Apibendrinimai

Citata:

Manau, kad dar Pirmoje Lietuvos Respublikoje užgimė nepaaiškinama lietuvių aistra labai skirtingiems dalykams - skraidymui ir kinui.

Iš Lietuvos Respublikos Prezidento Valdo Adamkaus kalbos per Kino apdovanojimų ceremoniją „Sidabrinės gervės"

Man patinka apibendrinimai, ypač tie, kuriuos pati sugalvoju. Kiekvienas žmogus turi teisę daryti savo apibendrinimus, juos įvairiai pagrįsti arba ne, skelbti, dalintis su kitais. Dar gali patyrinėti svetimus apibendrinimus ir juos palyginti su savaisiais.

Aš, atrodo, aptikau autorę, kurios apibendrinimai apie pernykštį lietuvių literatūros derlių man atrodo naudingi. Ypač ši pastaba:

Citata:

Praėjusiais metais skaitydama „Du lagaminus sniego“ savotiškai prisijaukinau K. Navako esė (kai visi žavėjosi „Gero gyvenimo kronikomis“, nelabai supratau kodėl), bet jo „Lagaminų“ turinį teko tyrinėti po nedidelį pluoštelį, kad neužliūliuotų intonacinė monotonija.

Iš Donatos Mitaitės straipsnio „Skaitymo metų“ lektūra

Reiks pasinaudoti Donatos Mitaitės patirtimi ir taip pat bandyti prisijaukinti K.Navako eses. T.y., pradėti tik nuo "Lagaminų" atmetus įspūdžius po "gero gyvenimo kronikų".
Žinoma, kilo begalinis noras pradėti žaidimą "Kas čia paslėpta" po tokio jos aprašymo:

Citata:

Su kitomis, netgi įvairiomis premijomis apdovanotomis prozos knygomis man buvo dar sunkiau, todėl pateikiu tik pluoštelį šaržuotų įspūdžių be knygų pavadinimų ir jų autorių pavardžių: Dieve, kaip sentimentalu, o dar tokia neįmanomai stora knyga! Kodėl siūlomas realistinio pasakojimo kodas, jei ne tik detalės, bet ir ištisi pasakojimo epizodai sumeluoti, o tokių neskoningų meilės scenų seniai nebuvau skaičiusi? Na, gerai, gerai, žmogus, be viso kito, ir biologinė būtybė, bet gal jau metas priimti tai kaip duotybę, o ne kaip beveik metafizinio pažeminimo įrodymą. Atpažįstu kažką panašaus į jauno S. Šaltenio lyrišką ironiją, tik kad ji pamažu blėsta, o kuriamas pasaulis ima atrodyti imitacinis.

Nors tą "Dieve, kaip sentimentalu, o dar tokia neįmanomai stora knyga!" man norisi sušukti ne tik apie kai kurias lietuviškas knygas. Išversta ir prileista ištisa simfonija ir užsienietiškų tokių labai storų bei sentimentalių knygų. Kai pradedu suvedinėti pastaruoju metu skaitytų knygų įspūdžius, tai matau, kad maloniausia buvo skaityti plonas neaiškias knygas. Kuriose autorius keliuose puslapiuose sugeba papasakoti labai daug. Ne tik tą istoriją, kurią pasakoja, bet ir dar nukloti gausybę pasakojimo sluoksnių, atsiveriančių kaip dangaus žvaigždėtas skliautas nusagstytas įvairiausiais kodais ir simboliais, ir tokių pat bekraščių kaip dangus arba žmogaus mintis.

Tokia mano savijauta dabar, perskaičius V.Nabokovo "Tikrasis Sebastiano Naito gyvenimas". Ir čia tarp Nabokovo mėgstamų knygų aptinku Kerolio "Alisą", ir prieš akis stoja keistuolis Baltasis Riteris iš Veidrodžio karalystės, man padeda anglų kalbos žinios, nes vertėjas L.Jonušys nors ir gražiai išvertė šį kūrinį, tačiau nepasivargino paaiškinti Naito pavardės reikšmės (knight). O meistriškai supinta istorija, kurioje išnyra jos herojaus pasakojimai, kuriuose tų pasakojimų veikėjai pasakoja savo pasakojimus, meta mane į tą nepamirštamą "Rankraščio, rasto Saragosoje" nuotaiką, kurią prisimenu iš vaikystės spoksojimų į Zbignevo Cibulskio klajūną, tačiau čia dar gražiau: pasakojimo pasakojimas kaip Miobuso juosta grąžina prie pradinės istorijos tęsinio ir vėl tęsiu kelionę, ne šachmatų partiją, ne, nes nesu intelektuali skaitytoja, gebanti šifruoti kodus, o tik paprasta moteriškė, sugebanti tik kartu su autoriumi ieškoti tos lemtingosios moters, kuri taip pavergė herojų...