Skiriama tik knygiams

Buvau bibliotekoje pasikeisti knygų. Bet apie skaitysimas knygas nedrįstu labai smarkiai šnekėti, juk dar jų nepažįstu. Gal tik prisipažinsiu, kad Alma Littera man visai atmušė norą domėtis norvegų literatūra, bet šį kartą pažiūrėjusi, kad išleido Sventicko leidykla, nusprendžiau pabandyti. Bet Aleksandros Fominos (kurios recenzijų be galo pasigendu Litmenyje) žodžiai man drąsos nesuteikė :D

Sandemose, Aksel. KAS PRANYKĘ – SAPNAS. Iš norvegų kalbos vertė Nora Strikauskaitė. – V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2007.

Citata:

Pamačiusi knygą ilgai svarsčiau, ar norvegų literatūros tradicija – labai stori romanai, ar vien tokius renkamasi versti į lietuvių kalbą. Kad ir kaip ten būtų, skaitytojai berods jau baigia priprasti prie to, kad norvegų romanai (pakanka prisiminti Torgrimo Eggeno ar Herbjorgos Wassmo kūrinių vertimus) paprastai pasakoja nepaprastą šeimos istoriją, o dvasingos giminės sagos neretai ištęsiamos iki trilogijų. 1966 m. parašyta knyga beveik visiškai atitinka tokį apibrėžimą. Autorius – norvegų klasikas – teigia, jog „vieninteliai dalykai, apie kuriuos verta rašyti, yra žmogžudystė ir meilė“. Šią frazę jis iškilmingai kartoja keliose (jei ne keliolikoje) romano vietų, tarsi užkirsdamas kelią abejonėms. Pasisakymas tiktų detektyvams pradėti, bet knyga kur kas solidesnė. Stebina užmojo fundamentalumas: kelios pratarmės, cituojami iš kelių kalbų versti poezijos posmai (kurių autoriai nenurodyti), minima daugybė vietovių pavadinimų, tad skaitytojas į romaną įžengs tarsi į beribę jūrą. Tokia jau, matyt, ta norvegų klasikų tradicija: tarsi ilga kelionė laivu.

Iš (Pa)skaitinių

Vertu norvego konkurentu pasirinkau Leonardo Gutausko romaną "Daiktai". Čia Renata Šerelytė teikia man vilčių:

Citata:

Kad imu graudentis, skaitydama Leonardo Gutausko ąžuolinių rogučių ar angliško zuikio istorijas, aišku, dvelkia ne kuo kitu, o gūdžiu provincializmu, nes kitaip ir būti negali. Ypač kai sukritikuoji daug gero norėjusią ir modernią istoriją apie prekybą mergaitėmis iš Lietuvos parašiusią garsią norvegų rašytoją. Prostitucijos tema visuomenei kur kas aktualesnė nei senų daiktų pasakojimai. Tik kad L. Gutauskas kur kas talpesnis rašytojas, be to, autentiškas iki skausmo – skaudūs ir tikri yra jo aprašyti įvykiai bei faktai, nekvepia jokia nereikalinga mistifikacija, o epocha ir laikotarpis kartais telpa keliuose puslapiuose.

Iš Knygų apžvalgos.

Atsigauti mėginsiu su Zbigniewo Mentzel "Visos pasaulio kalbos". Renata Šerelytė apie ją pasakė kažką panašaus į "žmogus, užsiimantis tokia rimta veikla, niekų nerašys".

Bet pašnekėti juk galiu apie tas knygas, kurias jau perskaičiau. Prisimenu, kaip Buka labai gyrė Kazuo Ishiguro "Neleisk man išeiti". Tada negalėjau pritarti, nes buvau tik skaičiusi kitą K.Ishiguro knygą "Dienos likučiai", kuriai, atrodo, lemta skendėti lietuviškų skaitytojų užmarštyje - netinkamas metas tokiai literatūrai, nes tik kai "Alma littera" perleidžia šviežiu pavadinimu "Lūšnynų milionierius" Swarupo "Gyvenimo lošimą", tai tik tada prisibeldžia iki skaitytojų. O ekranizuoti Ishiguro prozą ir taip patraukti skaitytojų dėmesį, matyt, neįmanoma. Neįmanoma todėl, kad didžiausias jo prozos privalumas yra subtilus pasakojimas. Man, skaitant tas knygas, vis kildavo palyginimas su paveikslo tapymu. Štai autorius brūkšteli vienoje vietoje, kitoje, tepteli ten ir čia, deda tašką ar pamozoja - atrodo, nesvarbūs tie potėpiai, o nejučiomis išryškėja įtaigus paveikslas. Iš tiesų keista, kaip daug galima pasakyti santūria kalba. Žymus knygų ekspertas iš Kauno K.Navakas pasiskundė, kad jam ši knyga nuobodoka. Suprantu, kad toks stilius tolimas žmogui, pripratusiam rašinėti tokius gabalus:

Citata:

Nesuprantu, kodėl megaschemos visada perdega manyje, gal esu kažkaip recidyviškai per drėgnas, gal mano varža neatitinka standartų, gal jaunystėje skaičiau visai ne tuos autorius? Galvoju apie tai, žvelgdamas į bėgančius pro mašinos langus prakaituotus medžius. Kaip banalu: medžiai. Nebylieji liudininkai, knygų mėsa. Grįžęs į kambarį pamatau, kad ir jis kažkoks antrinis, tik atspindi ne gyvenimo būdo žurnalus, bet vokiečių romantikų tekstus, net eilėraščius, net rimuotus. Ištraukiu durklą iš F. Pessoa knygos ir padedu šalia jos lūpomis lytėtos taurės. Trečiasis šalia padėtinas daiktas, pagal visus kanonus, būtų mano kaukolė.

Iš "Ten jūra".

Gražu, poetiškai ilgesinga, giliai jausminga. Ne, Ishigura taip nedaro, jis puantilistas - prisimenat Georges Seurat paveikslus?

Taigi, kūrinys "Neleisk man išeiti" man patiko. Bet.

Pirmasis skaitytasis "Dienos likučiai" patiko labiau. Tada jis mane tiesiog pavergė. O dabar buvo tik įdomu. Galbūt tai reiškia, kad Ishiguro tėra tik geras amatininkas, atradęs sėkmingą formą, kurią paskui kartoja be ypatingų meninių įkvėpimų? Juk kai pamatai vieną gražią vazelę, tai ja labai gėriesi, bet kai jų, vienodų, pristatyta visa eilė?