| Citata: |
„Atsižvelgdami į susiklosčiusias aplinkybes, nusprendėme šįmet pataupyti pinigus. Teturime vieną kandidatę ir negalime į vieną gretą su ja rikiuoti ar siūlyti teikti premiją vadinamiesiems rašytojams, perrašantiems užsienio autorių skaitalą, vardus bei vietovardžius tepakeičiantiems lietuviškais“, – teigė G. Petkevičaitės-Bitės literatūrinio fondo narė, Panevėžio rajono savivaldybės viešosios bibliotekos direktorė Rūta Bagdonienė. |
Iš Premijos vertų rašytojų nerado, paskelbta LRT portale, publikacijos autorė Daiva Baronienė, "Lietuvos žinios".
Tokia, tiesą sakant, ten ir premija: "pastaraisiais metais ji svyravo nuo 1,5 iki 2 tūkst. litų". Tik vardas. Bet gerai, kad vardus pradėjo taupyti, nes juos gal labiau reikėtų taupyti, nei pinigus. Nors sovietmečiu buvo kaip tik taip: titulų "nusipelniusi melžėja", "nusipelnęs racionalizatorius", padėkų už gerą darbą ir aktyvią visuomeninę veiklą, nuotraukų garbės lentose nebuvo gailima - sovietiniai ideologai gerai suprato, kad pagirtas žmogus jau draugas, nebe priešas. Tiesa, rizikinga, kad tokiu atveju nepagirtieji tampa priešais, tuo jau Nepriklausomybės metais įsitikino visokių nacionalinių premijų skirstytojai. Buvo rasta tokia išeitis: nesulaukusieji garbės susiburdavo ir vienas kitą apdovanodavo nors ir vieno lito premija. :)
Gal čia tokia finansinės krizės įtaka: esam priversti perkainoti ne tik turtą, bet ir moralines vertybes?
Šiaip ar taip, gerai.
Ir pasidalinsiu savo ketinimais pasidomėti tokia knyga: Asta Plechavičiūtė. NELYGINIAI METAI. Apie debiutines knygas rašyti nėra lengva – gerai nepažįstame autoriaus ir negalime šios knygos vertinti jo kūrybos kontekste. Tačiau apie pirmąsias knygas kalbėti svarbu, nes tokiu būdu nauji rašytojai lengviau „įeina“ į literatūros procesus.Citata:
Vieną kartą galėtų tą patį padaryti su Nacionalinėmis premijomis, tarkime, pasakyti: paskyrėme tik tris, nes daugiau neradome tikrai vertų autorių.
AtsakytiPanaikintiMeninė visuomenė būtų sukrėsta ir pultų kurti genialių darbų :)