Minis Mėnulijoje padarė išvadą, kad jau reikia pradėti cenzūruotis. Aš pasidalinau nuomone, kad žurnalistai moka nesilaikyti etikos normų ir išlikti nebausti. Kilo noras dar nurodyti pavyzdį, kai žurnalistai laisvai sau leidžia ne tik keikti ir tyčiotis - mat iš viešo asmens tyčiotis galima, t.y. iš politiko, o iš kitų negalima, - bet ir vogti (žinome, žinome iš "Auksinės varpos" patirties, kad didieji negali sau leisti minėti nuorodas į mažus).
Štai nesenas Ryto Staselio pasamprotavimas: Žiniasklaidos grimasos - 2. Istorija nebūdinga tik tuo, kad šiuo atveju žurnalistai vagia iš kitų žurnalistų. Paprastai su saviškiais jie būna atsargesni, daug patogiau vogti iš nepriklausančių žurnalistų cechui asmenų.
Ir dar man patiko komentaras jau kita tema, bet vis tik pakankamai gerai iliustruojanti žurnalistų etiką. Žinoma, žurnalistai sakys, kad jie tik vykdo savininkų nurodymus. Taigi gaujų eiliniai irgi tik vykdo savo gaujos vado nurodymus, patys vadeivos krauju rankų nesitepa.
| Citata: |
Tai va ir turime tai, ką turime: kokį pasaulį norime matyti - tokį va ir matome, ir tokiame gyvename, ir tas ratas užburtas sukasi toliau. Čia neaprašomos sėkmės istorijos. Čia mes linkime vienas kitam sėkmės, bet sėkmę taip ir suprantame: gera valdiška tarnyba arba gerai apmokamas darbas bent jau ne savo versle (“ir kad ponas būtų geras, arba viršininkas durnas, bet nepiktybiškas“). “Čto by nie rabotaj - lyš by nie rabotatj“. Ir jei man reiktų agituoti už savarankišką verslą šiems apklausų žmonėms, tai aš taip staigiai gerų pavyzdžių po ranka nerasčiau. Ne staigiai - irgi sunkiai. |
Neskaitykite tarybinių laikraščių. Jei kitokių nėra, jokių neskaitykite./prof.Preobraženskis/
AtsakytiPanaikinti