2008 m. lapkričio 29 d., šeštadienis

Proto ir jam atstovaujančių išminčių, mokslininkų, specialistų mito nuvainikavimas

13 komentavo
Apie tai šneka Gintautas Mažeikis naujausiame su Litmeniu platinamo Šiaulių universiteto laikraščio Park@s numeryje. Pasak jo, amerikiečių pragmatistas R.Rorty vienas pirmųjų savo knygoje "Gamtos veidrodis" ryžosi nuvainikuoti proto idėją, parodydamas, kad protingumas yra veikiau ideologinis ir konformistinis požymis, o ne smegenų funkcijos tikrovė. Karštai sutinku su tokiu požiūriu, nors pati labiau mėgstu protingumo apraiškas. Tačiau ne kartą stebėjausi nuolatinėmis besiginčijančių pusių nuorodomis į Ekspertus - suprask: šitie tai tikrai žino, - kai aiškiai matėsi, kad tie ir kiti ekspertai visada kalba taip, kaip naudinga, o tikrosios tiesos taip niekas ir nesužino. Tos tikrosios tiesos ir nėra, galima tik apsimetinėti, kad ją žinai, bet jei tik kas nors ryžtųsi pareikšti, kad dabar jis paskelbs Tikrąją Tiesą, tai nusivylę klausytojai teišgirs žinomas banalybes.
Žinoma, kad protingiausi yra tie, kurie sugeba prisitaikyti prie aplinkos ir kuo skubiau pasikeisti, kai tik keičiasi aplinkybės. Ir dar protingiausi yra tie, kurie kiekvieną dalyką sugeba teoretizuoti, t.y. ideologizuoti, o kai priartėjama prie tų teorijų realizavimo, tai jie gudriai patyli. Šiaip ar taip, toks žmonių žaidimas man yra pakankamai įdomus, todėl gudrumas atrodo tokia teigiama žmogaus savybė.
Tačiau galiu pripažinti, kad daug didesnę emocinę ir intelektualinę įtampą pajaučiu tais atvejais, kai tenka prisipažinti, kad nieko nesuprantu ar pasimetu - viskas susijaukia, pasijaučiu neprotinga ar nepakankamai protinga. Tada atrodo, kad iš dirbtinės situacijos, iš rėmų, kuriuos man sukuria mano protas, aš iškrentu į tikrą, galingą ir nesuprantamą gyvenimą. Tas jausmas nepakeliamas, todėl protas karštligiškai sukuria kažkokius rėmus, kažkokią paaiškinančią idelogiją, ir ropščiuosi į tą valtelę, nors ji tėra tik pieštuku nupaišytas kontūras.
Štai tokias mintis man sukėlė filmas "Šultesas" ir jo aptarimas, kuris visgi įvyko Gordono programoje "Zakrytij pokaz". Filmo žiūrėjimo įspūdžiai tokie: gan ilgai nervavausi, kad buitiniai garsai filme užgožia veikėjų kalbą. Labai gerai girdėdavosi standartiniai iš teliko sklindantys garsai ar visiškai atpažįstamas aplinkos gausmas - turgaus, parduotuvės fonas, mašinų signalizacijos, visuomeninio transporto skelbimai, o vis nenugirsdavau, ką pramurma pagrindinis veikėjas ar kokius reikalėlius su juo tvarko kažkokie banditai. Paskui supratau, kad jokio skirtumo, ką jie ten šneka ir daro, nes tos ištraukos iš gyvenimo, nufilmuotos epizodais, bet be iškarpymų, ir yra ta realybė, tas vandenynas, kurio protas nepajėgus suprasti, todėl bet koks apiforminimas žodžiais tebus tik gelbstinčios schemutės nubraižymas, bet kokios schemutės, kuri leistų pažiūrėti į nepažiūrimą.
Filmo aptarimas panašiai ir vyko: tie, kurie yra protingi ir gerai prisitaikę, peikė filmą, reikalavo schemučių, o patys protingiausi sakė, kad jie viską suprato, todėl jiems neįdomu. Pastebėjau, kad toje pusėje sėdėję veikėjai atrodė šauniai, išpuoselėtos išvaizdos, o kai kurie net turėjo gražias kaklaskares. Gal tik Margolitas šalia jų atrodė kaip praeities rekvizitas, bet manau, kad jaunystėje jis taip pat atrodė gerai prisitaikęs. Priešingoje pusėje sėdintys filmo gynėjai pasižymėjo negražia išvaizda, kažkokiais nukrypimais nuo normos ir vapėjo kažką apie filmo svarbą sau arba apie filmo reikšmę pasauliniam kinematografui, o negalėjo atsakyti į konkrečius oponentų klausimus apie konkrečius dalykus. Jau nekalbant apie tai, kaip neįspūdingai bandė atsakyti į pasitikinčio aktoriumi pasivadinusio jaunuolio klausimą "APIE KĄ TAS FILMAS?" ir "KUR EMOCIJOS?".
Tokiam veikėjui atsakyčiau, kad netikrų emocijų ten nebuvo, o tikras labai sunku įžiūrėti. Jas gal tik galima pajusti. Bet tai jau iškristų iš protingumo ribų. Kaip tikrame gyvenime.

Skaityti toliau...

2008 m. lapkričio 27 d., ketvirtadienis

Pasimetę verti(ni)me

2 komentavo
Šiandien Lietuvos radijo rytinės laidos vedėjai kelis kartus skundėsi, kad jiems nepristatė "Lietuvos ryto" laikraščio. Todėl laikraščių apžvalgos jiems gavosi kažkokios trumpos, perduotos neužtikrintais, abejojančiais balsais. LR žurnalistai nežinojo, kaip pabrėžti "Lietuvos žinių" ar "Respublikos" skleidžiamą žinią - pritarimu ar pajuoka. O ir Matonis dar, matyt, nebuvo atėjęs į darbą, nepainstruktavęs...
Lryto portale rašoma, kad dėl techninių kliūčių spaustuvėje d a l i s laikraščių nepasieks skaitytojų. Todėl siūlo viską skaityti internete. Peržiūrėjau pirmą kartą po ilgesnės pertraukos visą "Lietuvos ryto" numerį, bet taip ir neradau, ką paskaityti. Taigi, man jokio nuostolio.
Bet stichinės nelaimės padariniai labai išryškėjo nepriklausomos visuomeninės radijo ir televizijos darbe.

Skaityti toliau...

2008 m. lapkričio 26 d., trečiadienis

Bandymas būti bulvariniu

2 komentavo
Ponas buv.rašytojas Marius Ivaškevičius, pasirodo, yra patapęs buvarinės TV laidos vedėju.
Šį vakarą jis nagrinės kunigų niekingumo temą - labai mėgstama Lietuvos ryto tema.
(jau geriau leidyklų išdresuoti rašytojai nei TV bulvarinių laidų vedėjai).

Skaityti toliau...

2008 m. lapkričio 25 d., antradienis

Muštras ir disciplina

5 komentavo
Tik tokios priemonės skatina kurti. Jei koks tipas pasakoja, kad jam kūrybai trūksta laisvės - netikėkite, apsimetėlis toks yra. Nes žymiausi pasaulyje paveikslai, operos ir romanai buvo sukurti vykdant užsakymą, bandant prasimanyti pinigų skoloms apmokėti.

Vis atkreipdavau dėmesį į kokį amerikiečių rašytoją, atvirai pasipasakojantį, kaip pagal grafiką jis rašąs knygas. Reikia, nes kiekvienų metų tokio ir tokio mėnesio tokią ir tokią dieną turi pasirodyti jo naujas romanas. Jei patingės ir nespės tai datai, tai skaitytojai paprasčiausiai susidomės kitu rašytoju, o šitą užmirš.

Atrodo, kad ir lietuvių rašytojus to išmokė knygų leidėjai. Stebiu, kaip svarbiausiu leidėjams metu - prieš Kalėdas - vienas po kito pilasi nauji lietuvi6ki romanai. Jau minėjau Lauros Sintijos Černiauskaitės ir Renatos Šerelytės naujuosius kūrinius, o šiandien knygyne pačiupinėjau Paties Parulskio Romaną.

Sigitas Parulskis
„Murmanti siena“


Metai: 2008
Puslapių skaičius: 373
Kalba: lietuvių
Įrišimas: kietas


Viršelis - irgi įvykis beveik iš Maldžio galerijos.


Skaityti toliau...

2008 m. lapkričio 23 d., sekmadienis

Toliau atsirinkinėju po truputį

3 komentavo
Žinoma nestebina, kad austrai drąsią ir postmodernistinę dvasią įžiūri arčiau savęs - pas slovakus, slovėnus, bulgarus, - o iš toliau išsidėsčiusių kraštų tegali ištraukti po vieną eksponatą - atsargiai pažinčiai per atstumą, turbūt. Jei Parulskis gal ir tinka pastoviam Lietuvos postmoderno atstovavimui - tikiuosi, kad ir užsienyje jis išlaiko nepatenkinto niurgzlio pozą, - tai manau, kad lenkai turi daugiau nei Eugeniuszą Tkaczyszyn-Dycki, o rusai - ne vien Aleksejų Ivanovą.

(Tarp kitko, dabar perskaičiau Sorokino "Opričniko dieną" ir esu pakankamai susižavėjusi, kad skaitinėčiau Sorokiną toliau. Beje, šią knygą skaičiau lietuviškai ir man Benedikto Januševičiaus vertimas patiko, nes jis nesidrovėjo tekste palikti daug rusicizmų, ir jie tinka puikiai, net nesvarbu, ar juos visi skaitytojai supras, nesgi rusiškumas ir yra toks dalykas, kai šnekama rusiškai, o net rusiškai nesuprantantieji kažkodėl viską supranta. И слава Богу.)


Bet iki šiol neprisiruošiu paskaitinėti nors ką nors iš Mišelio Uelbeko kūrinių. Kai nueinu į biblioteką, tai arba pamirštu paieškoti, arba jei jo knyga tiesiai į akis spokso iš populiarių knygų lentynos, tai kaip tik būnu prisiėmusi ką nors labiau siekiamo. Bet gal kaip tik toks atsilikimas man leis ramiai pažiūrėti šiąnakt per Snobo kiną rodysimą vienos jo knygos ekranizaciją "Elementarios dalelės". Ponas Ūbis įtartinai išpeikė vokietį režisierių, nors lyg ir negyrė paties Uelbeko. Paprastai juk būna taip, kad ekranizuojantį filmą peikia tie, kuriems patinka knyga.


Rašytojas pasirinko tokius skirtingus personažus (keturiasdešimtmetį, atrandantį pirmą meilę, ir sekso maniaką, išsilaisvinimą randantį „swinger parties"), kad pasvarstytų, kas vis dėlto sieja tokius skirtingus šių dienų visuomenės atstovus, bet Roehleris tam pristigo fantazijos ir, žinoma, ironijos.



Ironija, žinoma, yra svarbus dalykas, man atrodo, kad be jos neapsieina nė vienas dabartinis kūrėjas. Tik toks požiūris priimtinas ir sveikintinas šiuolaikinėje viešojoje erdvėje, o senoji ir jaunoji kartos tarpusavyje varžosi, kurie iš jų geriau įvaldę šį mechanizmą. Nors viduje tyliai labai ilgisi meilės ir ištikimybės.


Kitą savaitę iš TV išsitrauksiu dar šiuos pono Ūbio neminėtus filmus: antradienį per BTV "Apgaulė" (http://www.imdb.com/title/tt0462338/), o PBK penktadienį toliau rodo Kinotauro prizininkus, tik šį kartą, kaip suprantu, be Gordono komentarų - filmą "Šultesas". Šito filmo aprašymų pilna visur, nes neseniai buvo atvežtas į mūsų kinoteatrus į Naujojo Rusijos kino dienas, o aš tik pasidėjau nuorodą į "7md" publikuotą pokalbį su to filmo režisieriumi Bakuru Bakuradze.


Pakalbėkime apie Šultesą. Jis gyvena Maskvoje. Jo mama – rusė, bet jo pavardė – lyg žydiška, lyg žydiškai vokiška, ir kalba jis su gruzinišku akcentu, todėl tampa aišku, kad jis – gruzinas. Supratau, kad Jums svarbi žodžio „šultes“ muzika. Ji svarbesnė nei tiesiog herojaus vardas. Tai – gryna fonetika.
Būtent taip ir yra. Žodyje „šultes“ girdžiu kažką svetima. To gana. Apie gruzinišką akcentą. Kai filmavau, maniau, kad bus galima pergarsinti, bet nelabai to norėjau. Tam tikras sąlygiškumo laipsnis man yra priimtinas. Manau, kad gruziniškas akcentas ir yra tas sąlygiškumas.


Skaityti toliau...

2008 m. lapkričio 22 d., šeštadienis

Literatūrinis sudoku

1 komentavo
Randu naujienų portale Balsas tokią žinutę: Paskelbti Bank Austria Literaris literatūros apdovanojimai.

Jei jau skelbia lietuviškame portale, tai, vadinasi, bus susiję su Lietuva. Naršau tekstą: "... Bank Austria Literaris“ apdovanojimai, skirti rytų ir pietryčių Europos autorių literatūros darbams apdovanoti. Šį kartą prizinis fondas – 100 tūkst. eurų....", "... „Bank Austria“, kuris yra „UniCredit Group“ dalis...". Aha, Lietuvoje irgi veikia tarptautinio banko UniCredit Group filialas, bet kažin ar dėl to reiktų domėtis Bank Austria veikla? Tuo labiau, kad kaip visos tarptautinių ženklų prekės Lietuvoje kažkodėl skiriasi nuo tokių pat prekių Vakarų šalyse, tai, matyt, ir tas filialas tėra tik banko imitacija.

Tai gal... visgi... apdovanojo kokį mūsų rašytoją?


... išrinkti „Bank Austria Literaris 2008“ nugalėtojai: Slovakijos autorius Agda Bavi Pain ir jo knyga „Koniec sveta“ (lietuvių k. „Pasaulio pabaiga“).
Antroji vieta atiteko serbui Srđan Valjarević, su kūriniu „Komo“.
Trečioji – bulgarui Palmi Rancev, išleidusiam knygą „Malko kasmet za po-kasno“ (lietuvių k. „Truputį sėkmės vėliau“).
Šiais metais taip pat specialiu prizu už poeziją apdovanotas Slovakijos poetas Rudolfas Jurolekas už savo knygą „Život je možný“ (lietuvių k. „Gyvenimas įmanomas“).

(Šioje vietoje prunkščiu dėl skliausteliuose įrašytų frazių lietuvių k. "Pasaulio pabaiga" ir kt. Kažkodėl serbo knygos pavadinimas Komo liko be tokios pastabos. Tvarkingai išverčiami ir nurodoma į kokią kalbą išversta tik aiškūs pavadinimai. :))

Taigi, slovakai - literatūros lyderiai mūsų rytiniame regione? (O gal Bratislava tik 60 km nuo Vienos?) Bet labai neslovakiškai skamba pavardė Agda Bavi Pain. Taigi, Vikipedia man paaiškina:


Agda Bavi Pain vlastným meno Jozef Anton Gaál alebo Agbar Baba Pan alebo Aladár Hrča alebo Jozef Gaál je slovenský spisovateľ a scenárista tureckého pôvodu.

(Reiks dar pažiūrėti jo saitą: http://www.agdabavipain.szm.sk/historia/novinky/index.htm, tuo labiau, kad pastebėjau, jog šis jaunuolis skyriuje "Oficiali biografija" prirašė taip: "Agda Bavi Pain je konfliktný typ, inklinuje k free sadizmu. Je prívržencom Satanic Reds a radikálnym obhajcom slobody zvierat; vo voľných chvíľach sa venuje kriminálnej činnosti a drogám.". Aha, prisipažino, kad kartais gyvena ir Bratislavoje, ne tik Stambule ir Košicuose)



RADAU:

Taip pat keturių savaičių viešnage Vienoje apdovanoti: Katarina Marincic (Slovėnija), Sigitas Parulskis (Lietuva), Ion Manulescu (Rumunija), Aleksej Iwanow (Rusija), Peter Semolic (Slovėnija), Tanja Stupar-Trifunovic (Bosnia-Hercegovina) ir Eugeniusz Tkaczyszyn-Dycki (Lenkija).


Galės Parulskis drauge su Aleksejum Ivanovu draugiškai pagerti mėnesį Vienoje. Manau, ta viešnagė Parulskiui bus į naudą po chaltūros Tado Blindos tema. :)



Skaityti toliau...

2008 m. lapkričio 20 d., ketvirtadienis

Džeimsui Bondui - 100 metų

0 komentavo

Iš tikrųjų Flemingas gimė 1908 gegužės 28. Bet Džeimsui Bondui ir Ian Flemingui skirtą specialų Time priedą randu šiandien, todėl šiandien ir švenčiu:




Skaityti toliau...

2008 m. lapkričio 18 d., antradienis

Tik nepergyvenkit dėl kitų rytojaus

1 komentavo
Almansoras komentare nurodė straipsnį Delfyje Kokia karta kurs Lietuvos ateitį rytoj? Ten kalba jaunų žmonių psichologijos žinovė, tai lyg ir reiktų ja tikėti besąlygiškai. Tuo labiau, kad pasakoja iš patirties. Daug dalykėlių, ką ji ten dėsto, aš mačiau atspindėtus kūrybingų jaunų amerikiečių režisierių filmuose. Tų, kurie stato filmus apie save, savo bendraamžius. Atrodo, kad amerikiečių jaunoji karta gali būti apibūdinama lygiai taip pat, kaip šiame straipsnyje mūsų jaunimą apibūdina ponia psichologė. Tik ji kažkodėl mūsų jaunimą priešpastato sovietinių laikų jaunystei ir lyg pritaria senųjų sovietikų nostalgijoms.
Pvz., jai atrodo atpasakotinas toks samprotavimas:
Kartą per porą mėnesių ant parduotuvės lentynų atsirasdavo ir šokoladiniai varškės sūreliai, kurie būdavo akimirksniu „iššluoti“. Tėvai į namus jų atnešdavo iškart kokių 20, o vaikai sukdavo ratus apie šaldytuvą, bet atsispirdavo pagudai sušlamšti visus iš karto. Taupydavo, kad malonumą pratęstų bent kelioms dienoms.
Atsiprašau, aš tokiai pagundai neatsispirdavau, o žmonių yra visokių, vienų vaikai labiau išlepinti, kitų mažiau. Todėl nereikia tokių dalykų bendrinti iki sovietinės kartos stiprybės.
Na, bet nesikabinėkime prie smulkmenų. Esminis ponios psichologės teiginys apie dabartinį jaunimą yra toks:
Lengviau užsimerkti ir gyventi iliuzijų pasaulyje. Pagaliau kam ką nors daryti, jei galima susileisti narkotikų? Kita vertus, iš kur semtis dvasios stiprybės, gylio? Žiniasklaida pilna skandalingų, nieko nesakančių istorijų, žurnalai moko dietų, sekso, mados, tačiau nekalba apie dvasinius dalykus. Kam gilintis, jei galima plaukti paviršiumi? Tuščia, bet linksma“, - drąsiai pokalbį pradėjo pašnekovė.
O dabar pasakykite: argi šie žodžiai netinka kiekvienai jaunai kartai? O kada žiniasklaida buvo dvasinga? Ar ponia teigia, kad sovietiniai laikraščiai ir programa "Vremia" buvo dvasingi vien todėl, kad ten nebuvo nieko apie seksą???? Pionieriai mokėjo dvasingai pasakoti apie Lenino jaunystę ir niekino narkotikus?
Dabar pasakysiu savo išvadą: senesnioji karta nemoka atsikratyti apsimetinėjimo. Dabar dauguma apsimetinėja puritonais. (kai pagalvoju, panaši situacija buvo Amerikoje, kai iš senojo žemyno emigravę žmonės - jie turėjo savas priežastis iš ten bėgti - naujoje vietoje sukūrė griežtų puritoniškų viešų taisyklių regimybę ir didingą pasismaginimų industriją). Taigi, senesnioji karta sau priskiria daug visokių dorybių, ypač dvasingumą, o kitiems kaip ir nieko nelieka, tik trūkumai. :)

Skaityti toliau...

2008 m. lapkričio 16 d., sekmadienis

Ką būtina išsitraukti iš televizijos kitą savaitę

5 komentavo
Būtent: išsitraukti. Nes pradėjau taip smarkiai filtruoti televizijos vaizdus, kad vis rečiau ją įsijungiu. Įrašai videomagnetofone tik kaupiasi, greitai pradės užrašinėti ant seniausiai įrašytų, bet galiu tik pasiguosti, kad sau šansą daviau. Jei nepatraukė juo pasinaudoti, vadinasi, neverta jų buvau :)

Bet vis tiek įstengiu pažiūrėti dviejų rūšių filmus: senuosius holivudinius filmukus ir naująjį anglišką "Mis Marpl" variantą. Tiems dalykams pažiūrėti ir laiko atrandu, ir įrašinėti nebūtina. Sutinku ir reklaminius intarpus iškęsti. Todėl nepaprastai džiaugiuosi, kad "7 meno dienos" naująjį laikraščio variantą paskelbė internete dar penktadienį. Nes neturėjau galimybės nusipirkti, taigi - ir galimybės paskaityti pono Ūbio filmų apžavalgos. Nustebau aptikusi paminėtą penktadienio filmą - Wilderio "Sėkmės azartas" (The Fortune Cookie). Buvau nusprendusi, kad TV2 dabar ilgai kankins su Elviu Presliu filmuose, tai net nežiūrėdavau į programą. Tą filmą kartos rytoj 16.35, neįsirašinėsiu į aukso fondą, tačiau vieną kartą pažiūrėti buvo didelis malonumas. Kaip sakė Ūbis, filmo tema atpažįstama iš mūsų žiniasklaidos, o aš dar pridursiu, kad šiame filme labai gerai suvaidino Walter Matthau, palyginus su kitais jo vaidmenimis šitas man pasirodė įsimintiniausias. O gal personažas labai atpažįstamas. :)

Taigi, ponui Ūbiui dėkui už nurodymą, bet dar randu ir jo nepaminėtų filmų. Visų pirma, Snobo nakties patiekalas: olandiška komedija "Alibi" (http://www.imdb.com/title/tt0409681/). Nieko negirdėjau apie šį filmą, bet man Ryčio Zemkausko skonis patinka.

Kitas filmas iš rusiško kanalo. Laida "Zakrytij seans" - galvojau, kad jau uždaryta, arba bent mums neberodo. Tuo labiau, kad Gordonas užsiėmė kažkokiom nesąmonėm. Bet penktadienį rodys filmą "Undinė". Šitą filmą jau pas mus spėjo išgirti jaunos mūsų kinokritikės: Kino miražai: „Undinė“. Rusaičių įspūdžių galima paskaityti kad ir čia.


Skaityti toliau...

2008 m. lapkričio 13 d., ketvirtadienis

Baleto įspūdžiai

0 komentavo
Ugnies paukštė/ Diagilevas. Fantazijos

Spektaklis iš dviejų atskirų kūrinių. Kuo jie susiję? Rusiškumu? Bet juk per plati sąvoka, kad būtų galima ramiai gretinti. Net jei abiem atvejais kalbama apie įdomiąją baleto istoriją.

Stravinskio "Ugnies paukštė" pastatyta "Žvaigždžių karų" fanatiko. Pasakojama tokia istorija: astronautas nusileidžia Marse. Ten aptinka laukinį nuogą raudoną marsietį ir jį prisijaukina. Paskui pamato "lėkščių" pastatą, o jame sarkofaguose gyvena marsietės. Jos atgijusios žaidžia kamuoliukais, o jas to moko aiškiai nevietinės kilmės Visatos princesė. Pamačiusi astronautą Visatos princesė pradeda virpėti aistra, o astronautas po ilgo skridimo irgi pasiilgęs glamonių. Tuo jiedu ir užsiima, paskui Visatos princesė nubėga į marsiečių susirinkimą, o astronautas patenka į mėlyngalvių inoplanetianinių rankas. Toliau veiksmas vystosi nežmonišku greičiu: mėlyngalviams vadovaujantis neužauga pankas jaučia astronautui neaiškius jausmus: lyg ir nori pasimylėti, o gal suvalgyti. Bet atbėga raudonasis prijaukintas marsietis ir padaro tvarką: numeta bombą. Pabaiga paimta iš Tarkovskio "Soliario": astronautas Krisas stovi vandenyno centre, o tas vandenynas ir yra planetos superprotas, sugeneruojantis astronautui Krisui tiek merginų, kiek tik jam norisi. Bet labiausiai jam norisi tos Visatos princesės, tai ją ir pasiima. Ir gyvena toliau laimingai vandenyno centre.

Atrodo, kad šaipausi? Nė trupučio. Man iš tikrųjų patiko, buvo įdomu žiūrėti, klausytis muzikos, įsijausti. Šiaip suprantu, kodėl šiandieniniai statytojai sugalvojo, kad Ugnies paukštę turėtų sušokti vyras. Pasižiūrėjau, kokius Ugnies paukštės eskizus paišė prieš šimtą metų Leon Bakst, tai supratau, kad tokių balerinų šiais laikais tikrai nerasi. Turiu omenyje: su tokiomis krūtimis.
Daugiau Leon Bakst eskizų galima rasti kolegos oseculoprodigioso bloge: Bakst, Leon - Arte-Deco

Skaityti toliau...

2008 m. lapkričio 11 d., antradienis

Gal jie tikrai yra Ateiviai?

8 komentavo
Litmenyje atspausdintame pokalbyje A. Šlepikas taip kalba apie jaunąją kartą:
Labiausiai krinta į akis, kad dabartiniai paaugliai gali ginti savo interesus ir žino savo teises, daug protingesni, pragmatiškesni negu mes. Su sūnum man buvo keistas nutikimas. Parduotuvėje nusiunčiau jį paimti nektarinų. Ilgai užtruko. Kai galų gale atėjo su tais nektarinais, paklausiau, kur taip ilgai užtrukęs. Atsako: „Radau dėžutėje supuvusį nektariną, tad pakviečiau atsakingą darbuotoją, kad pakeistų.“ Man nė į galvą neateitų taip elgtis – guli tas supuvęs nektarinas, tai tegu guli, neimčiau dėžutės, ir tiek. Paimčiau kitą nesiaiškindamas. Toks ir skirtumas. (Šypsosi.)
Iš tikrųjų, tokį keistą, mums - sovietik kartos veteranams, - neįprastą jaunuolių elgesį galima vis dažniau pastebėti buitiniuose objektuose ar internetosferoje taip pat. Jie elgiasi kaip kokie ateiviai: nesivelia į konfliktus, nepalaiko niekieno pusės, turi savo reikalavimus ir moka juos pasakyti.
Man ypač įstrigo toks įvykis iš interneto aplinkos: vienas asmuo (nedrįstu jo įvardinti, nes jei man kaip moteriškei ir negręsia iš jo gaut į snukį, tai vis tiek jis panaudoja tam tikras įžeidinėjimo formas, jei jam mano kalba neįtiktų, todėl geriau jo nejudinti) buvo Fantos apkaltintas, kad savo bloge jis kai kuriuos skaitytojus blokuoja. Į tai tas asmuo reagavo nervingai, audringai, ką nors racionaliai paaiškinti net nemėgino. Tipiškas sovietiko elgesys, nieko nauja, visi tokie esam. Ir šitoje vietoje mane labai nustebino jo sūnaus elgesys. Vietoj to, kad gindamas tėvo garbę dar įžeidžiau aplotų kaltintoją Fantą, tas jaunuolis prisistatė į Fantos blogą ir draugišku ramiu tonu įrodinėjo, kad buvo ne blokavimas, o programinės įrangos bugas.
Ar jie emocijų neturi, ar ką? Kas juos tokius išauklėjo - isterikai tėveliai?

Skaityti toliau...

2008 m. lapkričio 10 d., pirmadienis

Skarletė tarp Tomo Waits ir Salmano Rushdie

2 komentavo
Penkias savaites Scarlett su savo prodiuseriu Davu Siteku ir muzikantais įrašinėjo albumą Luizianos įrašų studijoje. Naktimis visi bėgiodavo po mišką, norėdami įrašyti pelėdos ūbavimus, į garso takelį įamžino ir žiogų čirškimą. Kai kurių kritikų nuomone, albumas - T.Waitso kūrybos pagerbimas. D.Sitekas S.Johansson balsą apgaubia garsiniais šydais ne dėl to, kad ji nemoka dainuoti, kaip aršiai pabrėžia kiti, bet todėl, kad garso takelis įrašytas pagal jos žodžius. Vaikystę praleidusi Niujorke S.Johansson troško dainuoti miuzikluose, bet paskui ją patraukė aktorystė. Neseniai ji režisavo savo pirmą trumpametražį filmą - ciklo "Niujorke, aš tave myliu" dalį, mėgaudamasi galimybe būti kitoje kameros pusėje, ir svarsto, ar "būti apskritimo išorėje" jai patiktų labiau. "The Sunday Times" manymu, albumas būtų triukšmingai paskelbtas šedevru, jei jos pavardė nekeltų asociacijų su Holivudo kino pasauliu. Kiti kompaktinės plokštelės privalumai: dvi dainas savo balsu pagardino S.Johansson beprotiškai dievinamas muzikantas - Davidas Bowie. O reklaminiame singlo "Falling Down" klipe jai į ausį švelniai šnabžda Salmanas Rashdie. Ir neatrodo, kad abejotų, ar ji moka dainuoti...
(Scarlett apraizgė apkalbos)

The author of The Satanic Verses is seen nuzzling Miss Johansson’s neck and whispering in her ear, to her evident delight.
(Salman Rushdie kisses Scarlett Johansson in new music video)



More than any movie-star record, Anywhere I Lay My Head resembles Britney Spears’ brilliantly produced, eerily vacant Blackout. However, while Spears is frightening for myriad reasons, the scariest thing about ScarJo is that she might not have anything worthwhile to hide.
(Dusted Reviews)

Skaityti toliau...

2008 m. lapkričio 9 d., sekmadienis

Tylios šnipų istorijos

2 komentavo
Pasirodo, tyliai ir grėsmingai verda tikros šnipų istorijos. Kada ir kurios iš jų taps knygomis ir filmais?
Kol kas tik tik trumpos laikraštinės žinutės:

Estijos krašto apsaugos ministeriją purto šnipų skandalas. Vos prieš mėnesį čia buvo suimtas tylus, niekuo neišsiskiriantis ministerijos tarnautojas. Šis estas buvo apkaltintas šnipinėjimu kol kas neįvardytai užsienio valstybei. Kartu su ministerijos tarnautoju buvo suimta ir jo žmona. Tiesa, šie suėmimai laikyti didelėje paslaptyje - jokių pranešimų spaudai, jokių paaiškinimų. Suimtojo valstybės tarnautojo advokatai taip pat tyli tarsi vandens į burną prisisėmę. Pranešama tik tiek, kad ramiajam estui kalėjime gali tekti tūnoti net 15 metų.
Tykusis šnipas estas gali sukelti dideles bangas visose NATO valstybėse, nes per jo rankas pereidavo itin daug slaptų karinių ir žvalgybinių dokumentų. Svarbiausia, tie dokumentai atskleidė ne tik Estijos, bet ir kitų NATO valstybių karines ir žvalgybines paslaptis.
Specialistai, susipažinę su šia šnipinėjimo byla, neoficialiai sako, kad tai gali būti didžiausias kada nors NATO sukrėtęs šnipinėjimo skandalas. Jis jau dabar lyginamas su amerikietišku Aldricho Ames skandalu, kuomet šis, prie slaptos informacijos priėjimą turėjęs amerikietis, ilgus metus šnipinėjo rusams.
Šnipinėjimo skandalui įsisiūbavus paaiškėjo nemažai intriguojančių detalių. Ramusis estų šnipas visą informaciją perdavinėjo italu apsimetinėjusiam agentui, kuris manoma kilęs iš Pietų Amerikos, bet turi Europos Sąjungos pilietybę. Specialistai tikina, kad tai, matyt, itin vertingas ir ilgai ruoštas rusų agentas. Po esto suėmimo jis paslaptingai dingo.
Estų o ir visos Europos specialiosios tarnybos dabar bando išsiaiškinti kiek ir kokios informacijos turėjo tylusis estų šnipas, bei kiek jos perdavė apsimetėliui italui.
Po šio nemalonaus įvykio, vis garsiau kalbama, kad galbūt Baltijos šalys nėra pakankamai kompetentingos saugumo ir žvalgybos srityse. Bet estai su tuo nesutinka, nes jie patys išaiškino savo šnipą, o ir specialistai pripažįsta, kad į stipresnes žvalgybos srityje valstybes užsienio šnipai taikosi tik dar labiau.
Parengta pagal „The Economist“
Ši istorija turi tiek daug prasmių ir poteksčių, kad bet kokia interpretacija tik sugadintų įspūdį. Todėl pasvarstysiu kitu aspektu.
Negaliu patikėti, kad estai savo šalies apsaugos ministeriją vadina krašto apsaugos ministerija. Manau, kad jie vietoj atsargaus žodžio kraštas panaudojo drąsesnius žodžius valstybė, šalis arba nacionalinė. Gal jie pavadino Valstybės gynybos ministerija. Arba Šalies saugojimo minsterija.
Ir kodėl aš čia spėlioju, kai galiu ramiai internete pažiūrėti? Taigi, žiūriu į KAM tinklapį: nuoroda Estijos gynybos ministerija. Pavadinimas skamba paprastai tvirtai: Kaitseministeerium. Kaitse, kaip man aiškina Dictionary.com, estiškai reiškia apsaugą, gynybą. Jokių dviprasmybių.
Lietuviškosios ministerijos pavadinimas man jau seniai kelia klausimų. Kodėl krašto, o ne Lietuvos, valstybės, šalies? Juk žodis kraštas dažniau reiškia pakraštį, ribą, šoną, pabaigą, gabaliuką. Tiesa, yra ir reikšmė šalis, cituojami poetai:
Koks gražus mažytis mūsų kraštas! S.Nėr.
Mūs kraštas laimės ir tiesos skaisčiais žiedais pražydo K.Kors.
Visur graži prigimtis, bet savajame krašte jinai maloni, brangi, graudina širdį J.Bil.
Aš užaugau krašte, kur daug rūtų E.Miež.
Bet sutikite, kad ši reikšmė tinka tik meiliam prisiglaudimui, draugiškam paglostymui, o ne Valstybės įvardijimui. Ypač, kai dar buvo labai aktualios Vilniaus krašto, Klaipėdos krašto sąvokos. Galvoju, gal seniau tebuvo norima įvardyti tik sienų apsaugą?

Skaityti toliau...

2008 m. lapkričio 7 d., penktadienis

Kada vietoj Soprano turėsim Kudirką?

3 komentavo

Graži, stora, spalvota kaip Kalėdų Senelis plastikinė Soprano iškamša stovi garbingoje vietoje: Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus kiemelyje. Teisinga, gražu, VEKSiškai kultūringa.

Bet retkarčiais praeidama pro Kudirkos aikštę vis nužvelgiu jos centre riedlentininkų treniruočių objektu pavirtusią konstrukciją. Šioji kontrukcija, kaip buvo skelbiama gal prieš porą metų, turėjo tapti paminklu Lietuvos himnui ir V.Kudirkai. Matau ant stiklo išbraižytus kažkokius žodžius, jei ten ne tų pačių riedlentininkų atografai, tai gal ir Himno žodžiai? O kur Kudirkos skulptūra?

Randu Delfyje tokį pranešimą: Paminklas V.Kudirkai – su broku. Tas paminėtas "brokas" - tai tik biurokratinės priekabės: nesureguliuoti lazerinio apšvietimo įrengimai, lazerio patalpa neatskirta nuo kitų patalpų, mėtosi lapai ir kitos šiukšlės. Bet apie didžiausią broką - nėra Kudirkos skulptūros - pasakyta neaiškiai:

Antrąją dalį - bronzinę giesmės autoriaus skulptūrą – buvo tikimasi pastatyti šiemet rudenį. Tuomet ir buvo planuojamas oficialus paminklo atidarymas.

Apie Vyriausybės pažadėtą milijoną litų jau nebekalbėkime. Jei jau išdrįso skriausti AMB, sumažindami išlaidas jo vardo rūmams... Nors, manau, po visuotinio spaudimo tie pinigai Valdovų rūmų kamufliažui vis tiek bus paskirti. :)

Skaityti toliau...

2008 m. lapkričio 6 d., ketvirtadienis

Kūrybinės ambicijos

0 komentavo
Kolega Fanta džiugiai pranešė, kad lietuvių ir aplinkinių kaimų žiūrovai gali gėrėtis lietuvišku pretendentu į oskarinę nominaciją - filmu "Nereikalingi žmonės".

O šio filmo režisierius Martinsonas apie savo pasiekimus šneka taip: naujai kuriamas filmas "Armaya" bus daug drąsesnis už "Nereikalingus žmones".


"Filmas pasieks tokį lygį, kad nebūtų gėda rodyti pasauliniuose festivaliuose", - pabrėžė M.Martinsonas.


Matyt ankstesnį filmą visgi buvo gėda rodyti pasauliniame festivalyje, nors jis buvo tik Kinijoje.

Skaityti toliau...

2008 m. lapkričio 4 d., antradienis

Gražiausias rūkas ir spalvočiausios spalvos

2 komentavo
Peržiūrėjau albumo "Neregėta Lietuva" nuotraukas.

Gražu, bet iš kur atskirti, kad tai - Lietuvos vaizdai?

Aš viską įpratusi apžiūrėti iš savo žemiškųjų žmogiškų pozicijų. Tada ir Kernavės piliakalniai įspūdingi, ir Vilniaus bokštai aukšti.

O kai žiūriu kaip į žaisliukus, tai ir galvoju, kad viskas dirbtina.

Todėl niekad neatpažįstu vietos iš lėktuvo skrydžio. Matau siūlinius keliukus, namų dėžutes, tvarkingai atskirtus žalius, rudus, geltonus žemės plotus. Panašius mačiau skrisdama virš Austrijos, Vokietijos ar Anglijos.

Skaityti toliau...

2008 m. lapkričio 2 d., sekmadienis

Secret Obsession (II)

7 komentavo
Tam tikra slapta manija iš tiesų apsėdo mane.





Viskas prasidėjo nuo būtino pasivaikščiojimo Frankfurto aerouosto DutyFree parduotuvėje. Ten vaikščioti būtina, nes daugiau nėra ką veikti belaukiant lėktuvo, ir jokiu būdu nepatartina laukti laukiamojoje salėje prie įsodinimo vartų. Nes pastaruoju metu labai madinga tuos vartus kaitalioti - priešpaskutinį kartą kai laukiau, per pusvalandį spėjo paskelbtą vartų numerį pakeisti tris kartus. Geriau jau eiti į vartus, kai paskelbia įsodinimą, ne anksčiau.


Taigi tame DutyFree kaip ir geroje Maximoje būna naujų prekių prezentacijos. Potencialūs pirkėjai gaudomi už skvernų ir jiems siūloma susigundyti tipinėmis DutyFree prekėmis - degtine ir kvepalais. Kaip visada į reklamines akcijas reaguoju alergiškai, todėl paprastai neužkliūnu. Bet praeitą kartą nepastebėjau ir įpuoliau prezentuojančiai merginai į glėbį. Gavau išuostyti kvepalų ir pasitraukiau su iškvėpinta kortele, ant kurios aukso raidėmis buvo išraityta "Secret Obsession". Įbrukau tą kortelę į rankinę - papuolė tarp skaitomos knygos puslapių.

Toliau juk viskas aišku, ar ne? Skaičiau knygą su didėjančiu malonumu, nes jau ją atsivertus padvelkdavo damos elegancija, kurią uoslei kūrė iškvėpinta kortelė, o jausmams - Sei Šionagon pasakojimas. Darėsi aišku, kodėl ponia Šionagon, rašydama laiškus, labai skrupulingai rinkdavosi popierių. Ji net kelis kartus išsitarė, kad neturėdama parengto tinkamo popieriaus, atsakymą parašydavo ant lotoso žiedlapio. Skaitytoją reikia nuteikti imliai nuotaikai - tam panaudojami spalva, kvapas, simboliai, - ir tik tada galima tikėtis, kad tekstą jis perskaitys tinkamai įsijautęs.

Eksperimentą tęsiau toliau: Jane Austen romaną jau skaičiau su Jasmin Noir. Atitiko puikiai. Jei iki Jasmin Noir tą knygą skaičiau vangokai, gal net atitolusi, tai po saldaus ir tuo pat metu sarkastiško dvelktelėjimo Jane Austen pasakojimo maniera man tapo suprantama ir artima.

Bijau, kad tokius derinius galima naudoti tik skaitant moterų parašytus tekstus. Su vyriškais man nieko nesigavo. Gal net atvirkščiai. Deja :-)




Reiks dar išbandyti ponias Laurą Sintiją ir Renatą. T.y. reikia susirasti kvepalų jų tekstams skaityti:

Laura Sintija Černiauskaitė.


Benedikto slenksčiai













Renata Šerelytė
Mėlynbarzdžio vaikai







Skaityti toliau...