| Citata: |
Bet intelektas nėra didesnio kultūros gabaliukų skaičiaus suspaudimas į didįjį proto sudedamąjį galvosūkį. Nepaisant to, kad operos ir koncertai yra profilaktika prieš prasčiokišką egzistenciją, dėl to mes nepasidarome protingesni. Mes tiesiog norime nusipirkti išmintį. |
Iš George Balgobin, More Intelligent Life, straipsnio "Komercinio intelekto amžius"
Man patinka Fantos dienos citatos, tikiuosi, kad jis jas kažkur kolekcionuoja, kad nepranyko vakarykštės, ankstesnės citatos. Nenoriu vogti jo idėjos, o tuo labiau, kad visada mėgstu nuo tos citatos sukeltos minties nuvinguriuoti į kitus dalykus, todėl pamėgau pradėti tekstą savo dienos citata, o baigiu... Argi aš moku ką nors užbaigti? :)
Taigi, surezonuoju skaitydama tokius žodžius:
Kultūrinis įžvalgumas nėra tik žiūrėjimas ar klausymas nurodytų meno ar muzikos kūrinių, ar savęs privertimas skaityti kūrinius iš gerų knygų meniu. Nesvarbu kiek muziejų mes aplankome, jei savo mainus su menu vertiname tik kaip priemonę padaryti kitiems įspūdį, mes neskiriame pelų nuo grūdų.
Juk tikrai: pasigirti, kad tą girdėjau, aną mačiau, o tą nusipirkau ir jau skaitysiu ar net jau skaitau - pasidarė taip madinga. Tačiau pasakyti savo įvertinimą, savo mintis, kurias, tas ar anas įvykis/kūrinys galėjo sukelti - labai jau tingisi. Kai nepatinka, tai dar-dar, tada apima toks azartėlis, pasipiktinimas (dėl veltui išleistų pinigų, t.y., buvo perkama kultūra, o nepatiko, vadinasi apgavo, įbruko nekultūrą), kyla noras visam pasauliui paskelbti savo demaskavimą: štai koks aš gudrus, perpratau, kad šlamštas. Tačiau jei reikia įžiūrėti, ką savyje aptikai po vienokio ar kitokio kultūrinio įvykio, tai arba išsigandęs aptinki dykvietę, arba kažkokį chaosą, po kurį landžioti net atgrasu, reikalauja kažkokių pastangų, darbo, o aš juk pirkau gatavą produktą, kurgi tas produktas nugulė?
Išmintis yra ne žinojimas, o patyrimas. Kai gauni ne ką nors sukramtytą, bet pats turi iš lukštų grūdus išlukštenti, sumalti ir duoną išsikepti. Tada ir gaunasi, tarkim, tikrasis kulūrinis penas.
AtsakytiPanaikintiVa kaip mandrai mintis sudėliojau :D
Bobute, filosofija teigia taip:
AtsakytiPanaikinti"Yra du pagrindiniai žmogiškojo pažinimo šaltiniai: juslės ir protas. Juslinį pažinimą paprastai vadiname patirtimi, o protinį – mąstymu."
Nemanau, kad tai reiktų užginčyti, juk ne viską žmogus gali patirti. O štai pažinti gali daug. Mitiniai išminčiai kaip tik sėdėdavo užsidarę kur nors celėse ir jų išminčiai netrukdė, o priešingai - padėjo nedalyvavimas procesuose. Atrodo, kad galima būtų taikyti formulę: kuo mažiau pažinimo per jusles, tuo daugiau pažinimo per protą. Ne paslaptis, kad dabar žmonės patiria ypač daug juslinių dirgiklių. Gal tai ir yra seklesnės protinės veiklos priežastis?