2009 m. rugpjūčio 28 d., penktadienis

Pabaiga

0 komentavo

Kai dar anais laikais turėdavau popierines užrašų knygeles, tai pasiekus paskutinį puslapį apimdavo šioks toks graudulys. Visgi pripranti per laiką prie knygelės dydžio, formos, spalvos. Ir neišmesdavau, o padėdavau į stalčių, nes juk lieka joje tiek geros informacijos: receptai, knygų sąrašėliai, net kelionių įspūdžiai. Ir prarastų draugų adresai...

Nebelabai paskui man tų pripildytų knygelių prisireikdavo, bet visgi :)

Tai tiek. Galima tai pavadinti ir blogerio bankrotu - firma užsidaro, pretenzijų nebepriima.

Citata:
...pamažu tolstu nuo savo prigimties, taip pat nuo žmonių -
mano augančio amžiaus procesas- .... ..


P.S. Beje, komentarams čia vietos jau nebėra, knygutė prisipildė... :)

O aš džiaugiuosi, kad Fanta atsižvelgė į mano pageidavimą ir atidarė pas save skyrelį norintiems pasisakyti “ne į temą”… Štai šito man ir užteks. Juk iš kur kilo ta mano krizė? Kai pamačiau po eilinio Troy pakvailiojimo mano gerbiamo žmogaus atžvilgiu, kad labai jau man atsibodo tie paaugliški išpuoliai. Ir dar atbėgę tokie pat pliurpos pritarinėja... Man atgrasus per didelis susireikšminimas (kuriuo, beje, serga ne tik paaugliai), tačiau tenka pripažinti, jog pati irgi tokį stilių palaikiau. Todėl aplamai praėjo noras kalbėti (skelbti). Grįžtu prie vienadienių pastebėjimų, be pranešimo statuso. Komentaras yra komentaras, jis ne toks svarbus, daugelis komentarų ir neskaito. Taip visiems bus geriau.





Skaityti toliau...

2009 m. rugpjūčio 26 d., trečiadienis

Kryptis: siaurėti toliau

14 komentavo
A.Siaurusevičius paskelbė savo artimiausias siaurėjimo gaires:

Citata:
„Iškyla visa apimtimi klausimas apie kanalų uždarymą, jei nepavyks rasti sprendimo būdų, nes taupyti žmogiškaisiais šaltiniais jau nėra resursų“, - LRT Tarybai pranešė A. Siaurusevičius.
Jis pripažino, kad kalbama apie LTV2 ir radijo kanalų „Klasika” bei “Opus3” uždarymą.


LRT gali tekti uždaryti LTV2, „Klasiką“ ir „Opus3“

Jei atvirai, tai nebelabai jau pergyvenu dėl LTV2 kanalo uždarymo, nes Siaurusevičius jį ir taip pavertė popsiniu LTV programos priedu: nuolat kartojami visokie šlagerių ir popso koncertai. Tą sėkmingai rodo ir toliau žada rodyti pagrindinis LTV kanalas:
Citata:

Ketvirtadieniais po „Panoramos“ prie ekranų vėl kvies auksinių šlagerių laida „Mūsų dienos kaip šventė“. Penktadieniais įprastu laiku – liaudiškos muzikos vakaronės „Duokim garo“ su Loreta Sungailiene ir Stanislovu Kavaliausku.

Dar viena sezono naujiena – „Sveikinimų koncerto sugrįžimas“ į Lietuvos televiziją. Jį ves aktorė Gražina Baikštytė.



Valio! O kokios puikios moteriškos laidos: "Bėdų turgus" su Edita Mildažyte, "Nacionalinė paieškų tarnyba" su Palmira Galkontaite, "Teisė žinoti" su Rita Miliūte, "Žurnalisto tyrimas" su Rūta Sinkevičiene, "Lietuva gali" su Rasa Krasauskaite, "Durys atsidaro" su Lolita Sutkaitiene, "Ryto suktinis" su Zita Kelmickaite, "Stilius" su Violeta Baubliene, "Paskutinis klausimas" su Jolanta Butkevičiene. Šioje moteriškoje kompanijoje ypač svariai atrodys ponų A.Čekuolio ir V.Savukyno vedamos laidos. O dar LRT pažada rodyti "visame pasaulyje pripažinimą pelniusius klasikinius ir naujus filmus". Duodami tokie klasikos ir viso pasaulio pripažinimą pelniusių filmų pavyzdžiai: „Ponas ir ponia Smitai“, „Sachara“, „Taksi 4“, „Viesulas“, „Atgal į ateitį“, „Ateivis“, „Kvepalai“, „Pakilęs iš pelenų“, „Avarija“, „Babelis“, „Venecijos pirklys“ ir kiti.
Puiku, tokia pasiūla mus labai tenkina. Žinoma, išsitekti su 30 milijonų biudžetu darant tokias puikias laidas neįmanoma. Kaip sakė vienas komentatorius:


Citata:
Tai dėl sunkios padėties priimi dirbti Butkevičienę? Tikiesi kad ši skandalistė pakels reitingus?Geriau dar kartą pernakvok skydinėj, tikrai bus garantuoti reitingai.





Skaityti toliau...

2009 m. rugpjūčio 25 d., antradienis

Kultūrinė homeopatija

5 komentavo
Nors Troy patarė neskaityti sov.laikraščių, bet tie laikraščiai dauginasi įvairiomis formomis ir įvairiose vietose taip, kad sunku neįlipti į kokią išmatą. Šiandien pvz. netyčia įlipau į lryto vėmalus. Ten tokia žymi žurnalistė ir dar žymesnė moteriško bestselerio autorė Urbonaitė dalinosi savo įspūdžiais apie Baltijos kelio 20-čio minėjimą. Pagalvojau, kad bus normalus analitinis ar bent kritinis straipsnis, nes man skirtingas per šį minėjimą girdėtų kalbų lygis ir tonas sukėlė norą pasvarstyti, ar gerai, kai visuomenės veikėjas, neturintis savyje gilių intelektualinių įžvalgų vis tiek eina rėžti kalbos, visai panašios į sovietmečio partijos suvažiavimų dvasią: ura, molodcy, my lučše vsech. Tačiau ponia Urbonaitė tik papasakojo, kaip ji mirė iš laimės sėdėdama šalia J.Marcinkevičiaus, ir išaiškino, kodėl J.Marcinkevičius neplojo V.Landsbergiui...
Tačiau šiandien radau atgaivą, kur galima pasimokyti gyventi švariai, be teršalų - tai tada gal ir mintys nebus tokios apnuodytos.
Indrė Kleinaitė atidarė tinklapį Gyva, kuriame siūlau lankytis visiems, kas ieško atgaivos.
Citata:
Jei šioje žemėje kažkas pasikeis, tai permainos prasidės nuo mažų kasdienio gyvenimo būdo pokyčių. Atsakingas vartojimas yra viena iš aplinkai draugiškesnio gyvenimo būdo mozaikos dalių. Vartoti mažiau, vartoti kitaip, nevartoti. Kai kas sako, kad svarbiau yra būti, nei turėti.


Štai ten ir sužinosite apie kultūrinę homeopatiją.



Skaityti toliau...

2009 m. rugpjūčio 21 d., penktadienis

Mantros

3 komentavo
Visada galima pasiguosti tuo, kad kiekvienu atveju galima sau susirasti raminančią mantrą. Pavyzdžiui, mano mėgiamoji yra ši:
Citata:

I love my job, I love the pay!

I love it more and more each day.

I love my boss, she is the best!

I love her boss and all the rest.


I love my office and its location,

I hate to have to go on vacation.

I love my furniture, drab and gray,

And piles of paper that grow each day!




Tips for your Bosses





Skaityti toliau...

2009 m. rugpjūčio 20 d., ketvirtadienis

Pavyzdžiai apie nesmerkiamą žurnalistų etiką

1 komentavo
Minis Mėnulijoje padarė išvadą, kad jau reikia pradėti cenzūruotis. Aš pasidalinau nuomone, kad žurnalistai moka nesilaikyti etikos normų ir išlikti nebausti. Kilo noras dar nurodyti pavyzdį, kai žurnalistai laisvai sau leidžia ne tik keikti ir tyčiotis - mat iš viešo asmens tyčiotis galima, t.y. iš politiko, o iš kitų negalima, - bet ir vogti (žinome, žinome iš "Auksinės varpos" patirties, kad didieji negali sau leisti minėti nuorodas į mažus).
Štai nesenas Ryto Staselio pasamprotavimas: Žiniasklaidos grimasos - 2. Istorija nebūdinga tik tuo, kad šiuo atveju žurnalistai vagia iš kitų žurnalistų. Paprastai su saviškiais jie būna atsargesni, daug patogiau vogti iš nepriklausančių žurnalistų cechui asmenų.
Ir dar man patiko komentaras jau kita tema, bet vis tik pakankamai gerai iliustruojanti žurnalistų etiką. Žinoma, žurnalistai sakys, kad jie tik vykdo savininkų nurodymus. Taigi gaujų eiliniai irgi tik vykdo savo gaujos vado nurodymus, patys vadeivos krauju rankų nesitepa.

Citata:

Tai va ir turime tai, ką turime: kokį pasaulį norime matyti - tokį va ir matome, ir tokiame gyvename, ir tas ratas užburtas sukasi toliau. Čia neaprašomos sėkmės istorijos. Čia mes linkime vienas kitam sėkmės, bet sėkmę taip ir suprantame: gera valdiška tarnyba arba gerai apmokamas darbas bent jau ne savo versle (“ir kad ponas būtų geras, arba viršininkas durnas, bet nepiktybiškas“). “Čto by nie rabotaj - lyš by nie rabotatj“. Ir jei man reiktų agituoti už savarankišką verslą šiems apklausų žmonėms, tai aš taip staigiai gerų pavyzdžių po ranka nerasčiau. Ne staigiai - irgi sunkiai.



Skaityti toliau...

Nusistebėjimas-2

6 komentavo
Dar, pasirodo, yra ir profesionalų žurnalistų: uagadugu rašo tema ARTŪRAS RAČAS Į LRT: DAR VIENA AKIVARO AUKA? Gera analizė ir tinkami palinkėjimai norintiems gerinti LRT veiklą.
Citata:
Iki šiol LRT taryba buvo panaši į LRT administracijos kišeninę. Ir kol Tarybos ataskaitas Seimui ruoš tūlas virsav, tol jos primins gudrius propagandos rinkinukus, o ne rimtus dokumentus.


Atitolusiems nuo LRT realybės paaiškinu, kad virsav yra tas vargšelis V.Savukynas, kurį taip kolegiškai apgynė žurnalistų etikos komisija nuo tiesmukiškų V.Vasiliausko žodžių (išvadino invalidu ar internato auklėtiniu, nesvarbu, mintis aiški, supratome apie ką jis).





Skaityti toliau...

2009 m. rugpjūčio 18 d., antradienis

Nusistebėjimas

1 komentavo
Gal kas nors gali paaiškinti, kodėl dėkojama žmonėms, kurie skirsto svetimus pinigus?


Citata:

Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešoji biblioteka nuo rugsėjo 1 d. vėl kviečia Jus apsilankyti ir šeštadieniais.

Bibliotekos kolektyvas nuoširdžiai dėkoja Vilniaus apskrities viršininkui Jonui Vasiliauskui bei viršininko administracijos darbuotojams už galimybę grįžti prie įprasto bibliotekos darbo laiko.


O gal blogai supratau, gal ponas J.Vasiliauskas ir jo administracijos darbuotojai paskyrė nuo savo algų po 10 procentų, kad bibliotekininkės galėtų gauti atlyginimą už darbą šeštadieniais?






Skaityti toliau...

2009 m. rugpjūčio 14 d., penktadienis

Skaitytojai piktinasi rašytojais

7 komentavo
O gal tai tik bandymas užmegzti diskusiją? Nes lyg ir priekaištaujama retkarčiais (ir aš pati pritarinėjau), kad mūsų rašytojai nelabai nori kalbėti apie šiandieną, apie bendresnius reikalus, o ne vien apie savo rašytojiškas-kūrybiškas-buitiškas bėdas. Bet pastaruoju metu galiu išvardinti vis daugiau rašytojų, kurie lepteli savo nuomonę apie politiką ir politikus, pašneka apie visuomeninius-bendruomeninius reikalus (valdovų rūmų tema yra išskirtinė, ji susilaukė ir vis dar susilaukia įvairaus dėmesio). Tačiau vietoj pagyrimo pasigirsta pasmerkimai. Štai skaitau šiandien žymaus visuomenės veikėjo, politiko ir profesoriaus V. Landsbergio straipsnelį Bernardinuose: Vytautas Landsbergis. Savižudybės sindromas. Pasirodo, blogi laikraščiai yra "Šiaurės Atėnai", "Atgimimas", "Veidas", net „Lietuvos žinios“. Hm, tas žodelytis "net" mane nustebino. Pavyzdžiui šiandien lyginu Alfoje paskelbtus du straipsnelius: Rusijos žiniasklaida stengiasi Lietuvą įvelti į prekybos karą (BNS žinutė) ir Negirdomis nuleista grėsminga žinia ("Lietuvos žinių" straipsnis apie tai, kad ponas Kubilius sau ramiai išėjo atostogauti, nors kažkoks Rusijos muitininkas jau buvo pasirašęs nurodymą savo muitinėms papildomai tikrinti lietuvius, nes jų tarpe daug apgavikų). Aišku tos dvi žinutės man sugretintos pradėjo kelti abejones, ar tikrai ponas Lubys nepardavė savo spaudos Rusijos žiniasklaidai pagal jo minėtus gautus pasiūlymus, nes šis straipsnelis kursto sukelti karą ne blogiau nei Rusijos žiniasklaida. :)
Bet palikim žurnalistus dirbti jų nenormalų darbą, o sugrįžkim prie rašytojų, kurie irgi parašo laikraščiuose. Taigi Giedrė Kazlauskaitė už savo nuomonės pareiškimą apie V.Kudirkos paminklą sulaukė rūstaus pasmerkimo iš minėtojo pono V. Landsbergio, o S.Parulskis už savo rašliavas Lietrytyje net nebuvo vertas vardo paminėjimo, jis tebuvo pavadintas "žymiu rašytoju, kuriuo ir jaunimas norėtų sekti". Žinoma, nebuvo pamirštas M.Ivaškevičius, tiesa, irgi be pavardės paminėjimo - nevertas, - o tik įvardytas pono Landsbergio nekenčiamas romanas "Žali" ir kažkodėl jau ir "Madagaskaras" pridėtas. Už ką? Ir visa tai kompanijoje su Petkevičiaus "Durnių laivu"...


O gal V.Landsbergis tenorėjo paskatinti daugiau rašytojų rašyti aktualiomis visuomenės temomis taip parodydamas, kad nors nepritaria, bet atidžiai perskaito ir atsako su savo nuomone?
Tačiau labiau panašus į pasirengusį diskutuoti man atrodė vertėjas Antanas Gailius. Labai įdomus pokalbis, perspausdintas iš "Nemuno" tuose pačiuose Bernardinuose: Antanas Gailius: „Visi mes gyvename kultūroje”.
Citata:

Vienas draugas kažkada sakė, jog po trisdešimties metų nebeįdomu skaityti romanus. Dabar aš jį suprantu. Juk romanas, jei nekalbėsime apie ypač intelektualius, yra tiesiog gyvenimo mokykla. Jaunas žmogus iš jų semiasi patirties. O aš dabar skaitau istorines knygas, biografijas, dienoraščius ir, žinoma, poeziją.

Lietuvių literatūroje, mano manymu, šiuo metu susilygino poezija ir proza. Dabar jos abi yra vidutinio lygio. Labai gerai, kad leidyklos vėl leidžia lietuvių autorius. Nepriklausomybės pradžioje buvo laikas, kai skaitėme labai daug emigrantų kūrybos, vėliau atsirado daug vertimų, o dabar domimės savais autoriais. Tiesa, mūsų literatūra niekada neprilygs didelių tautų literatūrai. Pavyzdžiui, amerikiečiai daro labai geras knygas. Aš nebijau šito žodžio, nes rašymas yra tikroji meistrystė, kuri visiškai nepaneigia įkvėpimo.

Mūsų poezijoje dabar vyksta tokie patys procesai kaip ir visur kitur, nors vėl slenkame truputėlį iš paskos. Man tos naujos poezijos mados nelabai patinka, tačiau nieko bloga jose nematau.




Skaityti toliau...

2009 m. rugpjūčio 12 d., trečiadienis

Sukilkim, žmonės pavergtieji

18 komentavo
Aptikau besiformuojantį pasipriešinimo judėjimą. Pasirodo, žurnale "Naujasis Židinys - Aidai" pradedami skelbti revoliuciniai atsišaukimai.
Citata:
Bene pirmas tekstas, kuri aš perskaičiau „Naujojo Židinio-Aidų“ žurnale, buvo Manto Adomėno „Prieš kalbininkus“ (NŽ-A, 1995, Nr. 1, p. 1–4). Tekstas politiškai labai nekorektišku pavadinimu iš karto patraukė mano dėmesį. Ir nenuvylė – turinys patiko net labiau už pavadinimą. Taip ir liko mano dėmesys su „Naujuoju Židiniu-Aidais“.


Guodos Azguridienės straipsnis iš naujausio šio žurnalo numerio perspausdintas lryto portale:
Kaip aš likau be vardo.
Visi argumentai, net sulyginimai su buhalteriais visiškai teisingi. Kaip nepritarti tokiems žodžiams:

Taigi jeigu kalba yra tautos, o žmonės, sudarantys tautą, nėra sunorminti (kad ir kaip to kai kam norėtųsi), tai ir kalba negali būti sunorminta.

Todėl labai prijaučiu šiam judėjimui, paremsiu, jei reikia, materialiai. Sukilkim prieš lietuvių kalbą uzurpavusius kalbininkus. Kalbėkim ir rašykim taip, kad būtų įdomu, o ne taisyklinga. Kurkim savus naujadarus iš anglicizmų ir slavizmų.
Ir kirčiuokime savo pavardes ir vardus kaip mums atrodo gražiau, o ne kaip kalbininkai reikalauja.


Skaityti toliau...

2009 m. rugpjūčio 6 d., ketvirtadienis

Šiaip

9 komentavo
Citata:
Kaltinti švietimo reformą paprasta. Sudėtingiau pamatyti pačius save. Norą viską gauti už nulį centų per minutę. Eiti ten, kur tapsi visi. Kuo garsiau trepenti, kuo aukščiau kilnoti rankutes ir kuo aršiau spiegti.


Geras Gendručio Morkūno tekstas Dantračių liūdesio metas. Kadangi dabar žiniasklaidoje jau neįmanoma rasti teksto apie mūsų problemas be politikų iškeikimo ir Kubiliaus ar Grybauskaitės pavardės pamininėjimo, tai G.Morkūno tekstai - siūlantys pažiūrėti į save, aplinkinius, - yra labai vertingi. Juk viskas nuo mūsų priklauso, juk nelakstys Grybauskaitė po mūsų namus ir nemokys mūsų vaikų, juk patys uždirbam savo pinigus ir nepaprastai trokštam juos išleisti, o kai išleidžiam, tai jaučiamės labai nelaimingi.


Bet, žinoma, kokia nauda iš tokių tekstų? Juk mes geriau žinom, kad viską darom gerai, tik kiti labai mus skriaudžia.








Skaityti toliau...

2009 m. liepos 20 d., pirmadienis

Akselio Sandemose išmintis

3 komentavo
Spėliojau pasiėmusi skaityti Akselio Sandemose knygą, ar mano norvegiškos literatūros alergija, kurią sukėlė leidykla "Alma littera", leis įveikti knygą, išleistą Rašytojų sąjungos leidyklos, kuria iki šiol smarkiai pasitikėjau. Tuo labiau, kad prisiskaičiau Fominos pašaipios nuomonės, kurią citavau ankstesniame savo raštelyje. O knyga labai ir labai patiko. Žinoma, jei ją skaito probėgšmais kokia jauna postmodernizmo pajacų auklėtinė, tai tikrai jai bus neįdomu. Įspėju visus ir visas: jauniems jos dar neverta skaityti, nes knygoje per daug prikoncentruota gyvenimo išminties, visų tų pastebėjimų, kuriuos pradedi suprasti tik pats patyręs ne vieną ir ne dvi savo paties padarytas išdavystes.
Skaityti buvo labai įdomu. Negana to, kad girdi beveik savo ir paties artimiausio draugo balsą, dar įsipainioji į visokius detektyvinius spėliojimus ir pradedi svarstyti, ar tikrai moterys yra tokios lemtingos vyrų gyvenime - tai jau lyg siužetas iš muilo operos, bet tas siužetas visai nereikalauja jam atsiduoti, pasakotojas nuolat nuo jo nukrypsta į bendrus pasvarstymus apie vyrus, moteris, jų tarpusavio santykius, šokteli į bohemišką literatų būrelio aplinką Osle antrojo pasaulinio karo išvakarėse, užsimena apie problemas dėl šviežiai kuriamos norvegų kalbos, aistringus ginčus dėl rašytinės ir kalbamosios kalbos suvienodinimo - jau buvau sugalvojusi, kad mūsų istorija ne taip jau smarkiai ir skiriasi nuo norvegų. Kaimo bernai, susitikę atsitiktinai kelyje, iš karto puola muštis... :D

Bet ne, paskui autorius paryškino vieną norvegų bruožą, kurio mes tikrai neturime. Nesakysiu kokį, skaitykit patys.

Autorius rašo apie labai žmogiškus žmones - su visomis jų silpnybėmis ir trūkumais. Didžiausia autoriaus išmintis ta, kad nė vieno veikėjo nesmerkia ir negarbina, visi turi savo juodąją pusę, kurią vieni labiau kontroliuoja, kiti - mažiau, treti - laiks nuo laiko jai atsiduoda, o yra ir tokių, kurie pralaimėjo. Knygos anotacijoje tai vadinama žmogaus iracionalumu, o sakyčiau, kad toji juodoji pusė gali būti ir labai racionali bei negailestinga. Tik nesakykit, kad mes tokių nepažįstam, mums patiems niekada nieko neknietėjo...


Norėjosi iš tos knygos išsirašyti daug citatų, o kai pradedi rašyti, tai matai, kad atskirai iškirpus ji nuvysta, nes viskas gaudžia visumoje, bendroje atmosferoje, o ne ištrauktas nusilenkti užuolaidai nusileidus. Ir visgi vieną perrašiau, kad įsivaizduotumėte, kokio pobūdžio samprotavimais pasimėgauja autorius, įdėdamas juos į vieno ar kito veikėjo lūpas. Štai teisėjas, pietaudamas su pasakotoju, išrėžia tokią savo nuomonę, kuri man pasirodė aktuali ir mūsų laikais, ypač mūsų dabartinėje visuomenėje:


Citata:

Visuomenė turi gintis nuo tokių, kurie trainiodamiesi aplinkui atkakliai gina neginčijamas savo teises. Vienas, apkaltintas pasakęs kitką, nei sakė, įšėlsta amžiams. Kitas, gavęs į kuprą sniego gniūžte, šėlsta bent jau vieną žiemą. Trečiam sulaužo daržo tvorą - tai neteisybės nenutylės. Dar kitas, užkliudytas mašinos, tampa košmaru visiems gyventojams. Tokie žmonės, atsitrenkę galva į sieną, toliau tą sieną ja daužo ir šią besikartojančią ceremoniją palydi kančios riksmu. Tie, kurie teisūs, yra visuomenei pavojingi, nes kultūra neatlaikys, jei teisė į teisingumą bus kažkas daugiau nei iliuzija. Policija daro, kas įmanoma, kad palaikytų iliuziją, bet jai pasitaiko užtektinai sunkumų dėl pavienių žmonių. Tuomet iliuziją pagražiname, kartais išlįsdami su pavienėm bylom per adatos skylutę. Be abejo, šioje šalyje atrasim tūkstančius, praradusius iliuziją, kad teisingumo laikymasis yra savalaikis bei patikimas, ir praradusius ne be pagrindo, tačiau bendram labui palinkėsime jiems visa ko geriausia.



Dar noriu įdėti vieną, persekioja mane mintyse jau kelias dienas, o šiandien, kai paėmiau knygą perrašyti ankstesnę citatą, tai būtinai atsivertė toje vietoje ir prikišamai rodė. Čia autorius kalba apie Norvegijos okupaciją, kurią vokiečiai įvykdė 1940-siais:

Citata:


Protestas visose užimtose šalyse pasireiškia kaip nepalenkiamas tautinis susivokimas, bet kas slypi už jo, ne taip ir siejasi su tautiškumu. Spontaniškas suvokimas, kas teisinga, visiškai nepriklauso nuo tautybės.
Užėję svetimieji iš žmonių reikalauja, kad tie padarytų, ko negali, ir pamoka, kurią gavome per šiuos metus, vertinga pamoka, kurios niekados neužmirškime: yra ir to, ko žmonės negali. Anksčiau gana dažnai giliausioje širdies kertelėje tikėjom, kad kiekvienas žmogus nuperkamas, žinok tik kainą. Tai pasirodė besą melas.
Kai ko išmokome būtent vokiečių viešpatijoje: žmonės yra geresni, nei manė patys. Gal sunku išsaugoti tikėjimą, kai susiduriame su pavienių žmonių niekšingumu, bet tai nieko nekeičia, žmonės laikosi tvirtai: iki čia, ir ne daugiau.
Tik pažiūrėk į dogmą apie spaudos galią, apie visagalę spaudą, viską visuomenėje lemiančią. Naciai irgi tikėjo dogma, ir jei ji būtų tiesa, Norvegijoje šiandien turėtume tik esesininkus. Jokiais būdais spauda nesielgia kaip įsigeidusi. Ką šiandien rašo norvegų laikraščiai - vargiai prasčiau ar geriau už tai, kas bet kokioje laisvos šalies redakcijoje kas rytą išimama iš popierdėžių sudeginti, bet ar kadaise nemanėme, kad laikraščiai rašo, ką sugalvoja, ir paveikia žmones? NS įgyvendino savo svajonę publikuoti redaktoriaus popierdėžę, pasiuntus jį į cypę, bet ar ko pasiekė? Nė per nago juodymą nieko, net pasitelkę visos šalies spaudą. Yra ribos, kurių neperžengsi. Kuris mėgina, trenkiasi galva į sieną.



Skaityti toliau...

2009 m. liepos 18 d., šeštadienis

Holivudas su jais nesipyksta

0 komentavo
Dėlioju savo kino įspūdžius ir planus Fantos bloge manotv.blogspot.com, labai gera ir patogi vieta. Tačiau dabar noriu sau pasižymėti su citatomis ir paveikslėliais, todėl tenka pasigaminti temą pačiai :)


Filmas "Blue Car" ("Mėlynas automobilis"). Nepriklausomo amerikietiško kino kategorija ir, kaip pastaruoju metu tenka matyti Sandanso kinofestivalyje, - filmą sukūrė moteris režisierė. Tai pirmasis Karen Moncrieff filmas, pakankamai sėkmingas, sulaukęs ir gražaus įvertinimo, ir jautrių žiūrovų pagyrų. Aišku, feministinis, tačiau šis filmas man patiko, nes pakankamai subtilus, neagresyvus ir dvelkia supratingumu. Pagalvojau, kad šiame filme didelis nuopelnas ir Deivido Strathairn'o, kuriam reikėjo suvaidinti nevykėliu pasirodantį mokytoją, nepateisinusį savo mokinės lūkesčių, o vis dėlto nesigauna šiame filme nieko smerkti, nes klaidų pridaro kiekvienas, ir tik galima tyliai supratingai palinksėti galva.


Obuolys nurodo gal dvidešimt David'o Strathairn'o vaidmenų, kurių tik keletą galiu patvirtinti mačiusi, o kiti priklauso man neįdomiai holivudinei produkcijai. IMDB išvardinta gal šimtas jo vaidmenų, gal pusė, aišku, iš TV produkcijos. Kas per asmuo, kad sugeba taip uždarbiauti įvairiose srityse? Aš pati David'ą Strathairn'ą įsidėmėjau pamačiusi Džordžo Clooney filmą "Labanakt ir sėkmės". Beje, Clooney irgi tas žmogus, kuris uždarbiauja filmuodamasis įvairiuose šlamšteliuose, o paskui paima ir pastato ar prodiusuoja visai rimtą ir gerą filmą (jei "Siriana" gal ir per sudėtinga su savo politinėmis užuominomis, tai "Labanakt ir sudie" puikus filmas visais atžvilgiais).


Taigi, susidomiu David'u Strathairn'u ir randu tokį jo apibūdinimą:

Citata:
For years, David Strathairn’s held a curiously split place in American film. For devoted indie-film fans, he’s a must-see actor whose name in the credits alone is enough reason to seek out a movie, with great performances like Blue Car, 8 Men Out and Limbo on his resume; to more mainstream audiences, he’s been a subtle, tricky scene-stealer in Hollywood films like L.A. Confidential, Sneakers and A League of Their Own. With the release of George Clooney’s Good Night, and Good Luck, starring Strathairn as ‘50s newsman Edward R. Murrow and earning him his first Golden Globe nomination for Best Actor in a Motion Picture (Drama), there’s the question of if Strathairn’s attained a whole new level of mainstream fame … or if the mainstream’s finally caught up with him.




pokalbio su D. Strathairn apie filmą "Labanakt ir sėkmės" (angliškai). Pasižymiu, nes pasamprotavimai apie dabartinę žurnalistikos būklę, pasirodo, kamuoja ne tik mus :)

Kažkaip netikėtai po filmo "Blue Car" užkliūnu už sekančio filmo, nes pamatau režisieriaus Barry Levinson pavardę. Filmo pavadinimas "Man of the Year" ("Metų žmogus") kažkodėl išverstas kaip "Didžiausias metų nesusipratimas". T.y. vertėjai nusprendė jau pavadinime atkleisti, kad filmas bus apie aferą. Gerai, iš Levinsono nieko daugiau ir nelaukiu, kaip tik taiklios satyros. Šį kartą satyra apie demokratiškosios Amerikos demokratijos stulpus labai švelni, viskas baigiasi ne taip kaip pas mus gyvenime: aštrialiežuvis šoumenas, išrinktas JAV prezidentu, inauguracijos nelaukia, o išrėžia kalbą apie tai, kad klounai valstybės valdyti negali, jiems labiau tinka kritikuoti ir šaipytis iš valdančių. Bet kažkiek pranašiško visgi įžiūriu: dabartinis Amerikos prezidentas, atrodo, kai kurias manieras perėmė iš filmo herojaus šoumeno Dobbso. :)



Skaityti toliau...

2009 m. liepos 16 d., ketvirtadienis

Gramatiniai džiaugsmai

2 komentavo
Portale alfa.lt randu paskelbtą BNS informaciją: Seimas padidino baudas „zuikiams“ . Susidomėjau šia informacija, nes jau seniai pastebėjau, kad žmonės mielai duoda kontrolieriui 10 litų, net nesiginčija, vadinasi, du-tris kartus per mėnesį (maksimum! - tiek kai kuriais mėnesiais patiriu patikrinimų kiekvieną dieną važinėdama į darbą ir atgal autobusais bei troleibusais) taip pabendrauti su kontrolieriais labiau apsimoka, nei pirkti mėnesinį bilietą už 75-110 litų.
Kadangi BNS labai griežtai įspėja taip:
Citata:
Naujienų agentūros BNS informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško UAB BNS sutikimo draudžiama


tai cituoti kaip ir negaliu nieko, nors ši BNS žinutė man sukėlė kai kurių klausimų. Tiesa, mačiau, kad komentatoriai jau vieną iš tų klausimų aptarinėjo:


Citata:

Skimas 2009-07-15 20:03
"Jeigu keleiviai važiuos įsigiję bilietą su nuolaida, tačiau nepateiks tokią lengvatą suteikiančių dokumentų, jiems grės bauda nuo 20 iki 40 litų. Keleivių važiavimas be bilieto arba įsigijus bilietą su nuolaida, neturint teisės į tokią lengvatą, užtrauks baudą nuo 60 iki 100 litų." Idomiai skamba nepateikus lengvata sauteikianciu dokumentu 20-40, o nusipirkus bilieta su lengvata ir neirodzius lengvatos 60-100 lt. - nematau skirtumo. Sakysiu turiu lengvata, bet neturiu pasiemes dokumento - kaip baus - kalte tai jie turi irodyti... Eilinis istatymas nedabaigtas, ir ka tie seimunai ten veikia?

to Skimas 2009-07-16 07:01
lieps atnešti pvz., pensininko pažymėjimą po dviejų valandų


Iš pradžių pamaniau, kad žurnalistai, kaip jau įprasta, tiesiog nemokėjo nurašyti. Bet ne, tikrai tose Adm.teisės pažeidimų kodekso pataisose taip pasakyta:

142 straipsnis. [...]

Keleivių važiavimas keleivinėmis kelių transporto priemonėmis įsigijus važiavimo bilietą su nuolaida, tačiau nepateikus reikiamų dokumentų, patvirtinančių teisę į transporto lengvatas, –
užtraukia baudą nuo dvidešimties iki keturiasdešimties litų.
Keleivių važiavimas be bilieto keleivinėmis kelių transporto priemonėmis arba važiavimas įsigijus važiavimo bilietą su nuolaida, neturint teisės į transporto lengvatas, –
užtraukia baudą nuo šešiasdešimties iki vieno šimto litų.

Taigi, dėl formulavimo čia tik būtų klausimas Šedbarui, o praktiškai tai turbūt reiškia tai: jei su lengvatiniu bilietu pagautas keleivis iš karto sutinka sumokėti kontrolieriams 20 litų baudą, tai reikalas tuo ir užsibaigia, o jei visaip spardosi, tai mokės 40 litų baudą, jei po tyrimo paaiškės, kad teisę į lengvatą jis turi, tik neturėjo pažymėjimo, arba 100 litų išieškos anstolis, jei pagal jokius kriterijus nepakliūna į lengvatininkų eiles. :)


A, bet atradau ir blogai žurnalistų nurašytą informaciją. :)

Surizikuosiu ir pacituosiu: "Už atsisakymą sumokėti už važiavimą taksi arba už taksi iškvietimą, nustatyta bauda nuo 60 iki 100 litų.". Čia jau gauname gramatinę painiavą (apie sintaksės klaidas jau nešneku :)) - galima suprasti ir taip: bauda už taksi iškvietimą nuo 60 iki 100 litų.
Kodekso pataisose suformuluota taisyklingai:

Atsisakymas sumokėti už važiavimą taksi arba už taksi iškvietimą –
užtraukia baudą nuo šešiasdešimties iki vieno šimto litų.

Tai yra: atsisakymas sumokėti už taksi iškvietimą gali užtraukti baudą 60 iki 100 litų. Tiesiog šiuo atveju "arba" aiškiai išskiria dvi žodžių grupes su vienodais linksniais, o žurnalistiniame atpasakojime trys žodeliai "už" su vienodais galininko linksniais suteikia daug interpretacijos džiaugsmo :)


Skaityti toliau...

2009 m. liepos 13 d., pirmadienis

Dienos aktualijos

1 komentavo


Pirma diena po Prezidentės inauguracijos iškilmių, todėl internetas dūzgia nuo įspūdžių. Svarbiausia tema - moteriški rūbai. Žymus oficialių apeigų žinovas Lydeka paskelbė, kad visų iškilmėse dalyvavusių damų aprangos kodas atitiko protokolo reikalavimus. Mantas Petruškevičius dar savo nuomonės nepaskelbė. Man gi įdomesnė buvo vyriška apranga, labai vyriška.




Kitas žymus veikėjas Valatka paskelbė savo verdiktą: inauguracinė Prezidentės kalba buvo labai blanki, matyt, pati sau ją pasirašė. Dar išvadino Prezidentę Putinu, Lukašenka, "tūla departamento viršininke" ir aplamai - valdininke. Reikia manyti, kad ir toliau nė vienas Lietryčio išmatų egzempliorius neapsieis be Prezidentės apšaukimo biurokrate ir valdininke. Kita Svarbi Žurnalistė Bronė Vainauskienė pasibjaurėjo prezidentės šypsena bei išvardino negerus ženklus (Lietryčiui netinkamą Prezidentės patarėją) ir kad prezidentė nesugebės būti demokratijos garantu, kaip Lietuvos žmones įpratino manyti Valdas Adamkus.

Valstybinės lietuvių kalbos komisijos (VLKK) pirmininko pavaduotoja Jūratė Palionytė išaiškino, kaip reikia kirčiuoti Prezidentės pavardę ('grybauskAitė' kaip 'mergAitė', o aš iš mokyklos laikų atsimenu, kad mums, aukštaičiams, buvo kalama, jog negalima sakyti 'mergaItė', nes 'mergAitė' kaip 'savAitė'). Taigi, ponia Palionytė ir nurodė, jog pati ponia Prezidentė irgi nelabai tinkamai kirčiuoja savo pavardę, ką jau kalbėti apie kitus, vienintelis teisingai kirčiuoja Valinskas.
Lenkų "Rzeczpospolita" pareiškė, kad Prezidentės kraujyje teka ir truputis lenkiško kraujo - įdomu, kada jie atliko tuos DNR tyrimus?


O dabar apie rimtesnes publikacijas. Rytas Staselis paskelbė dvi interviu su Grybauskaite versijas: http://ryst1966.livejournal.com/21484.html

Delfi skelbia V.Laučiaus pokalbį su B.Lubiu: B.Lubys įspėja: Rusijos pinigai veržiasi į mūsų žiniasklaidą - tiesa, nesu tikra, kad šis pokalbis yra smarkiai rimtesnis už žinią apie Valinskienės suknelės kodą...



Skaityti toliau...

2009 m. liepos 11 d., šeštadienis

Albanė ir lietuvis dainuoja prancūzams La Traviatą

5 komentavo
Na, pažiūrėjau per Mezzo tą skelbtąją Traviatos transliaciją. Violetą dainavo albanė Ermonela Jaho, o Alfredą - Edgaras Montvidas. Su lietuviškajame Traviatos pastatyme girdėtais balsais leiskite nelyginti. Nors man kažkodėl Juozapaičio dainuojamas Žoržas Žermonas pasirodė geresnis už Lionel'io Lhote.
Prancūzų publika šauni: plojo taip ilgai, kad pas mus per tiek laiko žmonės jau spėja ir eilėje prie paltų atstovėti.
Scenografija pas juos taip pat minimali - kaip pas mus aiškino ir kinietis Chenas Shi-Zhengas: reikia palikti daugiau erdvės gražiai Verdžio muzikai. Matosi, kad Lyono nacionalinio teatro pastatymo režisierius Lucio Fanti paliko erdvės ne tik muzikai, bet ir gražiam Ermonelos Jaho balsui. Be to Lyone kostiumai panašūs į kostiumus, o ne į mūsų turčių naujametiniuose darboviečių vakarėliuose demonstruojamą išmonę - taip apibūdinčiau amerikietės Elizabeth Caitlin Ward kostiumus Vilniaus pastatyme. Tačiau ištvirkusių turčių girtų scenų prirodė ir vieni, ir kiti. Gal, jei visiškai suaktualiname šį pastatymą, o ne paliekame aname laike, Vilniaus pastatymo kostiumai labiau tinka. :)






Skaityti toliau...

2009 m. liepos 9 d., ketvirtadienis

Gydomoji memuarų galia

2 komentavo
Kažin, ar visi šviesiais ir drąsiais laikyti žmonės su laiku pradeda nusišnekėti? Žmonės sensta, tai gal nieko baisaus, jei kuris įsikibęs laikosi praeities, savo susiformuotos pasaulėžiūros, savo prietarų? Liūdniau, kad jie vis dar nori būti kalbėtojų centre, nepritildo balso, nesipasakoja vien savo anūkų ratelyje.
Žinoma, pas mus, ačiūdie, žodžio laisvė, kiekvienas gali garsiai sakyti savo nuomonę, kritikuoti kitus ir pan. Man tik gaila, kad laiku nesustoję jie blankina savo vardą, kurį užsidirbo nepaneigiamais praeities darbais.
Nieko jau nestebina pono Ozolo nacionalistiniai pasamprotavimai. Dabar LRT portale randu paskelbtą eilinę jo "dienoraščio" porciją ir po išsamių išaiškinimų, kokie niekšai yra lenkai, bankininkai, užsienio investuotojai, Europos Parlamentas, Lietuvos vyriausybė, gėjai ir Prezidentas, vetavęs labai reikalingą įstatymą doroviniam vystymuisi grėsmę keliančiai viešajai informacijai pažaboti, taigi pačioje pabaigoje p. Ozolas išrėžia:
Citata:

Esu tikras: ką pasakysiu dabar, vėl bus pavadinta nacionalizmu, nacizmu ar net fašizmu.

Nustėrusi mąstau, kad tai, ką perskaičiau iki šiol, vadinasi, buvo dar ne nacionalizmas ir ne fašizmas. :)

Dar viename įdomios pakraipos tinklapyje - "Karštas komentaras" (nededu nuorodų, nes visai netrokštu populiarinti šių keistų rašliavų) galima rasti pareiškimą, pavadintą "Kuriama nauja politinė partija". Po ponios Prunskienės nuotrauka parašyta:
Prof. Kazimiera Prunskienė su vienminčiais buria naują politinę jėgą
Deklaracija, kaip ir priklauso tokiems dalykams, solidi ir daug žadanti:

Citata:

Svarbiausi konsoliduojamos politinės jėgos tikslai:

- stiprinti nepriklausomą Lietuvos Valstybę, puoselėti krikščioniškąsias vertybes, tautinę kultūrą, pilietiškumą ir solidarumą, žmogaus teises ir laisves, teisėtumą ir teisingumą;

- ugdyti Lietuvos ekonomikos potencialą ir palankias verslo sąlygas tiek mieste, tiek ir kaime, gerinti ūkio konkurencingumą, kurti prielaidas saugiai gerovei, jaunų ir vyresnio amžiaus žmonių tobulėjimui;

- dėti pastangas, kad valdžia atsakingai, kompetetingai ir efektyviai spręstų šalies vidaus problemas: ūkines, socialines, mokslo ir švietimo, kultūrines, aplinkosaugines, gerintų Lietuvos ir jos piliečių padėtį ES sudėtyje, aktyviau bendradarbiautų su kaimyninėmis valstybėmis;

- kurti Lietuvoje politinę sistemą, kurioje ne partiškumas ar lytis, bet kompetencija, atsakomybė, aktyvumas, atsidavimas žmonių ir valstybės interesams apspręstų žmogaus galimybes dalyvauti valstybės valdyme;

- telkti ir stiprinti plataus vidurio – trečią politinę jėgą Lietuvos politikoje, išvengiant dvipartinės pseudodemokratijos ir jos pasekmių – stambių finansinių grupių įtakos didėjimo, valstybės alinimo ir žmonių teisių, jų interesų ignoravimo.

Labiausiai man patiko pažadas gerinti Lietuvos piliečių padėtį ES sudėtyje :)

Manau, kad ir kitose šalyse, ir seniau buvo tas pat. Tik seniau į užmarštį išstumti veikėjai sugalvodavo realizuoti savąjį ego rašydami memuarus. O, ten jie galėjo suteikti savo kalboms tinkamą reikšmingumą ir pripažinimą, o realiais darbais visuomenei jie nebekliudydavo :)
Šiais laikais išpopuliarėjo buvusių veikėjų paskaitos. Žinoma, studentams galima pakišti kokį nori lektorių, vis tiek jie nesiklauso, todėl jokios žalos tame aš neįžiūriu. Bet manau iki šiol, kad pati patogiausia savikompensacijos forma yra memuarų kūrimas. Tik nereikia jų plačiai publikuoti interneto priemonėmis. Memuarus reikia skaityti tik knygose, patogiai įsitaisius.

:)


Skaityti toliau...

2009 m. liepos 8 d., trečiadienis

Pasiūlymas

6 komentavo
Citata:
Pasak jo, kol valstybė neskirs pakankamai pinigų LRT, kelti pernelyg didelių reikalavimų nacionaliniam transliuotojui nereikėtų. „Dabar, kai neskiriama pakankamai pinigų, o trečdalis lėšų gaunama iš reklamos, sakyti, kad LRT privalo daryti tą ar aną, yra sudėtinga“, - tvirtino G.Ilgūnas.

LTV pagalba draugų būreliui


Jei jau LRT tarybos pirmininkas pradeda aiškinti, kad neturi teisės reikalauti iš LRT kokybės, nes šie gauna per mažai pinigų, tai siūlau Saulėlydžio komisijai pirmiausia apsvarstyti, ar tokiu atveju verta duoti LRT aplamai nors litą - juk vis tiek elgiasi kaip paprasta komercinė TV, - ir ar išvis reikalinga LRT taryba, jei jau negali nieko reikalauti.

Sutaupytų taip daug pinigų, dabar tik pumpuojamų iš biudžeto į verslininkų kišenes.





Skaityti toliau...

2009 m. liepos 6 d., pirmadienis

Jantės dėsnis

5 komentavo
Norvegas pasirodė besąs pusiau danas, o danai, kaip žinia, moka pasakoti sarkastiškai.


Bent jau panagrinėjusi Jantės dėsnį pradedu suprasti iš kur danas Larsas von Trieras sėmėsi įkvėpimo paišydamas Dogvilio miestą:

Citata:
The Jante Law (Danish and Norwegian: Janteloven; Swedish: Jantelagen; Finnish: Janten laki; Faroese: Jantulógin) is a concept created by the Norwegian/Danish author Aksel Sandemose in his novel A fugitive crosses his tracks (En flyktning krysser sitt spor*, 1933), where he portrays the small Danish town Jante, modelled upon his native town Nykøbing Mors as it was in the beginning of the 20th century, but typical of all very small towns, where nobody is anonymous.

* - Savo pėdsakus kerta bėglys




The ten rules are:

1. Don't think that you are special.
2. Don't think that you are of the same standing as us.
3. Don't think that you are smarter than us.
4. Don't fancy yourself as being better than us.
5. Don't think that you know more than us.
6. Don't think that you are more important than us.
7. Don't think that you are good at anything.
8. Don't laugh at us.
9. Don't think that anyone of us cares about you.
10. Don't think that you can teach us anything.
Further in the book: 11. Don't think that there is something we don't know about you.


In the book, those Janters who transgress this unwritten 'law' are regarded with suspicion and some hostility, as it goes against communal desire in the town, which is to preserve social stability and uniformity.




Skaityti toliau...

2009 m. liepos 2 d., ketvirtadienis

Skiriama tik knygiams

5 komentavo
Buvau bibliotekoje pasikeisti knygų. Bet apie skaitysimas knygas nedrįstu labai smarkiai šnekėti, juk dar jų nepažįstu. Gal tik prisipažinsiu, kad Alma Littera man visai atmušė norą domėtis norvegų literatūra, bet šį kartą pažiūrėjusi, kad išleido Sventicko leidykla, nusprendžiau pabandyti. Bet Aleksandros Fominos (kurios recenzijų be galo pasigendu Litmenyje) žodžiai man drąsos nesuteikė :D
Sandemose, Aksel. KAS PRANYKĘ – SAPNAS. Iš norvegų kalbos vertė Nora Strikauskaitė. – V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2007.

Citata:
Pamačiusi knygą ilgai svarsčiau, ar norvegų literatūros tradicija – labai stori romanai, ar vien tokius renkamasi versti į lietuvių kalbą. Kad ir kaip ten būtų, skaitytojai berods jau baigia priprasti prie to, kad norvegų romanai (pakanka prisiminti Torgrimo Eggeno ar Herbjorgos Wassmo kūrinių vertimus) paprastai pasakoja nepaprastą šeimos istoriją, o dvasingos giminės sagos neretai ištęsiamos iki trilogijų.

1966 m. parašyta knyga beveik visiškai atitinka tokį apibrėžimą. Autorius – norvegų klasikas – teigia, jog „vieninteliai dalykai, apie kuriuos verta rašyti, yra žmogžudystė ir meilė“. Šią frazę jis iškilmingai kartoja keliose (jei ne keliolikoje) romano vietų, tarsi užkirsdamas kelią abejonėms. Pasisakymas tiktų detektyvams pradėti, bet knyga kur kas solidesnė. Stebina užmojo fundamentalumas: kelios pratarmės, cituojami iš kelių kalbų versti poezijos posmai (kurių autoriai nenurodyti), minima daugybė vietovių pavadinimų, tad skaitytojas į romaną įžengs tarsi į beribę jūrą. Tokia jau, matyt, ta norvegų klasikų tradicija: tarsi ilga kelionė laivu.

(Pa)skaitinių

Vertu norvego konkurentu pasirinkau Leonardo Gutausko romaną "Daiktai". Čia Renata Šerelytė teikia man vilčių:


Citata:
Kad imu graudentis, skaitydama Leonardo Gutausko ąžuolinių rogučių ar angliško zuikio istorijas, aišku, dvelkia ne kuo kitu, o gūdžiu provincializmu, nes kitaip ir būti negali. Ypač kai sukritikuoji daug gero norėjusią ir modernią istoriją apie prekybą mergaitėmis iš Lietuvos parašiusią garsią norvegų rašytoją. Prostitucijos tema visuomenei kur kas aktualesnė nei senų daiktų pasakojimai. Tik kad L. Gutauskas kur kas talpesnis rašytojas, be to, autentiškas iki skausmo – skaudūs ir tikri yra jo aprašyti įvykiai bei faktai, nekvepia jokia nereikalinga mistifikacija, o epocha ir laikotarpis kartais telpa keliuose puslapiuose.

Knygų apžvalgos.

Atsigauti mėginsiu su Zbigniewo Mentzel "Visos pasaulio kalbos". Renata Šerelytė apie ją pasakė kažką panašaus į "žmogus, užsiimantis tokia rimta veikla, niekų nerašys".

Bet pašnekėti juk galiu apie tas knygas, kurias jau perskaičiau. Prisimenu, kaip Buka labai gyrė Kazuo Ishiguro "Neleisk man išeiti". Tada negalėjau pritarti, nes buvau tik skaičiusi kitą K.Ishiguro knygą "Dienos likučiai", kuriai, atrodo, lemta skendėti lietuviškų skaitytojų užmarštyje - netinkamas metas tokiai literatūrai, nes tik kai "Alma littera" perleidžia šviežiu pavadinimu "Lūšnynų milionierius" Swarupo "Gyvenimo lošimą", tai tik tada prisibeldžia iki skaitytojų. O ekranizuoti Ishiguro prozą ir taip patraukti skaitytojų dėmesį, matyt, neįmanoma. Neįmanoma todėl, kad didžiausias jo prozos privalumas yra subtilus pasakojimas. Man, skaitant tas knygas, vis kildavo palyginimas su paveikslo tapymu. Štai autorius brūkšteli vienoje vietoje, kitoje, tepteli ten ir čia, deda tašką ar pamozoja - atrodo, nesvarbūs tie potėpiai, o nejučiomis išryškėja įtaigus paveikslas. Iš tiesų keista, kaip daug galima pasakyti santūria kalba. Žymus knygų ekspertas iš Kauno K.Navakas pasiskundė, kad jam ši knyga nuobodoka. Suprantu, kad toks stilius tolimas žmogui, pripratusiam rašinėti tokius gabalus:



Citata:
Nesuprantu, kodėl megaschemos visada perdega manyje, gal esu kažkaip recidyviškai per drėgnas, gal mano varža neatitinka standartų, gal jaunystėje skaičiau visai ne tuos autorius? Galvoju apie tai, žvelgdamas į bėgančius pro mašinos langus prakaituotus medžius. Kaip banalu: medžiai. Nebylieji liudininkai, knygų mėsa. Grįžęs į kambarį pamatau, kad ir jis kažkoks antrinis, tik atspindi ne gyvenimo būdo žurnalus, bet vokiečių romantikų tekstus, net eilėraščius, net rimuotus. Ištraukiu durklą iš F. Pessoa knygos ir padedu šalia jos lūpomis lytėtos taurės. Trečiasis šalia padėtinas daiktas, pagal visus kanonus, būtų mano kaukolė.

Iš "Ten jūra".

Gražu, poetiškai ilgesinga, giliai jausminga. Ne, Ishigura taip nedaro, jis puantilistas - prisimenat Georges Seurat paveikslus?

Taigi, kūrinys "Neleisk man išeiti" man patiko. Bet.

Pirmasis skaitytasis "Dienos likučiai" patiko labiau. Tada jis mane tiesiog pavergė. O dabar buvo tik įdomu. Galbūt tai reiškia, kad Ishiguro tėra tik geras amatininkas, atradęs sėkmingą formą, kurią paskui kartoja be ypatingų meninių įkvėpimų? Juk kai pamatai vieną gražią vazelę, tai ja labai gėriesi, bet kai jų, vienodų, pristatyta visa eilė?


Skaityti toliau...

2009 m. liepos 1 d., trečiadienis

Kaip pavadinti mūsišką solidarumą?

1 komentavo
Norėjau pavadinti girtuoklių solidarumu. Bet pagalvojau, kad kaip tik girtuokliai ir moka dalytis paskutiniu litu ir paskutiniu gurkšniu iš butelio. Mūsų solidarumas nuo socialinio solidarumo nutolęs šviesmečiais. Mūsų solidarumas yra baliavojančių žmonių solidarumas: kol ant stalo pakankamai pilnų butelių ir užkandos, tol visi draugiški ir malonūs. Bet kai lėkštės ir buteliai ištuštėja, tai visi ir išsiskirsto kas sau. Kai kas susimeta į grupelę ir ištraukę nuo stalo nugvelbtą butelį pasislėpę geria toliau, kai kas pasimuša, o kai kas aplamai apsimeta, kad nepažįsta kitų baliauninkų. Taip dabar darosi visuomenėje, kai aruodai pasirodė esą tušti. Labiausiai nuskriaustais balsais rėkia turtingiausi. Biudžetininkai, išgirdę apie 10 procentų apkarpymą, badauja ir miršta iš skurdo. Nesvarbu, kad jie dabar priklauso tai mažumai, kuri vis dar laiku kiekvieną mėnesį gauna atlyginimą. Girdėjau supermarkete kalbančias dvi pardavėjas: "būtinai užsiregistruok darbo biržoje, kad socialinės garantijos būtų". Pardavėjų niekas nesiklauso, todėl jos ir tyli. O bibliotekininkės, ką tik dejavusios, kad gauna tik 800 litų atlyginimą, dabar praneša, kad dėl to dešimties procentų sumažinimo praras iki 600 litų per mėnesį. Ką gi, keistas dalykas tie skaičiai. Lina Pečeliūnienė rašė apie solidarumą čia.

Skaityti toliau...

2009 m. birželio 25 d., ketvirtadienis

Provincijos sindromas

1 komentavo
Chcę, żeby w letni dzień, w upalny letni dzień, przede mną zżęto żytni łan...

Stanisławo Wyspiańskio citatą suradau Agnieszkos Holland filmo "Aktorzy prowincjonalni" aprašyme. Fanta su savo Szymborskos eilėraščių vertimais taip priviliojo mane prie lenkų kultūros, kad ryžausi žiūrėti tą filmą originalo kalba, be jokių subtitrų, nors mano lenkų kalbos žinios menkesnės nei Vilniaus rajono tuteišių. Teko daug ką gaudyti iš vaizdų, kino ženklų ir aktorių mimikos bei gestų. Nors filmas senas, 1978 metų ir labai aktualus tuometinei planinės socializmo statybos nugaluotai visuomenei, tačiau kai kurie dalykai man pasirodė amžini.
Bejėgiškumas, pasidavimas, kuris pateisinamas tuo, kad mes maži, neįtakingi, provincija, o ten aukštai, sostinėje, dideliuose miestuose gyvenimas verda, klesti, nes ten geresnės sąlygos, teisingesnis įvertinimas, nekliudo biurokratai, patogesnė buitis. O provincijoje žmogaus talentui atsiskleisti, profesionaliai tobulėti trukdo skurdi buitis, prasigėrę bendradarbiai, kvailas direktorius, apsimetėliai ekspertai iš sostinės.
Ne, tos mano išvados ne iš filmo, nes kaip sakiau, tų laikų gyvenime buvo daug skaudesnės problemos, keliančios klausimus apie prisitaikymą, patriotiškumą, idealų puoselėjimą, žmogiškumo išlaikymą.
Tos mano išvados yra iš šiandienio Lietuvos gyvenimo, paskaičius laikraščius, tinklaraščius, komentarus internete. Lietuva juose paskelbta ta bala, provincija, kurioje skęsta talentai ir garbingi piliečiai, kuriems gyventi neduoda biurokratai, valdžia, Europos Sąjungos direktyvos, teisėjai ir gydytojai. Tiesa, gydytojai, teisėjai, valdžia ir biurokratai laikosi truputį kitokios nuomonės, jie vieną šios dejonės komponentą linkę išbraukti ar pakeisti kitu.
Ir kaip parodija skamba XIX-XXa. pradžios romantiško nacionalinio išsivadavimo patetiką aukštinusio Wyspiańskio pjesės veikėjo raginimas:
Musimy robić coś, co by od nas zależało

Skaityti toliau...

2009 m. birželio 23 d., antradienis

Biznieriai

18 komentavo
Taip nesinori vėl apie tą žiniasklaidą, neverta dėl jos labai gaišti laiką, nieko ir nepakeisiu, bet vis tiek neramu, nes juk dar daug manipuliavimų piliečių protais ir jausmais jie vykdo, todėl pavojingais juos laikau.
Pastaruoju metu mane vis persmelkia klausimas: o kodėl šitie verslininkai bruka vartotojams savo paslaugas veltui? Juk pažiūrėkite: steigia interneto portalus, kur nuo pradžios iki pabaigos išdeda tam tikrus straipsnius, tuos pačius straipsnius perpublikuoja kiti portalai, tie patys straipsniai skaitomi bent per porą radijo programų. Juk ne anonsas, ne laikraščio reklama, o tiesiog savo informacijos brukimas į vartotojų galvas.

Atsakymo galite nesufleruoti - ir pati suprantu :D

Šie verslininkai savo paslaugas pardavė gamindami šią informaciją pagal užsakymą, o už tą patį mokestį (ar papildomą) apsiima ir šią informaciją kaip galima plačiau paskleisti. Čia jau įdarbinamas visas žiniasklaidos cechas, ar jie tai atlieka kaip nario mokestį, ar pagal šešėlinės ekonomikos taisykles, ar patys tikėdamiesi uždirbti iš trupinių - nenagrinėsiu.


Tiesa, kartais įdomu stebėti, kaip tas verslo priemones įsitaiso tai vieni, tai kiti kapitalistai: žr. "Snoras" perka "Lietuvos rytą".
Matau čia dvi žinutes: 1) "Lietuvos rytas" patiria didelius finansinius sunkumus;
2) rusiškas kapitalas jau atvirai ryžosi paimti lietuvišką žiniasklaidos priemonę.




Chi-chi, labiausiai patiko toks komentatoriaus pasiūlymas:
naujas pavadinimas: Komsomolec pribaltiki


Skaityti toliau...

2009 m. birželio 20 d., šeštadienis

Mano savaitgalio skaitinių mintys

20 komentavo
Kaip visada, skaitinių pasirinkimas vis dar tas pats: "Šiaurės Atėnai", "Literatūra ir menas", "7 meno dienos", "Atgimimas".

Save vadinančio Nepriklausomu Savaitraščiu ir Garbingu Laikraščiu "Atgimimo" redaktorė I.Makaraitytė jau prapliumpa keiksmais Kubiliaus ir Dagio adresu. Priežastis labai aiški: jie prabilo apie motinystės išmokų ribojimą. Kadangi ši tema Makaraitytei yra labai artima (primenu, kad ji neseniai pagimdė vaikelį), tai visas jos principingumas pavirsta įsižeidusios moteriškės rypavimais. Matyt pati sau algą mokanti redaktorė kaip ir dauguma apsukresnių piliečių prieš gimdymą pasiskyrė pakankamai dideles pajamas, jei jai toks skaudus būsimas išmokų apribojimas, jei tos trijų tūkstančių litų "lubos" jai sukėlė tokį pasipiktinimą. Paaiškino, kad apgautosios šeimos būtų neplanavę vaikų, jei būtų žinoję apie mažėsiančias pajamas. Man, žinoma, keistas aplamai tas terminas "vaikų planavimas" ir žiūrėdama, kaip mano kolegės Vokietijoje iš darbo pasitraukia tik pusmečio atostogoms vaikui pagimdyti ir paauginti, galiu tik linguoti galva: "čia jau jūs kalbate savanaudiškai, ponia Indre". Taip, garbingumas visada užleidžia vietą pinigams, jei tik jo principai paliečia konkrečią asmenišką kišenę. Nieko nepadarysi, nesiginčiju su Makaraityte, tik dar kartą įsitikinu, kad kiekvienas turi savus kriterijus, todėl kalbėti apie bendrus yra betikslis dalykas.

"Literatūra ir menas" nė žodelyčiu neužsimena apie Vilniaus operos festivalį, kuriuo šiuo metu įnirtingai domiuosi ir džiaugiuosi. Tiesa, viena dama parašė apie jau pasibaigusį Vilniaus festivalį, tiksliau - apie baigiamąjį koncertą su V.Urmanos dalyvavimu. Aptinku tokią kritiką:



Citata:
Vėl išryškėjo koncerto vedančiosios problema. Nei dikcijos, nei mokėjimo scenoje kalbėti, nei tinkamų manierų... Klausytojai karpė ausimis, nes jų nepasiekė jokia informacija.


Neįdomu man, ką šitaip griežtai pasmerkė straipsnio autorė, ponia Rita Aleknaitė-Bieliauskienė. Tik nustebau, kad lituanistai, taip atkakliai siekę išgyvendinti iš kalbos rusišką vertalą "vedantysis", pakeisti jį paprastu "vedėju", taip ir neprasimušė iki kultūringosios kritikės žodyno. Ką gi, pakarpiau ausimis ir tiek :)

Šitoje vietoje galiu prisiminti Vilniaus operos festivalio atidarymo dieną, prieš operos "Parsifalis" pradžią Operos ir baleto scenoje pasirodžiusią vedėją, kuri tikrai labai aškiai ir raiškiai išvardino visus rėmėjus, tiksliau sakant, rėmėjas buvo tik vienas, bet dar buvo taip vadinami informaciniai rėmėjai - "Veidas", "Lietuvos rytas" ir LRT (tai štai kodėl mačiau publikoje tokius retai šioje vietoje pamatomus jų redaktorių veidus), - ir buvome paprašyti plojimais padėkoti rėmėjams.

Bet grįžkime prie laikraščių. Būtent "7 meno dienų" laikraštyje randu puikią recenziją apie Vilniaus operos festivalio spektaklį "Parsifalis", ir straipsnio autorė Vytautė Markeliūnienė argumentuotai ir mandagiai išsako savo kritiką, tikrai nepalyginsi su juoda tulžimi "Lietuvos žiniose" apsiliejusią ponią Žigaitytę-Nekrošienę. Bet kas supaisys tokių operai artimų damų kaip Žigaitytė-Nekrošienė ir R.Grinevičiūtė-Janutienė tikruosius nepasitenkinimo motyvus...


Užsigardžiavimui pridėsiu savo solidarizavimąsi su Laimantu Jonušiu, tiksliau su jo teiginiais straipsnyje "Vilnius anksčiau ir dabar", atspausdintame "Šiaurės Atėnuose". Suprantu, kad ir aš, ir L.Jonušys nepasižymime reikiama sentimentalumo doze, todėl abu esame tokie atgrasūs romatiškoms ypatoms. Ką jau padarysi, susitaikiau su tuo. :) Kalba eina apie tuos nostalgiškų senoviškų Vilniaus atvirukų mėgėjus, kurie tirpsta prieš bet kokį bent pusės amžiaus senumo Vilniaus vaizdelį. Taip jiems viskas gražu, taip nuostabu, nepalyginsi su dabartiniais šlykščiais Vilniaus vaizdais. Todėl tyliu, kai Fanta pasineria į senoviškų Vilniaus atvirukų demonstravimą ir liepia žiūrėti į senoviškas gulbes - koks nuostolis, dabar ten gulbių nebėra. Gulbių Vilniaus vandens telkiniuose yra pakankamai, garantuoju, kad prieš pusę amžiaus Vilniuje tiek gulbių nebuvo. Bet ajajai, ne toje vietoje. Judėkite daugiau po Vilnių ir dar daug ką gražaus atrasite.
Žr. blogerio pbg įrašą "antys ir gulbės vilniaus mieste"


Skaityti toliau...

2009 m. birželio 19 d., penktadienis

Pozityvi žinia

1 komentavo
Citata:

„Atsižvelgdami į susiklosčiusias aplinkybes, nusprendėme šįmet pataupyti pinigus. Teturime vieną kandidatę ir negalime į vieną gretą su ja rikiuoti ar siūlyti teikti premiją vadinamiesiems rašytojams, perrašantiems užsienio autorių skaitalą, vardus bei vietovardžius tepakeičiantiems lietuviškais“, – teigė G. Petkevičaitės-Bitės literatūrinio fondo narė, Panevėžio rajono savivaldybės viešosios bibliotekos direktorė Rūta Bagdonienė.

Premijos vertų rašytojų nerado, paskelbta LRT portale, publikacijos autorė Daiva Baronienė, "Lietuvos žinios".

Tokia, tiesą sakant, ten ir premija: "pastaraisiais metais ji svyravo nuo 1,5 iki 2 tūkst. litų". Tik vardas. Bet gerai, kad vardus pradėjo taupyti, nes juos gal labiau reikėtų taupyti, nei pinigus. Nors sovietmečiu buvo kaip tik taip: titulų "nusipelniusi melžėja", "nusipelnęs racionalizatorius", padėkų už gerą darbą ir aktyvią visuomeninę veiklą, nuotraukų garbės lentose nebuvo gailima - sovietiniai ideologai gerai suprato, kad pagirtas žmogus jau draugas, nebe priešas. Tiesa, rizikinga, kad tokiu atveju nepagirtieji tampa priešais, tuo jau Nepriklausomybės metais įsitikino visokių nacionalinių premijų skirstytojai. Buvo rasta tokia išeitis: nesulaukusieji garbės susiburdavo ir vienas kitą apdovanodavo nors ir vieno lito premija. :)

Gal čia tokia finansinės krizės įtaka: esam priversti perkainoti ne tik turtą, bet ir moralines vertybes?

Šiaip ar taip, gerai.

Ir pasidalinsiu savo ketinimais pasidomėti tokia knyga: Asta Plechavičiūtė. NELYGINIAI METAI.


Citata:

Apie debiutines knygas rašyti nėra lengva – gerai nepažįstame autoriaus ir negalime šios knygos vertinti jo kūrybos kontekste. Tačiau apie pirmąsias knygas kalbėti svarbu, nes tokiu būdu nauji rašytojai lengviau „įeina“ į literatūros procesus.



Skaityti toliau...

2009 m. birželio 17 d., trečiadienis

Nepamiršti, kad kinas yra kinas

6 komentavo

Citata:
Apskritai šitos rubrikos ["Snobo kinas"] atsiradimas labai banalus. TV, kaip žinote, perka filmų paketus, kuriuose yra ir plačiajai auditorijai neskirtų juostų. Tuometinė vadovybė mano vedamai laidai "Lankos" sugalvojo ironišką, parodiją primenančią rubriką "Snobo kinas", o pristatinėti filmus pasiūlė man. Bandžiau dar aiškintis, kad nieko neišmanau apie kiną, o jie: "Labai gerai."
Ironija išliko ir iki šių dienų. Eidamas filmuotis, to niekada nepamirštu. Kaip ir Federikas Felinis, kuris, kurdamas juostą "8 1/2", prie kameros prisiklijavo lapelį: "Nepamiršk! Tai - komedija". Aš stengiuosi nepamiršti, kad tai - parodija.

pokalbio su Ryčiu Zemkausku.

The Guardian sugalvojo pasiūlyti savo skaitytojams pavyzdinį sąrašą. 20 filmų, kuriuos reikia pažiūrėti 2009 metų vasarą. Neįsivaizduoju tokio žiūrovo, kuriam būtų įdomūs VISI ten nurodyti filmai. Bet juk yra tokių: Guardian'o filmų kritikas Peter Bradshaw peržiūrėjo, atrinko, rekomenduoja...



Šiame sąraše ne vien šviežienos ir ne vien vasariškai lengvi filmukai. Tokio primaišyto sąrašo dar nesu mačiusi. Bet gal ir reikia kuo daugiau įvairovės, kad pajustume, kad kinas yra KINAS.




1.Transformers: Revenge of the Fallen, kaip suprantu, šviežiena iš Žvaigždžių karų serijos.

2. Katyn, matėme, tegul dabar anglai pasižiūri.

3. North by Northwest, Hitchcock'o klasika su Cary Grantu.

4. Year One, komedija, šviežiena.

5. Public Enemies, nepakeičiamasis Džonis Deppas dabar jau Dillinger'io vaidmenyje, šviežiena.

6. Ice Age 3: Dawn of the Dinosaurs, animacinis.

7. Brüno, tai simpatiškasis austras dizaineris - dar vienas žymus Sachos Barono Cohen personažas.

8. 35 Shots of Rum (35 rhums), prancūzų, bežiūrėdama į režisierės Clair Denis pastatytų filmų sąrašą aptikau tokį jos filmą: "Negaliu miegoti" (J'ai pas sommeil), jame Jekaterina Golubeva vaidina gražuolę lietuvaitę Daigą, kuri emigravusi į Paryžių ieškosi sau darbo...

9. The Private Lives of Pippa Lee, turėtų būti geras moteriškas filmas. Vaidina buv. Šono Penno žmona Robin Wright Penn, jai visada gerai sekėsi vaidinti nervingas herojes.

10. Soul Power, Kinšasoje vyko kažkoks koncertas prieš Ali Muhamedo ir Foremano boksynes. Melomanai turi viską apie tai žinoti.

11. Harry Potter and the Half-Blood Prince, Haris Poteris suaugo.

12. Frozen River, matėme, geras.

13. Antichrist, čia, aišku, kanufestivalinis Larso von Trier filmas - išpeiktasis.

14. The Taking of Pelham 1 2 3 (čia rimeikas 1974-jų pastatymo "The Taking of Pelham One Two Three", rodė neseniai per LTV2, man patiko).

15. Coco Before Chanel (Coco avant Chanel), labai graži ir elegantiška Audrey Tautou.

16. Mesrine: Killer Instinct & Mesrine: Public Enemy No 1 (L'ennemi public n°1), mačiau pas mus dejones, kad kino platintojai nupirko tik pirmą dalį, nesulaukė tokio pelno, kokio galima būtų tikėtis iš filmo apie nusikaltėlius, tai antros ir nebepirko, o mačiusiųjų įspūdžiai tik geri.

17. The Yes Men Fix the World, dokumentinis.

18. Scarface, klasika: Brian De Palmos pagal Oliverio Stone scenarijų, su Al Pacino.

19. Broken Embraces (Los abrazos rotos), Almadovaro kanufestivalinis filmas su blondine Penelope Cruz.

20. Funny People, komedija su Adamu Sandleriu, šviežiena.



Skaityti toliau...

2009 m. birželio 16 d., antradienis

Skaityti įdomu

2 komentavo

Citata

na ir kaip tu, szymborska,
po du litus
rinktiniai tavo žodžiai
nekam teįdomūs

ką gi veiki čia, senute,
su elegantišku savo skriblium
sakai, kam tos kaukės,
jeigu nėra karnavalo

žinai, jiems patinka žmogiškas žvilgsnis,
žmogiškumas, ypač kada žurnaluose ir televizijose
juos jaudina familiarumas netikėtose vietose,
bet negi mudu imsime jaudinti

juos paperka asmeniškumas,
bet negi mes papirkinėsime
negi imsimės harmonizuoti,
tarkime pirkėjus ir prekybininkus,
kurių neharmonizuoja net rinktinių tavo žodžių kaina

poezija jiems būna per sudėtinga, ir jie tada sako – nesąmonė,
poezija jiems būna per daug paprasta, ir jie tada sako –
čia ne poezija, o kažkokie dienoraščiai
iš tiesų jiems ir nereikia jokios poezijos

tai kur poezija? – klausia ir klausia žurnalistai
sutrikusių poetų, nudūrusių akis į žemę, neturinčių ką atsakyti



Šis eilėraštis yra iš Rimanto Kmitos knygos "Švelniai tariant: eilės". Ir iš Žemynos Aukštikalnytės recenzijos "Knyga, kurią skaityti tiesiog įdomu".
Pasiilgau gerų tekstų apie žmogaus buvimą. Tiesiog buvimą, su visa keista modernybės buitimi ir intelektualo būtimi toje buityje. Neprilygstamas toks kūrinys man lieka M.Bulgakovo "Meistras ir Margarita", tačiau įvairių dabartinių nuoskilų - ar daigelių - galima atkapstyti net mūsų lietuviškoje dirvoje. Pvz. G.Grajausko tekstai, kai kada - S.Parulskio (mat iš jo pagal užsakymą rašomų serialų ne visada galima ištraukti būtį, kartais lieka tik buitis).
Beje, tokiems tekstams priskirčiau ir šviežiai perskaitytą ukrainiečių poeto-prozininko J.Andruchovyč tos pačios Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos išleistą knygą "Dvylika ratilų" (iš ukrainiečių k. vertė Vytas Dekšnys). Ukrainiečio poeto (maištininko-klasiko) romanas turi visus svarbiausius įdomaus skaitalo privalumus: intrigą, įtampą, fantaziją, pašaipą, satyrą, žaidimą.

АНДРУХОВИЧ И НЕ СОВСЕМ
Šiaip: galvojau, kodėl lietuviškai ukrainiečio pavardė transkribuota su -y- pabaigoje. Ukrainietiškai jo pavardė rašoma taip: Юрій Ігоревич Андрухович. Bet matau, kad lenkai rašo taip: Jurij Andruchowycz. Aha, aišku, iš kur ta -y-. Matyt ukrainiečiai tą 'и' taria ypač kietai, o Vardo "Ігор" raidę "г" taria ne rusišką "g", o mums žinomą raidę "h".

Skaityti toliau...

2009 m. birželio 11 d., ketvirtadienis

Apie reprezentaciją

9 komentavo
(apie tualetų kultūrą ir lietuvišką drovumą)
Citata:

Naujausias pavyzdys: kai aš sąžiningai moku mokesčius, man tikrai nepatinka, kad ministras Dagys už reprezentacijai skirtus pinigus perka… tualetinį popierių.


Nes man Dagio užpakalis tikrai neatrodo reprezentatyvus, nepatikėčiau tuo, net jei šitas diedas nusimautų kelnes ir pademonstruotų


Bobutės komentaro temoje apie Seimo narių išlaidavimus reperezentacijai skirtų lėšų sąskaita.

Va šitoje vietoje ir kilo man noras plačiau pasamprotauti apie reprezentaciją.


Tiesa, iš pražių viena pastabėlė: be reikalo Tu, Bobute, taip ad hominem apie žmogaus užpakalį. Stori žmonės dažniau būna geri ir drovūs nei plėšrūs ir agresyvūs liesieji, be to gali būti, kad jie ir tualetais rečiau naudojasi, jei medžiagų apykaita lėtesnė :)


Noriu pasakyti, kad tualetų kultūra yra pats reprezentatyviausias dalykas užsieniečiui apie šalį. Pas mus kažkaip nuo sovietmečio įprasta, kad tualeto kambarėliui turi būti skirtas koks nedidelis smirdintis kampelis, į kurį nubėgęs gėdingai ir skubiai atlieki savo reikalą ir tavo problema, jei ten pasibaigęs tualetinis popierius ar nėra kur nusiplauti rankų. Rytietiška tualetų kultūra - prisiminkime Mongoliją, kur niekas nenustebs, jei paėjęs kelis žingsnius nuo šaligatvio praeivis pritūps su reikaliuku, - atrodo paliko gilų įspaudą mūsų piliečių mąstyme.

Kiek teko važinėti ir naudotis tualetais, tai galiu patvirtinti, kad TEN įstaigose tualetų įrangai skiriamas didelis dėmesys. Pagrindiniai būtinieji įstaigos tualeto bruožai: erdvė, geras vėdinimas, geras tualetinis popierius (kur nors kampelyje padėti keli atsarginiai ritinėliai), rankų plovimo įranga (muilas, rankšluostėliai). Papildomi, bet ne visur pasitaikantys elementai: tualeto sėdynės dezinfekavimo purškalas, darbuotojams skirtos asmeninės rakinamos tualetinių reikmenų spintelės, bent viena kabina skirta neįgaliems.

Dabar pamąstykit, kiek tokios kokybės tualetų matėte Lietuvoje - viešose vietose ar viešose įstaigose. Aš maždaug atitinkantį standartus mačiau tik Vilniaus oro uoste. Ir tai ten tualetinis popierius bei kvapai nė iš tolo neprimena kituose oro uostuose matytų.

O dabar papasakosiu vieną graudžią istoriją. Mūsų įstaiga irgi neinvestuoja į tualetus. Tai yra, pasitenkina sovietmečio metu nusistovėjusiomis normomis. Tualetinį popierių perka pagal viešųjų pirkimų procedūrą, t.y, patį pigiausią. O užsieniečių pas mus atvažiuoja pakankamai. Vieną sykį patyriau, kaip tai atrodo: užsienietė vedė seminarą, per pertrauką moteriškoji auditorija puolė naudotis prie konferencijų salės esančiu tualetu, t.y. dviem kabinomis, nes trečioji buvo užrakinta. Susidarė ilga eilė. Dar geriau: tualetų bakai dėl kažkokių santechninių problemų labai lėtai prisipildydavo, tai net nežinau, kaip ten buvo daroma - ar laukiama kol prisipildys bent šiek tiek, ar kabina buvo užleidžiama kitai naudotojai visai nenuleidus vandens. Užsienietė lektorė mandagiai laukė pačiame eilės gale, o aš dar mandagiau - už jos. Kai įėjome į gana prišnerkštas kabinas, pamatėme, kad po to žmonių antplūdžio ir tualetinio popieriaus nebeliko. Tai kaip galvojat, kokius įspūdžius paliko mūsų reprezentatyvi įstaiga šiai moteriai?

Kai prisimenu, kaip žiniasklaida puolė prezidentūrą dėl to paauksuoto klozeto, tai apima didelis graudulys. Taupumas, žinoma, geras dalykas, tačiau kartais reikia bent šiek tiek paišlaidauti, kad užsienietis nepajaustų didelio skirtumo. Negi mūsų piliečiai, mūsų žiniasklaida reprezentacija laiko tik gintarinių suvenyrų dovanėles, o visa kita - nereikalinga. :(


Skaityti toliau...

2009 m. birželio 9 d., antradienis

Pletkai

7 komentavo
Atsigavimui po liūdesio, kuris mane ištiko, kai pamačiau, kad prisidėjau prie Donskio išsiuntimo iš Lietuvos. Gražu, aišku, kad sugebėjome parodyti Donskiui, jog labai jį gerbiame. Tačiau kai pažiūriu liberalių rinkėjų išreitinguotą libsąjūdžio sąrašą, tai staugti norisi: iš 7 pozicijos į 2-ą kilstelėta ponia Teišerskytė. Jei jau tokie liberalų rinkėjai, tai ko norėti iš kitų? Todėl galiu tik stebėtis, kad paksoidų rinkėjai nesugebėjo išstumti pono Gražulio į antrą poziciją (iš 4-os pozicijos), o konservatorių rinkėjai kažkodėl nepakėlė pono kovotojo prieš visus Puteikio nė per vieną poziciją. O 4390 pilietinės demokratijos partijos rinkėjai suteikė pirmenybę poniai Maldeikienei, dėl ko ji aplenkė ponią Starkevičiūtę, tačiau savo vyro neįveikė.
Vakar prajuokino pono Stomos isterija, ištikusi po neįvykusios galimybės pavažiuoti į Strasburą. Negi jis tikrai tikėjosi, kad turi nors kiek šansų? Žmogus taip baisiai užpyko dėl savo nesėkmės, kad nusprendė apkaltinti Valinską, o gal jį ir nuversti. Valinsko sveikas požiūris į rinkimų rezultatus man patiko, todėl gaila, kad politika besidomintys žmonės yra tokie fanatikai ir nepajėgia nė sekundei atsipalaiduoti: ironiškos Valinsko pastabos man labiau patinka nei standartiniai politikierių susirūpinimo stūgavimai ar politikuojančių žurnalistų neapykantos spjaudalai.
Beje, apie žurnalistų būseną:
Citata:

Lietuvos žurnalistų sąjungos narė, žinoma žurnalistė, Vinco Kudirkos premijos laureatė Gražina Sviderskytė šiandien informavo Žurnalistų sąjungą apie savo sprendimą pasitraukti iš LNK. Komercinės televizijos žinių laidos vedėja pasipiktino tuo, kad kanalas siekia pigaus populiarumo bet kokia kaina.


Žurnalistė G.Sviderskytė palieka LNK.

"Žurnalistė pripažino išeinanti į niekur". Hm. Turbūt nenustebčiau pamačiusi ją naujoje Prezidentės komandoje ar naujai Prezidentei besistengiančio įtikti Siaurusevičiaus televizijoje. Pažiūrėsim :)




Skaityti toliau...

2009 m. birželio 5 d., penktadienis

Agatha - jaunimo tvirkintoja

21 komentavo
Citata:

Suprantama, ne visos knygos turi vienodą reikšmę šalies kultūros raidai. Kai kurie užsienio autorių kūriniai, artimi bulvarinei literatūrai, ne tik neturi svarbios reikšmės Lietuvos kultūros raidai, bet dar ir žaloja jaunimo sąmonę.
Pavyzdžiui, Agathos Christie knygose, knygose apie Jamesą Bondą bei kai kuriose kitose detaliai aprašoma nusikaltimų metodika, kuri kartais pažadina jaunuolius ja pasinaudoti. Be to, pastarieji kūriniai dėl didesnės paklausos užgožia Lietuvos Respublikos autorių kūrinių leidybą. Dėl to šiame įstatymo projekte išskiriamos Lietuvos autorių knygos“, – sako V. Simulikas.

Taip Seimo narys argumentuoja savo pasiūlymą taikyti nulinį PVM tarifą Lietuvos autorių knygoms – vadovėliams, grožinės literatūros leidiniams ir vaikiškoms knygelėms. (žr. http://www.lrt.lt/news.php?strid=5042&id=5218506)

Neapsimoka, žinoma, stebėtis kai kurių Seimo narių nusikalbėjimais, juk kiekvienam žmogui taip gali pasitaikyti, tik ne visų nusikalbėjimus publikuoja žiniasklaida. Be abejo, yra nusikalbėjimo čempionai, pvz. P.Gražulis, yra dėmesio siekiantieji vieši asmenys, kurie vaidina didelius patriotus ir valstybės gelbėtojus, šitoje vietoje reikia prisiminti amžinąjį kovotoją prieš Zuoką - konservatorių K.Masiulį ir amžinąjį kovotoją prieš visus - konservatorių N. Puteikį. Beje, patekęs į Seimą K.Masiulis nustojo kovoti prieš Zuoką, tai gal ir Puteikiui reiktų taikyti tą pačią terapiją.

Bet grįžkime prie neapmokestintų knygų a la Edmund Katan "Moterys ir meilužiai" ar gausybės produktų iš visokiausių "genijų" a la Vilius Normanas ar kelnių siuvėjas A.Pogrebnoj, kuriuos akivaizdžiai marketingiškai sukonstruoja pačios leidyklos. Panašu, kad leidėjų lobistai ieško ir suranda įvairiausių būdų savo pelningiems verslams toliau išlaikyti. Lietuviai visgi išlieka kultūros trokštanti valstiečių tauta, kuri pagarbiai žiūri į spausdintinį žodį ir deda nupirktas knygas į garbingiausias vietas svetainėje. Verslininkai nebūtų verslininkai, nei nesiektų tuo pasinaudoti.







Skaityti toliau...

2009 m. birželio 2 d., antradienis

Žinojimas nėra išmintis

2 komentavo
Citata:

Bet intelektas nėra didesnio kultūros gabaliukų skaičiaus suspaudimas į didįjį proto sudedamąjį galvosūkį. Nepaisant to, kad operos ir koncertai yra profilaktika prieš prasčiokišką egzistenciją, dėl to mes nepasidarome protingesni. Mes tiesiog norime nusipirkti išmintį.

Šis amžius yra suprekinto arba komercinio intelekto amžius, pastebimai vartojamos aukštosios kultūros laikmetis, kuriame intelektualinis gyvenimas yra skrupulingai matuojamas ir jam klijuojamos etiketės.

Iš George Balgobin, More Intelligent Life, straipsnio "Komercinio intelekto amžius"

Man patinka Fantos dienos citatos, tikiuosi, kad jis jas kažkur kolekcionuoja, kad nepranyko vakarykštės, ankstesnės citatos. Nenoriu vogti jo idėjos, o tuo labiau, kad visada mėgstu nuo tos citatos sukeltos minties nuvinguriuoti į kitus dalykus, todėl pamėgau pradėti tekstą savo dienos citata, o baigiu... Argi aš moku ką nors užbaigti? :)

Taigi, surezonuoju skaitydama tokius žodžius:

Kultūrinis įžvalgumas nėra tik žiūrėjimas ar klausymas nurodytų meno ar muzikos kūrinių, ar savęs privertimas skaityti kūrinius iš gerų knygų meniu. Nesvarbu kiek muziejų mes aplankome, jei savo mainus su menu vertiname tik kaip priemonę padaryti kitiems įspūdį, mes neskiriame pelų nuo grūdų.

Juk tikrai: pasigirti, kad tą girdėjau, aną mačiau, o tą nusipirkau ir jau skaitysiu ar net jau skaitau - pasidarė taip madinga. Tačiau pasakyti savo įvertinimą, savo mintis, kurias, tas ar anas įvykis/kūrinys galėjo sukelti - labai jau tingisi. Kai nepatinka, tai dar-dar, tada apima toks azartėlis, pasipiktinimas (dėl veltui išleistų pinigų, t.y., buvo perkama kultūra, o nepatiko, vadinasi apgavo, įbruko nekultūrą), kyla noras visam pasauliui paskelbti savo demaskavimą: štai koks aš gudrus, perpratau, kad šlamštas. Tačiau jei reikia įžiūrėti, ką savyje aptikai po vienokio ar kitokio kultūrinio įvykio, tai arba išsigandęs aptinki dykvietę, arba kažkokį chaosą, po kurį landžioti net atgrasu, reikalauja kažkokių pastangų, darbo, o aš juk pirkau gatavą produktą, kurgi tas produktas nugulė?






Skaityti toliau...