Gydomoji memuarų galia

Kažin, ar visi šviesiais ir drąsiais laikyti žmonės su laiku pradeda nusišnekėti? Žmonės sensta, tai gal nieko baisaus, jei kuris įsikibęs laikosi praeities, savo susiformuotos pasaulėžiūros, savo prietarų? Liūdniau, kad jie vis dar nori būti kalbėtojų centre, nepritildo balso, nesipasakoja vien savo anūkų ratelyje.

Žinoma, pas mus, ačiūdie, žodžio laisvė, kiekvienas gali garsiai sakyti savo nuomonę, kritikuoti kitus ir pan. Man tik gaila, kad laiku nesustoję jie blankina savo vardą, kurį užsidirbo nepaneigiamais praeities darbais.

Nieko jau nestebina pono Ozolo nacionalistiniai pasamprotavimai. Dabar LRT portale randu paskelbtą eilinę jo "dienoraščio" porciją ir po išsamių išaiškinimų, kokie niekšai yra lenkai, bankininkai, užsienio investuotojai, Europos Parlamentas, Lietuvos vyriausybė, gėjai ir Prezidentas, vetavęs labai reikalingą įstatymą doroviniam vystymuisi grėsmę keliančiai viešajai informacijai pažaboti, taigi pačioje pabaigoje p. Ozolas išrėžia:

Citata:

Esu tikras: ką pasakysiu dabar, vėl bus pavadinta nacionalizmu, nacizmu ar net fašizmu.

Nustėrusi mąstau, kad tai, ką perskaičiau iki šiol, vadinasi, buvo dar ne nacionalizmas ir ne fašizmas. :)

Dar viename įdomios pakraipos tinklapyje - "Karštas komentaras" (nededu nuorodų, nes visai netrokštu populiarinti šių keistų rašliavų) galima rasti pareiškimą, pavadintą "Kuriama nauja politinė partija". Po ponios Prunskienės nuotrauka parašyta:
Prof. Kazimiera Prunskienė su vienminčiais buria naują politinę jėgą
Deklaracija, kaip ir priklauso tokiems dalykams, solidi ir daug žadanti:

Citata:

Svarbiausi konsoliduojamos politinės jėgos tikslai: - stiprinti nepriklausomą Lietuvos Valstybę, puoselėti krikščioniškąsias vertybes, tautinę kultūrą, pilietiškumą ir solidarumą, žmogaus teises ir laisves, teisėtumą ir teisingumą; - ugdyti Lietuvos ekonomikos potencialą ir palankias verslo sąlygas tiek mieste, tiek ir kaime, gerinti ūkio konkurencingumą, kurti prielaidas saugiai gerovei, jaunų ir vyresnio amžiaus žmonių tobulėjimui; - dėti pastangas, kad valdžia atsakingai, kompetetingai ir efektyviai spręstų šalies vidaus problemas: ūkines, socialines, mokslo ir švietimo, kultūrines, aplinkosaugines, gerintų Lietuvos ir jos piliečių padėtį ES sudėtyje, aktyviau bendradarbiautų su kaimyninėmis valstybėmis; - kurti Lietuvoje politinę sistemą, kurioje ne partiškumas ar lytis, bet kompetencija, atsakomybė, aktyvumas, atsidavimas žmonių ir valstybės interesams apspręstų žmogaus galimybes dalyvauti valstybės valdyme; - telkti ir stiprinti plataus vidurio – trečią politinę jėgą Lietuvos politikoje, išvengiant dvipartinės pseudodemokratijos ir jos pasekmių – stambių finansinių grupių įtakos didėjimo, valstybės alinimo ir žmonių teisių, jų interesų ignoravimo.

Labiausiai man patiko pažadas gerinti Lietuvos piliečių padėtį ES sudėtyje :)

Manau, kad ir kitose šalyse, ir seniau buvo tas pat. Tik seniau į užmarštį išstumti veikėjai sugalvodavo realizuoti savąjį ego rašydami memuarus. O, ten jie galėjo suteikti savo kalboms tinkamą reikšmingumą ir pripažinimą, o realiais darbais visuomenei jie nebekliudydavo :)
Šiais laikais išpopuliarėjo buvusių veikėjų paskaitos. Žinoma, studentams galima pakišti kokį nori lektorių, vis tiek jie nesiklauso, todėl jokios žalos tame aš neįžiūriu. Bet manau iki šiol, kad pati patogiausia savikompensacijos forma yra memuarų kūrimas. Tik nereikia jų plačiai publikuoti interneto priemonėmis. Memuarus reikia skaityti tik knygose, patogiai įsitaisius.

:)