Provincijos sindromas

Chcę, żeby w letni dzień, w upalny letni dzień, przede mną zżęto żytni łan...

Tą Stanisławo Wyspiańskio citatą suradau Agnieszkos Holland filmo "Aktorzy prowincjonalni" aprašyme. Fanta su savo Szymborskos eilėraščių vertimais taip priviliojo mane prie lenkų kultūros, kad ryžausi žiūrėti tą filmą originalo kalba, be jokių subtitrų, nors mano lenkų kalbos žinios menkesnės nei Vilniaus rajono tuteišių. Teko daug ką gaudyti iš vaizdų, kino ženklų ir aktorių mimikos bei gestų. Nors filmas senas, 1978 metų ir labai aktualus tuometinei planinės socializmo statybos nugaluotai visuomenei, tačiau kai kurie dalykai man pasirodė amžini.

Bejėgiškumas, pasidavimas, kuris pateisinamas tuo, kad mes maži, neįtakingi, provincija, o ten aukštai, sostinėje, dideliuose miestuose gyvenimas verda, klesti, nes ten geresnės sąlygos, teisingesnis įvertinimas, nekliudo biurokratai, patogesnė buitis. O provincijoje žmogaus talentui atsiskleisti, profesionaliai tobulėti trukdo skurdi buitis, prasigėrę bendradarbiai, kvailas direktorius, apsimetėliai ekspertai iš sostinės.

Ne, tos mano išvados ne iš filmo, nes kaip sakiau, tų laikų gyvenime buvo daug skaudesnės problemos, keliančios klausimus apie prisitaikymą, patriotiškumą, idealų puoselėjimą, žmogiškumo išlaikymą.

Tos mano išvados yra iš šiandienio Lietuvos gyvenimo, paskaičius laikraščius, tinklaraščius, komentarus internete. Lietuva juose paskelbta ta bala, provincija, kurioje skęsta talentai ir garbingi piliečiai, kuriems gyventi neduoda biurokratai, valdžia, Europos Sąjungos direktyvos, teisėjai ir gydytojai. Tiesa, gydytojai, teisėjai, valdžia ir biurokratai laikosi truputį kitokios nuomonės, jie vieną šios dejonės komponentą linkę išbraukti ar pakeisti kitu.

Ir kaip parodija skamba XIX-XXa. pradžios romantiško nacionalinio išsivadavimo patetiką aukštinusio Wyspiańskio pjesės veikėjo raginimas:
Musimy robić coś, co by od nas zależało