Toliau atsirinkinėju po truputį

Žinoma nestebina, kad austrai drąsią ir postmodernistinę dvasią įžiūri arčiau savęs - pas slovakus, slovėnus, bulgarus, - o iš toliau išsidėsčiusių kraštų tegali ištraukti po vieną eksponatą - atsargiai pažinčiai per atstumą, turbūt. Jei Parulskis gal ir tinka pastoviam Lietuvos postmoderno atstovavimui - tikiuosi, kad ir užsienyje jis išlaiko nepatenkinto niurgzlio pozą, - tai manau, kad lenkai turi daugiau nei Eugeniuszą Tkaczyszyn-Dycki, o rusai - ne vien Aleksejų Ivanovą.

(Tarp kitko, dabar perskaičiau Sorokino "Opričniko dieną" ir esu pakankamai susižavėjusi, kad skaitinėčiau Sorokiną toliau. Beje, šią knygą skaičiau lietuviškai ir man Benedikto Januševičiaus vertimas patiko, nes jis nesidrovėjo tekste palikti daug rusicizmų, ir jie tinka puikiai, net nesvarbu, ar juos visi skaitytojai supras, nesgi rusiškumas ir yra toks dalykas, kai šnekama rusiškai, o net rusiškai nesuprantantieji kažkodėl viską supranta. И слава Богу.)

Bet iki šiol neprisiruošiu paskaitinėti nors ką nors iš Mišelio Uelbeko kūrinių. Kai nueinu į biblioteką, tai arba pamirštu paieškoti, arba jei jo knyga tiesiai į akis spokso iš populiarių knygų lentynos, tai kaip tik būnu prisiėmusi ką nors labiau siekiamo. Bet gal kaip tik toks atsilikimas man leis ramiai pažiūrėti šiąnakt per Snobo kiną rodysimą vienos jo knygos ekranizaciją "Elementarios dalelės". Ponas Ūbis įtartinai išpeikė vokietį režisierių, nors lyg ir negyrė paties Uelbeko. Paprastai juk būna taip, kad ekranizuojantį filmą peikia tie, kuriems patinka knyga.

Rašytojas pasirinko tokius skirtingus personažus (keturiasdešimtmetį, atrandantį pirmą meilę, ir sekso maniaką, išsilaisvinimą randantį „swinger parties"), kad pasvarstytų, kas vis dėlto sieja tokius skirtingus šių dienų visuomenės atstovus, bet Roehleris tam pristigo fantazijos ir, žinoma, ironijos.

(žr. 7md, Krėsle prie televizoriaus)

Ironija, žinoma, yra svarbus dalykas, man atrodo, kad be jos neapsieina nė vienas dabartinis kūrėjas. Tik toks požiūris priimtinas ir sveikintinas šiuolaikinėje viešojoje erdvėje, o senoji ir jaunoji kartos tarpusavyje varžosi, kurie iš jų geriau įvaldę šį mechanizmą. Nors viduje tyliai labai ilgisi meilės ir ištikimybės.

Kitą savaitę iš TV išsitrauksiu dar šiuos pono Ūbio neminėtus filmus: antradienį per BTV "Apgaulė" (http://www.imdb.com/title/tt0462338/), o PBK penktadienį toliau rodo Kinotauro prizininkus, tik šį kartą, kaip suprantu, be Gordono komentarų - filmą "Šultesas". Šito filmo aprašymų pilna visur, nes neseniai buvo atvežtas į mūsų kinoteatrus į Naujojo Rusijos kino dienas, o aš tik pasidėjau nuorodą į "7md" publikuotą pokalbį su to filmo režisieriumi Bakuru Bakuradze.

Pakalbėkime apie Šultesą. Jis gyvena Maskvoje. Jo mama – rusė, bet jo pavardė – lyg žydiška, lyg žydiškai vokiška, ir kalba jis su gruzinišku akcentu, todėl tampa aišku, kad jis – gruzinas. Supratau, kad Jums svarbi žodžio „šultes“ muzika. Ji svarbesnė nei tiesiog herojaus vardas. Tai – gryna fonetika.
Būtent taip ir yra. Žodyje „šultes“ girdžiu kažką svetima. To gana. Apie gruzinišką akcentą. Kai filmavau, maniau, kad bus galima pergarsinti, bet nelabai to norėjau. Tam tikras sąlygiškumo laipsnis man yra priimtinas. Manau, kad gruziniškas akcentas ir yra tas sąlygiškumas.

(Galiu tik padėti filmui atsirasti)