis Marpl" variantą. Tiems dalykams pažiūrėti ir laiko atrandu, ir įrašinėti nebūtina. Sutinku ir reklaminius intarpus iškęsti. Todėl nepaprastai džiaugiuosi, kad "7 meno dienos" naująjį laikraščio variantą paskelbė internete dar penktadienį. Nes neturėjau galimybės nusipirkti, taigi - ir galimybės paskaityti pono Ūbio filmų apžavalgos. Nustebau aptikusi paminėtą penktadienio filmą - Wilderio "Sėkmės azartas" (The Fortune Cookie). Buvau nusprendusi, kad TV2 dabar ilgai kankins su Elviu Presliu filmuose, tai net nežiūrėdavau į programą. Tą filmą kartos rytoj 16.35, neįsirašinėsiu į aukso fondą, tačiau vieną kartą pažiūrėti buvo didelis malonumas. Kaip sakė Ūbis, filmo tema atpažįstama iš mūsų žiniasklaidos, o aš dar pridursiu, kad šiame filme labai gerai suvaidino Walter Matthau, palyginus su kitais jo vaidmenimis šitas man pasirodė įsimintiniausias. O gal personažas labai atpažįstamas. :)

Taigi, ponui Ūbiui dėkui už nurodymą, bet dar randu ir jo nepaminėtų filmų. Visų pirma, Snobo nakties patiekalas: olandiška komedija "Alibi" (http://www.imdb.com/title/tt0409681/). Nieko negirdėjau apie šį filmą, bet man Ryčio Zemkausko skonis patinka.

Kitas filmas iš rusiško kanalo. Laida "Zakrytij seans" - galvojau, kad jau uždaryta, arba bent mums neberodo. Tuo labiau, kad Gordonas užsiėmė kažkokiom nesąmonėm. Bet penktadienį rodys filmą "Undinė". Šitą filmą jau pas mus spėjo išgirti jaunos mūsų kinokritikės: Kino miražai: „Undinė“. Rusaičių įspūdžių galima paskaityti kad ir čia.


Skaityti toliau...

2008 m. lapkričio 13 d., ketvirtadienis

Baleto įspūdžiai

0 komentavo
Ugnies paukštė/ Diagilevas. Fantazijos

Spektaklis iš dviejų atskirų kūrinių. Kuo jie susiję? Rusiškumu? Bet juk per plati sąvoka, kad būtų galima ramiai gretinti. Net jei abiem atvejais kalbama apie įdomiąją baleto istoriją.

Stravinskio "Ugnies paukštė" pastatyta "Žvaigždžių karų" fanatiko. Pasakojama tokia istorija: astronautas nusileidžia Marse. Ten aptinka laukinį nuogą raudoną marsietį ir jį prisijaukina. Paskui pamato "lėkščių" pastatą, o jame sarkofaguose gyvena marsietės. Jos atgijusios žaidžia kamuoliukais, o jas to moko aiškiai nevietinės kilmės Visatos princesė. Pamačiusi astronautą Visatos princesė pradeda virpėti aistra, o astronautas po ilgo skridimo irgi pasiilgęs glamonių. Tuo jiedu ir užsiima, paskui Visatos princesė nubėga į marsiečių susirinkimą, o astronautas patenka į mėlyngalvių inoplanetianinių rankas. Toliau veiksmas vystosi nežmonišku greičiu: mėlyngalviams vadovaujantis neužauga pankas jaučia astronautui neaiškius jausmus: lyg ir nori pasimylėti, o gal suvalgyti. Bet atbėga raudonasis prijaukintas marsietis ir padaro tvarką: numeta bombą. Pabaiga paimta iš Tarkovskio "Soliario": astronautas Krisas stovi vandenyno centre, o tas vandenynas ir yra planetos superprotas, sugeneruojantis astronautui Krisui tiek merginų, kiek tik jam norisi. Bet labiausiai jam norisi tos Visatos princesės, tai ją ir pasiima. Ir gyvena toliau laimingai vandenyno centre.

Atrodo, kad šaipausi? Nė trupučio. Man iš tikrųjų patiko, buvo įdomu žiūrėti, klausytis muzikos, įsijausti. Šiaip suprantu, kodėl šiandieniniai statytojai sugalvojo, kad Ugnies paukštę turėtų sušokti vyras. Pasižiūrėjau, kokius Ugnies paukštės eskizus paišė prieš šimtą metų Leon Bakst, tai supratau, kad tokių balerinų šiais laikais tikrai nerasi. Turiu omenyje: su tokiomis krūtimis.
Daugiau Leon Bakst eskizų galima rasti kolegos oseculoprodigioso bloge: Bakst, Leon - Arte-Deco

Skaityti toliau...

2008 m. lapkričio 11 d., antradienis

Gal jie tikrai yra Ateiviai?

8 komentavo
Litmenyje atspausdintame pokalbyje A. Šlepikas taip kalba apie jaunąją kartą:
Labiausiai krinta į akis, kad dabartiniai paaugliai gali ginti savo interesus ir žino savo teises, daug protingesni, pragmatiškesni negu mes. Su sūnum man buvo keistas nutikimas. Parduotuvėje nusiunčiau jį paimti nektarinų. Ilgai užtruko. Kai galų gale atėjo su tais nektarinais, paklausiau, kur taip ilgai užtrukęs. Atsako: „Radau dėžutėje supuvusį nektariną, tad pakviečiau atsakingą darbuotoją, kad pakeistų.“ Man nė į galvą neateitų taip elgtis – guli tas supuvęs nektarinas, tai tegu guli, neimčiau dėžutės, ir tiek. Paimčiau kitą nesiaiškindamas. Toks ir skirtumas. (Šypsosi.)
Iš tikrųjų, tokį keistą, mums - sovietik kartos veteranams, - neįprastą jaunuolių elgesį galima vis dažniau pastebėti buitiniuose objektuose ar internetosferoje taip pat. Jie elgiasi kaip kokie ateiviai: nesivelia į konfliktus, nepalaiko niekieno pusės, turi savo reikalavimus ir moka juos pasakyti.
Man ypač įstrigo toks įvykis iš interneto aplinkos: vienas asmuo (nedrįstu jo įvardinti, nes jei man kaip moteriškei ir negręsia iš jo gaut į snukį, tai vis tiek jis panaudoja tam tikras įžeidinėjimo formas, jei jam mano kalba neįtiktų, todėl geriau jo nejudinti) buvo Fantos apkaltintas, kad savo bloge jis kai kuriuos skaitytojus blokuoja. Į tai tas asmuo reagavo nervingai, audringai, ką nors racionaliai paaiškinti net nemėgino. Tipiškas sovietiko elgesys, nieko nauja, visi tokie esam. Ir šitoje vietoje mane labai nustebino jo sūnaus elgesys. Vietoj to, kad gindamas tėvo garbę dar įžeidžiau aplotų kaltintoją Fantą, tas jaunuolis prisistatė į Fantos blogą ir draugišku ramiu tonu įrodinėjo, kad buvo ne blokavimas, o programinės įrangos bugas.
Ar jie emocijų neturi, ar ką? Kas juos tokius išauklėjo - isterikai tėveliai?

Skaityti toliau...

2008 m. lapkričio 10 d., pirmadienis

Skarletė tarp Tomo Waits ir Salmano Rushdie

2 komentavo
Penkias savaites Scarlett su savo prodiuseriu Davu Siteku ir muzikantais įrašinėjo albumą Luizianos įrašų studijoje. Naktimis visi bėgiodavo po mišką, norėdami įrašyti pelėdos ūbavimus, į garso takelį įamžino ir žiogų čirškimą. Kai kurių kritikų nuomone, albumas - T.Waitso kūrybos pagerbimas. D.Sitekas S.Johansson balsą apgaubia garsiniais šydais ne dėl to, kad ji nemoka dainuoti, kaip aršiai pabrėžia kiti, bet todėl, kad garso takelis įrašytas pagal jos žodžius. Vaikystę praleidusi Niujorke S.Johansson troško dainuoti miuzikluose, bet paskui ją patraukė aktorystė. Neseniai ji režisavo savo pirmą trumpametražį filmą - ciklo "Niujorke, aš tave myliu" dalį, mėgaudamasi galimybe būti kitoje kameros pusėje, ir svarsto, ar "būti apskritimo išorėje" jai patiktų labiau. "The Sunday Times" manymu, albumas būtų triukšmingai paskelbtas šedevru, jei jos pavardė nekeltų asociacijų su Holivudo kino pasauliu. Kiti kompaktinės plokštelės privalumai: dvi dainas savo balsu pagardino S.Johansson beprotiškai dievinamas muzikantas - Davidas Bowie. O reklaminiame singlo "Falling Down" klipe jai į ausį švelniai šnabžda Salmanas Rashdie. Ir neatrodo, kad abejotų, ar ji moka dainuoti...
(Scarlett apraizgė apkalbos)

The author of The Satanic Verses is seen nuzzling Miss Johansson’s neck and whispering in her ear, to her evident delight.
(Salman Rushdie kisses Scarlett Johansson in new music video)



More than any movie-star record, Anywhere I Lay My Head resembles Britney Spears’ brilliantly produced, eerily vacant Blackout. However, while Spears is frightening for myriad reasons, the scariest thing about ScarJo is that she might not have anything worthwhile to hide.
(Dusted Reviews)

Skaityti toliau...

2008 m. lapkričio 9 d., sekmadienis

Tylios šnipų istorijos

2 komentavo
Pasirodo, tyliai ir grėsmingai verda tikros šnipų istorijos. Kada ir kurios iš jų taps knygomis ir filmais?
Kol kas tik tik trumpos laikraštinės žinutės:

Estijos krašto apsaugos ministeriją purto šnipų skandalas. Vos prieš mėnesį čia buvo suimtas tylus, niekuo neišsiskiriantis ministerijos tarnautojas. Šis estas buvo apkaltintas šnipinėjimu kol kas neįvardytai užsienio valstybei. Kartu su ministerijos tarnautoju buvo suimta ir jo žmona. Tiesa, šie suėmimai laikyti didelėje paslaptyje - jokių pranešimų spaudai, jokių paaiškinimų. Suimtojo valstybės tarnautojo advokatai taip pat tyli tarsi vandens į burną prisisėmę. Pranešama tik tiek, kad ramiajam estui kalėjime gali tekti tūnoti net 15 metų.
Tykusis šnipas estas gali sukelti dideles bangas visose NATO valstybėse, nes per jo rankas pereidavo itin daug slaptų karinių ir žvalgybinių dokumentų. Svarbiausia, tie dokumentai atskleidė ne tik Estijos, bet ir kitų NATO valstybių karines ir žvalgybines paslaptis.
Specialistai, susipažinę su šia šnipinėjimo byla, neoficialiai sako, kad tai gali būti didžiausias kada nors NATO sukrėtęs šnipinėjimo skandalas. Jis jau dabar lyginamas su amerikietišku Aldricho Ames skandalu, kuomet šis, prie slaptos informacijos priėjimą turėjęs amerikietis, ilgus metus šnipinėjo rusams.
Šnipinėjimo skandalui įsisiūbavus paaiškėjo nemažai intriguojančių detalių. Ramusis estų šnipas visą informaciją perdavinėjo italu apsimetinėjusiam agentui, kuris manoma kilęs iš Pietų Amerikos, bet turi Europos Sąjungos pilietybę. Specialistai tikina, kad tai, matyt, itin vertingas ir ilgai ruoštas rusų agentas. Po esto suėmimo jis paslaptingai dingo.
Estų o ir visos Europos specialiosios tarnybos dabar bando išsiaiškinti kiek ir kokios informacijos turėjo tylusis estų šnipas, bei kiek jos perdavė apsimetėliui italui.
Po šio nemalonaus įvykio, vis garsiau kalbama, kad galbūt Baltijos šalys nėra pakankamai kompetentingos saugumo ir žvalgybos srityse. Bet estai su tuo nesutinka, nes jie patys išaiškino savo šnipą, o ir specialistai pripažįsta, kad į stipresnes žvalgybos srityje valstybes užsienio šnipai taikosi tik dar labiau.
Parengta pagal „The Economist“
Ši istorija turi tiek daug prasmių ir poteksčių, kad bet kokia interpretacija tik sugadintų įspūdį. Todėl pasvarstysiu kitu aspektu.
Negaliu patikėti, kad estai savo šalies apsaugos ministeriją vadina krašto apsaugos ministerija. Manau, kad jie vietoj atsargaus žodžio kraštas panaudojo drąsesnius žodžius valstybė, šalis arba nacionalinė. Gal jie pavadino Valstybės gynybos ministerija. Arba Šalies saugojimo minsterija.
Ir kodėl aš čia spėlioju, kai galiu ramiai internete pažiūrėti? Taigi, žiūriu į KAM tinklapį: nuoroda Estijos gynybos ministerija. Pavadinimas skamba paprastai tvirtai: Kaitseministeerium. Kaitse, kaip man aiškina Dictionary.com, estiškai reiškia apsaugą, gynybą. Jokių dviprasmybių.
Lietuviškosios ministerijos pavadinimas man jau seniai kelia klausimų. Kodėl krašto, o ne Lietuvos, valstybės, šalies? Juk žodis kraštas dažniau reiškia pakraštį, ribą, šoną, pabaigą, gabaliuką. Tiesa, yra ir reikšmė šalis, cituojami poetai:
Koks gražus mažytis mūsų kraštas! S.Nėr.
Mūs kraštas laimės ir tiesos skaisčiais žiedais pražydo K.Kors.
Visur graži prigimtis, bet savajame krašte jinai maloni, brangi, graudina širdį J.Bil.
Aš užaugau krašte, kur daug rūtų E.Miež.
Bet sutikite, kad ši reikšmė tinka tik meiliam prisiglaudimui, draugiškam paglostymui, o ne Valstybės įvardijimui. Ypač, kai dar buvo labai aktualios Vilniaus krašto, Klaipėdos krašto sąvokos. Galvoju, gal seniau tebuvo norima įvardyti tik sienų apsaugą?

Skaityti toliau...

2008 m. lapkričio 7 d., penktadienis

Kada vietoj Soprano turėsim Kudirką?

3 komentavo

Graži, stora, spalvota kaip Kalėdų Senelis plastikinė Soprano iškamša stovi garbingoje vietoje: Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus kiemelyje. Teisinga, gražu, VEKSiškai kultūringa.

Bet retkarčiais praeidama pro Kudirkos aikštę vis nužvelgiu jos centre riedlentininkų treniruočių objektu pavirtusią konstrukciją. Šioji kontrukcija, kaip buvo skelbiama gal prieš porą metų, turėjo tapti paminklu Lietuvos himnui ir V.Kudirkai. Matau ant stiklo išbraižytus kažkokius žodžius, jei ten ne tų pačių riedlentininkų atografai, tai gal ir Himno žodžiai? O kur Kudirkos skulptūra?

Randu Delfyje tokį pranešimą: Paminklas V.Kudirkai – su broku. Tas paminėtas "brokas" - tai tik biurokratinės priekabės: nesureguliuoti lazerinio apšvietimo įrengimai, lazerio patalpa neatskirta nuo kitų patalpų, mėtosi lapai ir kitos šiukšlės. Bet apie didžiausią broką - nėra Kudirkos skulptūros - pasakyta neaiškiai:

Antrąją dalį - bronzinę giesmės autoriaus skulptūrą – buvo tikimasi pastatyti šiemet rudenį. Tuomet ir buvo planuojamas oficialus paminklo atidarymas.

Apie Vyriausybės pažadėtą milijoną litų jau nebekalbėkime. Jei jau išdrįso skriausti AMB, sumažindami išlaidas jo vardo rūmams... Nors, manau, po visuotinio spaudimo tie pinigai Valdovų rūmų kamufliažui vis tiek bus paskirti. :)

Skaityti toliau...

2008 m. lapkričio 6 d., ketvirtadienis

Kūrybinės ambicijos

0 komentavo
Kolega Fanta džiugiai pranešė, kad lietuvių ir aplinkinių kaimų žiūrovai gali gėrėtis lietuvišku pretendentu į oskarinę nominaciją - filmu "Nereikalingi žmonės".

O šio filmo režisierius Martinsonas apie savo pasiekimus šneka taip: naujai kuriamas filmas "Armaya" bus daug drąsesnis už "Nereikalingus žmones".


"Filmas pasieks tokį lygį, kad nebūtų gėda rodyti pasauliniuose festivaliuose", - pabrėžė M.Martinsonas.


Matyt ankstesnį filmą visgi buvo gėda rodyti pasauliniame festivalyje, nors jis buvo tik Kinijoje.

Skaityti toliau...

2008 m. lapkričio 4 d., antradienis

Gražiausias rūkas ir spalvočiausios spalvos

2 komentavo
Peržiūrėjau albumo "Neregėta Lietuva" nuotraukas.

Gražu, bet iš kur atskirti, kad tai - Lietuvos vaizdai?

Aš viską įpratusi apžiūrėti iš savo žemiškųjų žmogiškų pozicijų. Tada ir Kernavės piliakalniai įspūdingi, ir Vilniaus bokštai aukšti.

O kai žiūriu kaip į žaisliukus, tai ir galvoju, kad viskas dirbtina.

Todėl niekad neatpažįstu vietos iš lėktuvo skrydžio. Matau siūlinius keliukus, namų dėžutes, tvarkingai atskirtus žalius, rudus, geltonus žemės plotus. Panašius mačiau skrisdama virš Austrijos, Vokietijos ar Anglijos.

Skaityti toliau...

2008 m. lapkričio 2 d., sekmadienis

Secret Obsession (II)

7 komentavo
Tam tikra slapta manija iš tiesų apsėdo mane.





Viskas prasidėjo nuo būtino pasivaikščiojimo Frankfurto aerouosto DutyFree parduotuvėje. Ten vaikščioti būtina, nes daugiau nėra ką veikti belaukiant lėktuvo, ir jokiu būdu nepatartina laukti laukiamojoje salėje prie įsodinimo vartų. Nes pastaruoju metu labai madinga tuos vartus kaitalioti - priešpaskutinį kartą kai laukiau, per pusvalandį spėjo paskelbtą vartų numerį pakeisti tris kartus. Geriau jau eiti į vartus, kai paskelbia įsodinimą, ne anksčiau.


Taigi tame DutyFree kaip ir geroje Maximoje būna naujų prekių prezentacijos. Potencialūs pirkėjai gaudomi už skvernų ir jiems siūloma susigundyti tipinėmis DutyFree prekėmis - degtine ir kvepalais. Kaip visada į reklamines akcijas reaguoju alergiškai, todėl paprastai neužkliūnu. Bet praeitą kartą nepastebėjau ir įpuoliau prezentuojančiai merginai į glėbį. Gavau išuostyti kvepalų ir pasitraukiau su iškvėpinta kortele, ant kurios aukso raidėmis buvo išraityta "Secret Obsession". Įbrukau tą kortelę į rankinę - papuolė tarp skaitomos knygos puslapių.

Toliau juk viskas aišku, ar ne? Skaičiau knygą su didėjančiu malonumu, nes jau ją atsivertus padvelkdavo damos elegancija, kurią uoslei kūrė iškvėpinta kortelė, o jausmams - Sei Šionagon pasakojimas. Darėsi aišku, kodėl ponia Šionagon, rašydama laiškus, labai skrupulingai rinkdavosi popierių. Ji net kelis kartus išsitarė, kad neturėdama parengto tinkamo popieriaus, atsakymą parašydavo ant lotoso žiedlapio. Skaitytoją reikia nuteikti imliai nuotaikai - tam panaudojami spalva, kvapas, simboliai, - ir tik tada galima tikėtis, kad tekstą jis perskaitys tinkamai įsijautęs.

Eksperimentą tęsiau toliau: Jane Austen romaną jau skaičiau su Jasmin Noir. Atitiko puikiai. Jei iki Jasmin Noir tą knygą skaičiau vangokai, gal net atitolusi, tai po saldaus ir tuo pat metu sarkastiško dvelktelėjimo Jane Austen pasakojimo maniera man tapo suprantama ir artima.

Bijau, kad tokius derinius galima naudoti tik skaitant moterų parašytus tekstus. Su vyriškais man nieko nesigavo. Gal net atvirkščiai. Deja :-)




Reiks dar išbandyti ponias Laurą Sintiją ir Renatą. T.y. reikia susirasti kvepalų jų tekstams skaityti:

Laura Sintija Černiauskaitė.


Benedikto slenksčiai













Renata Šerelytė
Mėlynbarzdžio vaikai







Skaityti toliau...

2008 m. spalio 26 d., sekmadienis

Istorijos pagal ponią Rasą

9 komentavo
Per visą dieną laukiau vertėjos ir literatūros apžvalgininkės papildymų arba paaiškinimų. Likome dviese su komentatoriumi hm pirštus lankstydami. Ir visgi ponios Rasos Drazdauskienės skubria maniera perskaitytas tekstukas tokioje nelabai rimtoje laidoje "Mes, moterys" yra įvykis, ypač kai nebegirdėti Baranovos maloniu balseliu skaitomų ese "Kultūros savaitėje" ir Balse nebepasirodo S.Parulskio teniso apžvalgos.

O jei apie viską iš eilės, tai prisipažinsiu, kad savaitgaliais retkarčiais paklausau Lietuvos radijo laidų, tame tarpe ir feministinių įžvalgų arba moteriškų paistalų sekmadieninėje rubrikoje, kurioje moterys kalba apie moteris. Dar toje laidoje būna kūrybinė valandėlė, kai kokia prasilavinusi moteriškė paskaito savo ese arba komentarą. Šį kartą skaitė Rasa Drazdauskienė, tekstas pavadintas "Septyni siužetai". Priminusi, kad visos istorijos sudarytos tik iš kelių siužetų, vis pasikartojančių įvairiomis formomis, apžvalgininkė ėmėsi apibūdinti tuos siužetus.

Priminsiu, kad Troy yra pristatęs Borgeso keturis siužetus, cituoju:

Iš knygos Tigrų auksas; beje 1984metų leidimas. Vienas pirmųjų borchesų sovietų žemėse. Vos nepasiverkiau dabar atsivertęs - koks gražus dovanojimo įrašas frontispise:"Mano įkurtuvių proga -Trojui. Audrius.
"Keturi ciklai":
1. Įtvirtintas miestas, kurį puola ir gina didvyriai.Troja.
2. Sugrįžimas.Odisėjas.
3. Ieškojimas.Jasonas ir Graalis. Šių laikų ieškojimas- Achavas ir Kafka.
4. Dievo savižudybė. Kristus.



Rasa Drazdauskienė nusprendė išskirti septynis siužetus, cituoju:
Pirmas siužetas – tai pabaisos įveikimas; [...]
Antras siužetas – vadinamoji Pelenės istorija [...]
Trečias siužetas – kelionė ir sugrįžimas; [...]
Ketvirtas ir penktas siužetai tiesiog vadinami tragedija ir komedija. [...]
Paskutinis, septintasis siužetas – atgimimas, kurio esmė ta, kad herojus dėl kokių nors įvykių ar susiklosčiusių aplinkybių tampa visai kitu žmogumi. [...]

žr. Rasa Drazdauskienė – Septyni siužetai

Ir nieko aš čia nepraleidau, čia tiesiog ponia Rasa taip skaičiuoja: koks šeštasis siužetas - galim patys sugalvoti.


Skaityti toliau...

Secret Obsession (I)

2 komentavo
Priemiestyje, į kurį važiuoju kiekvieną savaitgalį tvarkyti obuolių - virti obuolienes ir obuolių sultis, - einant į autobuso stotelę tenka praeiti pastatą, kurį kruopščiai saugo po jo kiemą bėgiojantis šuo. Šuo didelis, ir kai įnirtingai aplodamas kiekvieną praeivį stoja ant dviejų kojų, priekinėmis remdamasis į tinklinę tvorą, tai atrodo, kad dar truputis - ir jis šoks per tą tvorą ir čiups įžūliuosius žmogėnus, praeinančius pro brangųjį Objektą.

Praeitą sekmadienį dar nenuėjus iki didžiojo šuns teko sutikti išvestą pasivaikščioti šunėką, kuris man kažkodėl buvo panašus į kiniečių imperatoriaus numylėtinę ir kuris lojo koketiškai, garsiai ir kvailai. Toji akivaizdžiai moteriškos giminės šunė atrodė ne tik kaip užsienietė, bet dar ir elgėsi kaip TV žvaigždė. Na, tokių mažų ir dar vedamų už pavadžio mes nebijom, pasiruošėm Objekto saugotojo aplojimui. Tačiau koks nustebimas buvo, kai priartėjus prie pastato pamatėm tą šunį, alpiai įsispoksojusį į nutolstančią kinietę. Į mus jis nekreipė jokio dėmesio.

O, neišmatuojama grožio jėga...
(bus daugiau)

Skaityti toliau...

2008 m. spalio 19 d., sekmadienis

Jokio įspūdžio!

2 komentavo
Dar vienas įrašas iš ponios Sei Šionagon blogo:



Pamenu, kartą devintojo mėnulio mėnesį visą ilgą naktį ligi pat aušros pliaupė lietus. Rytą liovėsi, visu ryškumu suspindo saulė, bet sode ant chrizantemų dar kabėjo stambūs, vos besilaikantys lašai. Ant bambukinių tvorų ir namų draikėsi voratinklių siūlai. Lyg perliniai karoliai atrodė ant jų pakibę lašeliai... Sielą persmelkiantis grožis!

Saulei pakilus aukščiau, rasa, nusvėrusi liaunas šakeles, pamažu išgaravo, o šakelės, tarsi atsikračiusios naštos, stryktelėjo aukštyn...


Vėliau visiems papasakojau, kokį grožį regėjau. Tačiau kaip nustebau, kai žmonėms mano kalbos nepadarė jokio įspūdžio!


Skaityti toliau...

2008 m. spalio 17 d., penktadienis

Kas pasikeitė?

0 komentavo

Skaitau tūkstančio metų senumo blogą.

Šitą blogą vedė japonų imperatoriaus rūmų dama Sei Šionagon (rusai transkribuoja Сэй Сёнагон, todėl neaišku, kaip ten japoniškai iš tikrųjų su ta Š ar S raide). Vadinu tą tekstą blogu, o ne dienoraščiu, nes vis dėlto esu linkusi tuos rašymus priskirti labiau prie viešinimui tinkamo teksto, dalijimosi savo mintimis. Taip ir spėjama, kad Sei Šionagon pradėjo rašyti tekstus kaip asmeninį dienoraštį, tačiau patyrusi tų tekstų populiarumą (gal netyčia jos lapukus paskaitė koks meilužis ir susižavėjo), ji pradėjo labiau stengtis dėl publikos: tekstai tapo meniškesni, bet labiau suvaržyti.

Tekstas savo struktūra visiškai atitinka blogo požymius: nėra vienos bendros temos, atskiri įrašai pasakoja apie atskirus atsitiktinius įvykius arba įspūdžius, kartais atsiduodama lyriškiems pasidžiaugimams gamta, kartais dama susinervinusi pasakoja apie savo nesutarimus su kokiu įtakingu rūmų valdininku, džiaugdamasi ir didžiuodamasi ji atpasakoja kiekvieną jai pasakytą imperatoriaus žodį, žavisi imperatoriene, mėgsta aprašinėti svečių rūbus, apsimestinai droviai cituoja savo eiles, taikliai parašytas atsakant į kokio didiko raštelį. Dama, būdama išsilavinusi ir nelabai užsiėmusi, galėjo daugiau laiko skirti pamąstymams, pvz, tokiems:

Nesuderinami dalykai:

Nesusišukavusi moteris, dėvinti baltus šilkus.

Piliarožė, įsegta į garbanotus plaukus.

Grubus braižas raudoname popieriuje.

Apsnigta suklypusi trobelė. Jei dar krinta mėnesiena - vaizdas tin graudus.

Ryškiai šviečiant mėnuliui staiga pamatai nedengtą vežimą. Ir į tokius ratus įkinkytas puikus palšas jautis.

Išvertusi pilvą kėblina nėščia pagyvenusi moteris.

Subrendusi moteris išteka už jaunuolio. Jau tai bjauru, bet jei ji dar pavydi, skundžiasi, jog vyras laksto pas kitas...

Apkvaišęs mieguistas senolis. Barzdotas senis, graužiantis nuraškytas giles.

Bedantė senė kanda slyvą ir raukosi: rūgštu.

Dailus vyras su bjauria žmona.

Senyvas juodabarzdis nemalonios išvaizdos vyras žaidžia su vos pramokusiu kalbėti mažu vaiku.

Prasčiokė apsimovė purpurines plačkelnes. Mūsų laikais, tarp kitko, gali tai išvysti kiekviename žingsnyje.

Sargybos viršininkas su strėline ant diržo tikrina nakties sargybą. Net medžioklės drabužiai atrodo klaikiai. Juo labiau - o siaube! - raudoni gvardijos viršininko apdarai: jie iškart krinta į akis. Nedera taip apsitaisius maklinėti prie damų kambarių. Žmonėms jis iškart sukels panieką. Nepritardami tokiam elgesiui jie ims klausinėti: "Ar jūs ieškote kažko įtartino?"

Imperatoriaus gvardijos karininkas, tarnaujantis šeštojo rango dvariškiu ir galintis bendrauti su ponu kancleriu, savaime laikomas nuostabiu ir yra gerbiamas. Kaimiečiai bei užimantys žemesnes pareigas tiki, jog jis - ne šio pasaulio tvarinys. Jo akivaizdoje dreba iš baimės ir bijo pažvelgti į akis. Todėl ypač netinka, kai toks vyriškis sėlina kurių nors rūmų koridoriumi, norėdamas prasmukti į moterų kambarius.

Smilkalais persismelkusios vyriškio plačkelnės, užmestos ant širmos. Juk plačkelnių audinys labai sunkus, net jei jos žibinto šviesoje baltai švyti, tai apgailėtina.

Pareigūnas, galvojantis jog yra labai madingas su atviru viršutiniu apsiaustu, kuris prieš permesdamas per širmą sulanksto jį į siaurą žiurkės uodegą - ką gi, toks žmogus tiesiog netinka nakties budėjimui. Budintis karininkas turi laikytis atokiau nuo moterų sparno, taip pat kaip ir bet kuris penkto rango dvariškis.


O štai jau kitas blogo įrašas:

Mėgstu ir baltus debesis, ir purpurinius, ir juodus... Skriejančius vėjyje lietaus debesis taip pat.

Mėgstu stebėti, kai auštant tamsūs debesys pamažu tirpsta ir šviesėja. Rodos, kažkuriame kinų eilėraštyje pasakyta: "Spalva, dingstanti auštant..."

Nuostabu, kai plonos debesies draiskanos praplaukia pro akinančiai spindintį mėnulį.


Juk panašu į laiškus Nesutiktam Nepažįstamajam ar Neįvykusiai Draugystei? Aš tokia, aš taip mąstau, ar dabar supranti mane?

(ar ne tokią žinią duoda pasauliui dabartinių blogų rašinėtojai? :)))




Skaityti toliau...

2008 m. spalio 7 d., antradienis

Citatų turgus - I

3 komentavo

I.

Kai žmogus neturi vaikų, jam belieka turėti knygų.
(Giedrė Kazlauskaitė. Knygybė)

II.

Ir viskas paprasta liberalios demokratijos išpažinėjui, kuriam kelrodė - Voltaire`ui priskiriama frazė: „Aš šlykščiuosi tuo, ką tu pasakei, tačiau ginsiu iki mirties tavo teisę tai sakyti“. Arba V. Matulevičiaus atveju: „Man koktus tavo kinas, tačiau iki paskutinio atodūsio ginsiu tavo teisę jį rodyti visuose ekranuose ir per visas televizijas“.

(Valdas Vasiliauskas. Nurimkite, tai tik kinas)

III.

Adolfas Hitleris 1938-aisiais buvo siūlomas kandidatu Nobelio taikos premijai gauti - praneša atn.lt. O kol kas - šiųmečiai fizikos laureatai: 2008-ųjų Nobelio fizikos premija antradienį buvo paskirta dviem japonų mokslininkams — Makoto Kobayashi ir Toshihide Maskawa — ir JAV gyvenančiam jų tautiečiui Yoichiro Nambu už elementariųjų dalelių kvarkų tyrimus.


Skaityti toliau...

2008 m. spalio 5 d., sekmadienis

Kelias

1 komentavo


Gintaras Grajauskas
NUTYLĖTASIS JOBAS

už visko netekusį Biblijos Jobą baisiau
tėra Nutylėtasis Jobas, iš anksto žinojęs

jog viskas, kas duota
bus atimta

ir Dievas nuo jo nusigręš


Cormac McCarthy knyga "Kelias" išties įspūdinga. Tai nėra hipių pamėgtas klaidžiojimas ieškant savęs ir pasaulio. Apokaliptinis pasakojimas apie tą kelio pabaigą, kurlink traukia galingoji mūsų civilizacija. Nors joje daug kūrėjų ir net gerų žmonių, bet geri žmonės paprastai pavieniai bailiai slapstosi, o blogieji kažkodėl moka suprasti vienas kitą iš pusės žodžio ir laikinai susivienyti. Norintys niekur nesivelti - nedaryti pasirinkimo - gauna keletą atokvėpio valandėlių, bet už tai sumoka naktimis - mirtinai tyliomis ir dar mirtiniau juodomis: žiurkės besisukančiame rate.

Nepasakoju knygos turinio, o tik plėnyse nubrėžiu kelias mintis, kilusias skaitant tą knygą. John Hillcoat jau sugalvojo tos knygos ekranizaciją, kada nors reiks tą filmą pažiūrėti, ne dabar.


Skaityti toliau...

2008 m. rugsėjo 28 d., sekmadienis

Resentimento liga

2 komentavo

Anot Gintauto Mažeikio, taip reiktų vadinti žmonių siekius atkartoti svetimas svajones, regėjimus ir nuotykius. Vadinasi, kai įpuolu į kokią knygą ar filmą, tai patiriu resentimento priepuolį. Nes pati negirdėtų nuotykių, potyrių ir vizijų nemoku nei patirti, nei įsivaizduoti. Svajonių paprastumas ir šabloniškumas taip pat byloja apie resentimento poveikį. Visi vartotojai serga resentimento liga, o dažni vartotojai ja serga nepagydomai. Jie nori sau atgaminti kaip galima daugiau skonių, kvapų, spalvų, formų, derinių, standartų, klišių, šablonų - visko, ką šviežiai pamatė per langelį, už slenksčio, už tvoros, kitoje pusėje.
Vakar pažiūrėjau par rusišką kanalą "Rosija" seniai stebėtą pokalbių laidą - "Kultūros revoliucija". Švydkojaus klausimas šį kartą buvo labai paprastas: "Ar futbolas yra muilo opera?". Suprantama, buvo pakviesti ir futbolo industrijos atstovai, kurie kaip įmanydami gyrė futbolo didingumą. Bet net ir kai kurie iš jų pripažino, kad muilo operos elementų pilna kiekvienose varžybose. Pradedant pargriuvusio futbolininko skausmo išraiškų, nukreiptų į filmavimo kameras, palete, baigiant Bekhemo reklamuojamais triusikėliais. Tačiau tiek futbolo darbuotojai, tiek jo atsidavę vartotojai sutiko, kad futbolą žiūrintys žmonės patiria tikrus jausmus, o muilo operų žiūrėtojai - falšyvus. Taigi, man ir kilo tas klausimukas: kaip žinoti, ar patiriamas jausmas yra tikras, paties žmogaus susikurtas, ar tik atkartotas, iš šalies vaizdo-garso išprovokuotas?

Skaityti toliau...