Pasaulis – plepalai

Aš vienišas... Man viskas po galais.

Plevena žodžių nuotrupos galvoj.

Aš vienišas...

Pasaulis – plepalai.

Už širmos velnias šiepiasi kvailai...

Visai kitoks dabar nei su kitais –

Su savimi kaip svetimu tyloj

Aš mirštu vienas.

Viskas man ne taip.

Aš vienišas...

Man viskas po velniais.

Klajoja siela tamsoje akloj,

Tik Dievas kartais šmėsteli migloj,

Aš vienišas...

Pasaulis – plepalai.

1985

Geda, Sigitas. Septynių vasarų giesmės: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1991.

Ir visgi lieku prie žaismingų Gedos eilėraščių. Nors patyrę eilėraščių žinovai nepritarė šiam mano pasirinkimui, bet man iki šiol akyse šviečia Geltona karalaitė ant dviračio...

Geltona karalaitė,
o padangos nuplyšę,
geltona karalaitė,
o ratai atsikišę,
kiauliapienės jau žydi,
o rėmo nematyti,
vien balnas,
vien sėdelis,
o priekyje tvora...

Geltona sviestapienė
princesė atvažiuoja
o vėjas pučia kiaurai
ir randasi vaikai,
geltonas jos sijonas,
šinjonas plevėsuoja,
kaip vėliava geltona
jos iškelti plaukai...

Geltoną duoną kepa
jos motina iš miltų,
geltoną sviestą tepa
jos broliai keturi,
geltonosios lelijos,
vėdrynai, dievo ratai,
nanotkos, tetos, našlės,
ir viskas, kai žiūri...

Geda, Sigitas. Babilono atstatymas: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1994.