Rodomi pranešimai su žymėmis Pasakos. Rodyti visus pranešimus
Rodomi pranešimai su žymėmis Pasakos. Rodyti visus pranešimus

2008 m. gruodžio 25 d., ketvirtadienis

Stebuklinių filmų vakarėlis

5 komentavo
Kalėdoms visada gaunu dovanų net iš visai prastų TV kanalų. Kaip bebūtų, bet gerą stebuklinį filmą vaikams kuri nors televizija įstengia parodyti, nors ir prifarširuotą reklamų su automobiliais ir viską išgydančiu jogurtu. Iki šiol geriausiu filmu man lieka "Kapitonas Kablys" ir tobulėjant filmų kompiuterizacijai jau akivaizdu, kad šios kategorijos filmai darosi panašūs į gerai nupieštus animacinius vaizdelius, bet vis tiek traukia pažiūrėti.






Filmas apie Harį Poterį yra antrasis iš serijos, pernykštį aš jau beveik užmiršau, nors ir buvo gerai parinktų veidų ir efektingų triukų. Pirmiausia krito į akį, kad berniukas Danielis Radcliffe nuo pirmosios serijos smarkiai paaugo, subrendo, ir siekiant išlaikyti tą patį, kaip atrodė iš pradžių, sėkmingai parinktą Hario Poterio veidelį, buvo imtasi įvairiausių grimavimo triukų. Kiti du vaikai, kaip labiau tipažiniai veikėjai, galėjo paspekuliuoti įvairiomis grimasomis, todėl buvo žavesni, o Danieliui teko vaidinti vaikišką supermeną, todėl nuobodžiai vienoda poza.



Man, žiūrėjusiai abu filmus vieną po kito paeiliui, labai išryškėjo Rowling paviršutiniškumas prieš Lewiso išmintį. Nors abu pasakoja apie vaikų pasipriešinimą piktųjų burtininkų kėslams užgrobti valdžią ir skriausti pasakiškų vietų gyventojus, tačiau Rowling pasakojimas atrodo technologiškai išradingesnis, o todėl turiniu skurdesnis. Lewis pasakojimas turi aiškią alegorijos aurą, todėl kiekvieną skaitytoją, nepaisant jo gyvenimiškos patirties, skatina pamąstyti ir apie savo dvasines vertybes ar trūkumus.

Lyginu knygų autorius todėl, kad filmų techninis lygis daugmaž vienodas, todėl, nors ir neverta jų vadinti ekranizacijomis, tačiau leidžia palyginti pačių pasakojimų įtaigumą, gilumą ir jautrumą.


Taigi, "Narnijos kronikos" nugalėjo, nors tikri Lewiso knygų gerbėjai niekada nesutiktų šio filmo vadinti geriausiu. Aš nesu Lewiso gerbėja, nes mano laikais niekas jo knygų nedrįso leisti, matyt dėl, kaip sakoma, akivaizdžios krikščioniškumo propagandos, o tokias istorijas, kad jos tikrai giliai sujaudintų, pirmą kartą reikia perskaityti vaikystėje.
Tačiau net po šio mano vertinimu neblogo filmo pasiieškojau internete anksčiau statytų filmų vaizdelių, nes taip norisi to gero paprastumo, kai pagrindinis vaidmuo tenka pasakojimui, o ne spec.efektams ir grimui (nors ir įvertintam Oskaru ;)).

Mr. Tumnus (Panas) prieš 25 metus ir dabar:





























Narnijos išvaduotojai tada ir dabar:

Skaityti toliau...

2008 m. rugpjūčio 28 d., ketvirtadienis

Vandenų karalienė

0 komentavo

Dar pratęsiu iš pasakų kraitelės.

Vaikystėje labai mėgau tokią braziliškų pasakų knygelę "Iš kur atsirado naktis". Joje mane traukė pasakojimai, kuriuose figūravo neįprasti gyvūnai (urubu, agamis, tapyras, jaguarų valdovė) ar dar keistesni žmonės, tiksliau - kosmiškai tolima, tačiau kosmiškai aprėpianti jų pasaulėžiūra.

Tai va: buvo tame rinkinuke pasaka "Vandenų karalienė". Apie tai, kaip vargingas valstietis teturėjo prie upės pupų lauką, tačiau ėmė kažkas tas pupas naktimis vogti. Valstietis pasaugojo vieną naktį ir pamatė, kad tas pupas skina nuo upės atėjusi mergina. Jis čiupo ją už rankos ir pareiškė, kad už tai ji turės tapti jo žmona. Mergina stengėsi ištrūkti, žadėjo daugiau nebevogti pupų, bet valstietis buvo nepalenkiamas. Galų gale mergina sutiko tekėti, tačiau iškėlė vieną sąlygą: kad jis niekada nekeiktų po vandeniu gyvenančių.

Po vedybų valstiečio turtas ėmė gausėti kaip užkerėtas: jis pasistatė gražų namą, nusipirko vergų, pas jį atsirado daug gyvulių, daug žemės, daug pinigų.

Ėjo laikas, ir jo žmona darėsi vis labiau išsiblaškiusi, nebesirūpino vaikais, neprižiūrėjo vergų, apsileido, miegodavo per dienų dienas.

Vargšas valstietis nusiramindavo tik iš namų išėjęs. O kai sugrįždavo - vėl susidurdavo su verkiančiais išalkusiais vaikais, tarpusavyje besiriejančiais neprižiūrimais vergais, - tikras pragaras. Vieną dieną iškankintasis valstietis sumurmėjo: "Prakeikiu tuos, kas gyvena po vandeniu".

O jauna moteris seniai laukė šitų brangių žodžių ir seniai svajojo, kaip iš čia išėjus, nes ji buvo Vandenų Karalienė ir neišpasakytai norėjo grįžti į upę. Ji skubiai atsikėlė ir išbėgo pro duris dainuodama:

Mes daug čia vargo matėme,

Kalunga,

Mums čia ramybę atėmė,

Kalunga, -

Kas man dorai tarnauja,

Kalunga,

Tegu drauge keliauja,

Kalunga,

Mus ves namo keliai,

Kalunga,

Po vandeniu giliai,

Kalunga...

Ėmei rūgot įniršęs,

Kalunga,

Tuos,kur vandens gelmėj,

Kalunga,

Gyveno sau ramiai,

Kalunga...


Pasibaisėjęs valstietis prašė ir maldavo žmonos, kad neišeitų, bet argi ją sulaikysi! Ji išėjo, ir tuoj paskui ją patraukė vaikai, vergai, jaučiai, arkliai, avys, kiaulės, antys, vištos, kalakutai - visi, visi. Ir paskui žmones ir gyvulius patraukė iš namų baldai, indai, rūbai, lagaminai, o po to - namas, veršidės, vištidės, kluonai, tvartai, dirvos, medžiai. Visi ėjo link upės, nėrė į vandenį ir išnyko.


O valstietis ėmė gyventi skurdžiai, kaip kadaise, dirbdamas savo pupų lauką. Tačiau Vandenų Karalienė daugiau jo pupų nepalietė.


Žinoma, kad vaikystėje man labiausiai patiko tas keistasis šaukinys Kalunga ir jam paklūstantys žygiuojantys daiktai ir namai.
Dabar matau paaiškinimus ir įspėjimus apie tai, kad to, kas ne tau skirta, kas neužsidirbta, neužsipelnyta, - neišlaikysi. Pranyks.
Kad jie tik lauks progos, kai nusivylęs pasipiktinsi, pavargęs išduosi, - ir jie nesulaikoma vorele plūstels nuo tavęs.
Kad reikia daug dirbti ne tik, kad kažką pasiektum, bet ir ne mažiau stengtis, kad išlaikytum.
Nors kartais pasidaro taip lengva, kai prarandi per daug brangiai kainuojantį daiktą...
-----------------------------------------------------------------------------------------------------------

Skaityti toliau...