Apklausoje paatviravę žmonės aiškina, kad dažniausiai per Kalėdas jie gauna dovanų ne tai, apie ką svajojo ir ko iš tiesų norėtų. Dovanotojai, pasirodo, kaip tik yra įsitikinę, kad moka dovanoti dėmesio vertas dovanas. Buvo sudarytas sąrašėlis dovanų, kurios yra mažai trokštamos, tačiau kaip tik dažnai dovanojamos. Aukščiausias pozicijas užima įvairios higienos priemonės (vonios putos, odekolonai ir pan.), knygos, chalatai, šlepetės, kojinės ir apatiniai baltiniai. Netinkamiausias dovanas dovanoja seneliai anūkams ir anūkai seneliams.
Tai tokia žmogui įdomių ar reikalingų daiktų vertė jo artimųjų akyse. Tau pačiam tas daiktas gali atrodyti labai naudingas, puikus ar gražus, tačiau tavo giminaičiams ar draugams tai tik nereikalingas šlamštas. Nes jei ir praverstų kokios šlepetės, bet tikrai ne tokios, kokias tu parinkai :)
Manau, kad lygiai tokią pat vertę turi ir žodžiai. Paprastai tas, kuriam yra adresuojami žmogaus žodžiai, nekreipia į juos dėmesio. Gali būti, kad netyčia juos išgirdęs koks pašalinis praeivis įvertins tuos žodžius ir rankios juos pradėjęs pokalbį arba tyliai sau į širdį susidės. Bet kadangi jis praeivis, tai jo paskirtis yra nueiti, tegul ir su žodžiais širdyje.
Tęsiu L. Jonušio sąrašą:
16. E. L. Doctorow. Regtaimas.
17. Heimito von Doderer. Slunio kriokliai.
18. Lawrence Durrell. Aleksandrijos kvartetas.
19.Max Frisch. Tarkime, aš Gatenbainas.
20. Gabriel García Márquez. Šimtas metų vienatvės.
21. William Golding. Darkness Visible (Regima tamsa).
22. Alasdair Gray. Lanark (Lanarkas).
23. Günter Grass. Skardinis būgnelis.
24. Wolfgang Hildesheimer. Tynset (Tynsetas).
25. Venedikt Jerofejev. Maskva-Petuškai.
26. Milan Kundera. Nepakeliama būties lengvybė.
27. John Lanchester. Mr Phillips (Ponas Filipsas).
28. Doris Lessing. Briefing For A Descent Into Hell (Nusileidimo į pragarą instrukcija).
29. Iris Murdoch. Jūra, jūra.
30. Vladimir Nabokov. Ada, Or Ardor (Ada, arba aistra).
Matosi, kad vėl Tave užgulė buržuaziniai rūpesčiai, dovanų pirkimo vajus, sąrašą sudarinėji. Vargsti.
AtsakytiPanaikintiReiktų išreikšt užuojautą, bet menkai užjaučiu- taip jums, buržujams, ir reikia. Krizės sunkmečiu, kai Senegalo vaikai badauja, Barbės kankinasi, spręsdamos klausimą: ar vėl rožines šlepetes Kenui dovanot, o gal šį kartą- žydras.
O jeigu rimtai, tai...
Matosi, kad Tau tenka daryt tai, kas Tau nepatinka, iš reikalo. O reikalas yra tikrai baisokas, nes žmonės kažkada, kažkuriuo metu- ne visi, bet dauguma- nukrypo nuo teisingos "idealistinės" šio reikalo pusės į beviltiškai buitinę. (Man taip atrodo)
Gal aš tada nesupratau, gal man taip tik atrodė. Bet man atrodė- kai buvau mažas- kad savaime suprantamas ir nepaneigiamas dalykas buvo, jog dovana PRIVALO būti beprasmiškas, nebuitinis, nereikalingas daiktas. Kokia nors statulėlė, kurią reikia pastatyti ant lentynos ir nuo jos šluostyti dulkes. Įtartino meninio lygio paveikslas rėmuose. Ne dovanojančiojo problema, kur tai gavusiąjam reiks pakabinti- ras kokią nors sieną, bent koridoriuje ant laiptų. Gyvas žąsinas. Nors ir valgomas, bet visai buitiška, nuobodžia dovana nepavadinsi- jei gyveni mieste. Gavėjui sukelia rūpesčių (kur padėt tuo momentu, ką su juo veikt: iškart žudyt, ar laikyt kur nors pririšus, kuo lesint..., o nužudžius- kaip nupešt...)- reiškia, dovana skaitėsi tinkama.
Paskui žmonės ėmė po truputį darytis protingi, mąstyt racionaliau. Patys nenorėdami gauti nenaudingus kvailus daiktus (tautines juostas, gintarinius karolius, knygas), ėmė rūpintis ir kitais. Vis daugiau žmonių (ypač moterys) pradėjo galvoti: o ką aš veikčiau, gavusi tokią dovaną? ar man ji patiktų?
Negalima šitaip galvoti. Nes niekada vis tiek neįtiksi kitam. Tau patinka, tau norėtųsi- nereiškia, kad apie tai svajoja ypata, kuriai dovanosi. Ypata, kuriai dovanosi- geriausiu atveju susigraudins. Blogesniu atveju liks abejinga. Nes aplamai nelabai pastebės, ką tu jai dovanoji- jos galva bus užimta mintimis apie tai, ką ji dovanoja (ar privalėjo padovanot) Tau.
Mėginimai dovanojimo beprasmybę paversti kažkuo protingesniu- beviltiški. Tai neįmanoma.
Nes kas gaunasi, kai mes mėginam pabėgti nuo principo "dovana yra kvailas nereikalingas daiktas"? Stengdamiesi dovanot reikalingus, teisingus, tinkamus daiktus- mes galų gale atsiremiame į išvadą, kad vienintelis teisingas pasirinkimas būtų- padovanot pinigus. Ir beprasmybė vėl pasimato visai nepridengtu pavidalu: aš Tau padovanosiu 100 Lt, Tu man padovanosi 100 Lt, abu liksime apdovanoti- šventė.
Lieka nepaneigiamas tik principas: svarbu ne dovana, o dėmesio parodymas.
Čia vėl gi- vertas akcento būtent žodis PARODYMAS. Ne dėmesys, o jo teisingas, gražus parodymas.
Čia jau prieiname prie Tavo žodžių apie žodžius.
"Paprastai tas, kuriam yra adresuojami žmogaus žodžiai, nekreipia į juos dėmesio. ..."
Taip. Gal- deja. O gal kitaip ir būt negali. Bet tip yra. Man visada būna pačiam iš savęs juokinga, kada tekdavo kamuotis, ieškant žodžių, kuriuos reikia parašyti ant svaikinimo (kalėdinio, naujametinio, velykinio, gimtadienio) atviruko. Arba prie dovanos. Arba jubiliejui, vestuvėms ir t.t. Kankiniesi, ieškai žodžių, renki gražiausius ir protingus. O paskui prisimeni, ką pats darai, radęs pašto dėžutėje atviruką. Pažiūri į siuntėjo adresą. Į parašą. Pagalvoji, kad negražu, jog šiemet vėl jo nepasveikinai. Ir viskas. Tiek dėmesio ano gražiems teisingiems žodžiams.
Ne žodžiai svarbu, svarbu dėmesys.
Čia atsiduriame į klausimą: o kas yra dėmesys?
Bet jau užteks gal... :)
Parodžiau dėmesį Tavo straipsneliui apie dovanas.
Jonušio sąrašui dėmesio galiu neberodyt. Tik pasidyviju, prie ko čia jis- ką bendro turi su dovanomis. (Nors... Gal kam nors padovanosi Jonušio knygą...)
Na va: ir Tu, Fanta, galvoji, kad padovanojai dabar man gražią dovaną, o aš tikėjausi ne tokios :)
AtsakytiPanaikintiIr mano žodžių nesistengei suprasti, pasitenkinai tik probėgšmiu žvilgterėjęs. Kada nors užklys koks prašalietis pagal paieškos raktą "(ne)susikalbėjimas", tai gal tas ir supras, ką norėjau pasakyti...
Et, koks skirtumas :)
Pastebėjau, kad dar penkias knygas iš Jonušio sąrašo esu skaitęs.
AtsakytiPanaikintiKeistas sąrašas.