Proto ir jam atstovaujančių išminčių, mokslininkų, specialistų mito nuvainikavimas

Apie tai šneka Gintautas Mažeikis naujausiame su Litmeniu platinamo Šiaulių universiteto laikraščio Park@s numeryje. Pasak jo, amerikiečių pragmatistas R.Rorty vienas pirmųjų savo knygoje "Gamtos veidrodis" ryžosi nuvainikuoti proto idėją, parodydamas, kad protingumas yra veikiau ideologinis ir konformistinis požymis, o ne smegenų funkcijos tikrovė. Karštai sutinku su tokiu požiūriu, nors pati labiau mėgstu protingumo apraiškas. Tačiau ne kartą stebėjausi nuolatinėmis besiginčijančių pusių nuorodomis į Ekspertus - suprask: šitie tai tikrai žino, - kai aiškiai matėsi, kad tie ir kiti ekspertai visada kalba taip, kaip naudinga, o tikrosios tiesos taip niekas ir nesužino. Tos tikrosios tiesos ir nėra, galima tik apsimetinėti, kad ją žinai, bet jei tik kas nors ryžtųsi pareikšti, kad dabar jis paskelbs Tikrąją Tiesą, tai nusivylę klausytojai teišgirs žinomas banalybes.

Žinoma, kad protingiausi yra tie, kurie sugeba prisitaikyti prie aplinkos ir kuo skubiau pasikeisti, kai tik keičiasi aplinkybės. Ir dar protingiausi yra tie, kurie kiekvieną dalyką sugeba teoretizuoti, t.y. ideologizuoti, o kai priartėjama prie tų teorijų realizavimo, tai jie gudriai patyli. Šiaip ar taip, toks žmonių žaidimas man yra pakankamai įdomus, todėl gudrumas atrodo tokia teigiama žmogaus savybė.

Tačiau galiu pripažinti, kad daug didesnę emocinę ir intelektualinę įtampą pajaučiu tais atvejais, kai tenka prisipažinti, kad nieko nesuprantu ar pasimetu - viskas susijaukia, pasijaučiu neprotinga ar nepakankamai protinga. Tada atrodo, kad iš dirbtinės situacijos, iš rėmų, kuriuos man sukuria mano protas, aš iškrentu į tikrą, galingą ir nesuprantamą gyvenimą. Tas jausmas nepakeliamas, todėl protas karštligiškai sukuria kažkokius rėmus, kažkokią paaiškinančią idelogiją, ir ropščiuosi į tą valtelę, nors ji tėra tik pieštuku nupaišytas kontūras.

Štai tokias mintis man sukėlė filmas "Šultesas" ir jo aptarimas, kuris visgi įvyko Gordono programoje "Zakrytij pokaz". Filmo žiūrėjimo įspūdžiai tokie: gan ilgai nervavausi, kad buitiniai garsai filme užgožia veikėjų kalbą. Labai gerai girdėdavosi standartiniai iš teliko sklindantys garsai ar visiškai atpažįstamas aplinkos gausmas - turgaus, parduotuvės fonas, mašinų signalizacijos, visuomeninio transporto skelbimai, o vis nenugirsdavau, ką pramurma pagrindinis veikėjas ar kokius reikalėlius su juo tvarko kažkokie banditai. Paskui supratau, kad jokio skirtumo, ką jie ten šneka ir daro, nes tos ištraukos iš gyvenimo, nufilmuotos epizodais, bet be iškarpymų, ir yra ta realybė, tas vandenynas, kurio protas nepajėgus suprasti, todėl bet koks apiforminimas žodžiais tebus tik gelbstinčios schemutės nubraižymas, bet kokios schemutės, kuri leistų pažiūrėti į nepažiūrimą.

Filmo aptarimas panašiai ir vyko: tie, kurie yra protingi ir gerai prisitaikę, peikė filmą, reikalavo schemučių, o patys protingiausi sakė, kad jie viską suprato, todėl jiems neįdomu. Pastebėjau, kad toje pusėje sėdėję veikėjai atrodė šauniai, išpuoselėtos išvaizdos, o kai kurie net turėjo gražias kaklaskares. Gal tik Margolitas šalia jų atrodė kaip praeities rekvizitas, bet manau, kad jaunystėje jis taip pat atrodė gerai prisitaikęs. Priešingoje pusėje sėdintys filmo gynėjai pasižymėjo negražia išvaizda, kažkokiais nukrypimais nuo normos ir vapėjo kažką apie filmo svarbą sau arba apie filmo reikšmę pasauliniam kinematografui, o negalėjo atsakyti į konkrečius oponentų klausimus apie konkrečius dalykus. Jau nekalbant apie tai, kaip neįspūdingai bandė atsakyti į pasitikinčio aktoriumi pasivadinusio jaunuolio klausimą "APIE KĄ TAS FILMAS?" ir "KUR EMOCIJOS?".

Tokiam veikėjui atsakyčiau, kad netikrų emocijų ten nebuvo, o tikras labai sunku įžiūrėti. Jas gal tik galima pajusti. Bet tai jau iškristų iš protingumo ribų. Kaip tikrame gyvenime.