Litmenyje atspausdintame pokalbyje A. Šlepikas taip kalba apie jaunąją kartą:
Labiausiai krinta į akis, kad dabartiniai paaugliai gali ginti savo interesus ir žino savo teises, daug protingesni, pragmatiškesni negu mes. Su sūnum man buvo keistas nutikimas. Parduotuvėje nusiunčiau jį paimti nektarinų. Ilgai užtruko. Kai galų gale atėjo su tais nektarinais, paklausiau, kur taip ilgai užtrukęs. Atsako: „Radau dėžutėje supuvusį nektariną, tad pakviečiau atsakingą darbuotoją, kad pakeistų.“ Man nė į galvą neateitų taip elgtis – guli tas supuvęs nektarinas, tai tegu guli, neimčiau dėžutės, ir tiek. Paimčiau kitą nesiaiškindamas. Toks ir skirtumas. (Šypsosi.)
(A.Šlepikas: "Reikia dar pataisyti, dar ir dar...")
Iš tikrųjų, tokį keistą, mums - sovietik kartos veteranams, - neįprastą jaunuolių elgesį galima vis dažniau pastebėti buitiniuose objektuose ar internetosferoje taip pat. Jie elgiasi kaip kokie ateiviai: nesivelia į konfliktus, nepalaiko niekieno pusės, turi savo reikalavimus ir moka juos pasakyti.
Man ypač įstrigo toks įvykis iš interneto aplinkos: vienas asmuo (nedrįstu jo įvardinti, nes jei man kaip moteriškei ir negręsia iš jo gaut į snukį, tai vis tiek jis panaudoja tam tikras įžeidinėjimo formas, jei jam mano kalba neįtiktų, todėl geriau jo nejudinti) buvo Fantos apkaltintas, kad savo bloge jis kai kuriuos skaitytojus blokuoja. Į tai tas asmuo reagavo nervingai, audringai, ką nors racionaliai paaiškinti net nemėgino. Tipiškas sovietiko elgesys, nieko nauja, visi tokie esam. Ir šitoje vietoje mane labai nustebino jo sūnaus elgesys. Vietoj to, kad gindamas tėvo garbę dar įžeidžiau aplotų kaltintoją Fantą, tas jaunuolis prisistatė į Fantos blogą ir draugišku ramiu tonu įrodinėjo, kad buvo ne blokavimas, o programinės įrangos bugas.
Ar jie emocijų neturi, ar ką? Kas juos tokius išauklėjo - isterikai tėveliai?
Viena kregždė - dar ne pavasaris :)
AtsakytiPanaikintiscania, net viena kregždė rodo, kad kažkur egzistuoja visa jų populiacija ir jei viena kita sugalvoja netoliese apsistoti, tai natūraliai sukelia gamtininko stebėtojo jausmus :)
AtsakytiPanaikintiVis randu po tekstu, dažniausiai, po du komentaru... :)
AtsakytiPanaikintiĮdomus pastebėjimas, kartu ir prielaida.
Bet pas Šlepiką buvo ir tokia citata:...
"Žinai, ta ateinanti naujoji karta man atrodo daug drąsesnė negu, sakykim, mano paties karta. Kita vertus, jie galbūt turi daug daugiau iliuzijų apie žmogaus vidinį gerumą. Mes turbūt buvom ciniškesni ir bjauresni ir mažiau kuo tikėjom. Bet nemanau, kad tas jų tikėjimas kuo nors blogas. Jie tiki, kad savo rankom arba savo galva gali pasiekti tai, ko nori..."
Man pasirodė, kad sakiniai padriki ir prieštaringi. Suitikčiau, kad drąsesni ir nepalyginamai laisviau besijaučiantys tarp vyresnių kartų, bet tuo pačiu ir ne mažiau, o gal labiau ciniškesni ir bjauresni. Ir abejonių kelia tas tikėjimas į vidinį herumą. O kaip jiems su išoriniu tada?
Du komentarai gaunasi, kai vienas pakomentuoja, o blogo šeimininkas mandagiai atsako :)
AtsakytiPanaikintiTiesą sakant aš truputėlį tingiu komentaruose atsakinėti, jei nematau temos tolesnio nagrinėjimo perspektyvų. Nors pati žinau, kaip malonu, kai komentuojamasis padėkoja už dėmesį :)
Bet šiame "anonimiško" parašyme matau diskusijos galimybę. :)
Šlepikas akcentuoja naujos kartos drąsą ir atvirumą, bet taip pat įžiūri juose kažkokį naivumą. Naivumas tas gali būti dėl jauno amžiaus, tiesiog būdamas vyresnis žmogus visada jauname pastebi tą naivumą, patiklumą. Tačiau pats savęs tokiu naiviu neprisimena, galvoja, kad tada daugiau perprato. Atsimenu, aš jauna irgi galvojau apie save, kad esu ciniška ir supratinga, jokios propagandos manęs neveikė, žmonėmis besąlygiškai netikėjau. Tačiau dabar, nors ir mažai prisimenu tuos savo "ciniškus" samprotavimus, tačiau nuo kelių epizodų net juokas paima. Jaunam tikrai jūra iki kelių, o seną iš anksto skandina patirtis.
Dar gali būti, kad jaunojoje kartoje atsiranda tas vakarų šalių gyventojams būdingas naivumas, kuris matomas ir pagyvenusiuose užsieniečiuose. Tai, kas mums atrodo naivumas, tėra jų geranoriškumas. Jie niekada nepuola galvoti apie patį blogiausią atvejį ir labai nustemba, kai koks tipas pasielgia negarbingai. Mes - sovietikai - žinom, kad iš žmonių reikia tikėtis blogiausio ir todėl niekad naiviai nenustembam jokioje situacijoje, ar ne?
Aš įžiūrėčiau dabartiniame jaunime bjaurių bruožų, svarbiausias iš jų - prisitaikymas. Bet gal toks kategoriškumas būdingas tik mūsų kartai, kuri tikrai gyveno prisitaikiusi ir niekina šias apraiškas kituose. Juk labiausiai kituose smerkiame tai, ko patys savyje nepakenčiame.
Šiaip ar taip, kalbėti apie bendrus kartos bruožus yra sunku, nes žmonės juk skirtingi ir bet kokie kartų apibrėžimai dažnai būna žiauriai sukritikuojami. Tačiau vis tiek įdomu paskaitinėti, kaip kiti bando apibrėžti, o ir pačiam pabandyti apibendrinti savo pastebėjimus.
Man labai patiko Augusto straipsnis "Naujoji karta. Kitoks požiūris į mokslą ir darbą", labai siūlau jį paskaityti: http://augustas.gutautas.com/wp/2008/08/07/naujoji-karta-kitoks-poziuris-i-moksla-ir-darba/
Labai įdomios mintys Vilnie. :) Perskaičius iškart norisi sutikti su tuo, kad sunku apibūdinti jaunąją kartą,bet noriu pakreipti vagą link klausimo, ar sunkiau, ar lengviau ją vertinti sekančiai kartai ar vėlesnėms? Kad ir dėl to paties minimo patirties skepticizmo.
AtsakytiPanaikintiDar keletą žodžių apie paminėtą prisitaikymą. Tai, manau, natūralu, kadangi asmens išraiškos pasirinkimas dabar nepalyginamai didesnis, todėl jaunatviškas gyvenimas spalvingesnis! Todėl, spėju, jaunatviškas "maištas" lengvai ištirpsta bendrame margumyne, netapdamas kažkuo lengvai atpažįstamu ir išskirtiniu?
p.s. Atsiprašau, matau gavosi kažkos minčių-klausimų kratinys, bet blogai susipažinęs su komentaro talpinimo ypatybėmis pasiskubinau ir "paskelbiau". :)
AtsakytiPanaikintiGudručiai, tvarkingučiai - koks dar maištas?
AtsakytiPanaikintiNors, žinoma, maištas: prieš savo pavėpusius, netikslingus tėvus."Parodysim, kaip reikia gyventi" :)
Citata:
AtsakytiPanaikinti"Kalbama, kad dabartinis žmogus – šizoidiškas žmogus. Tai reiškia, kad jis taip susvetimėjęs su savo jausmais ir kitais žmonėmis, kad gyvena virtualioje realybėje, o viduje tampa vis labiau tuščias. Iš tiesų, jauni žmonės labai pasyvūs jausmų gyvenime, kartais net infantiliški – žavisi nuoširdžiais dalykais, bet dėl jų nesistengia, tik laukia iš išorės."
Visas straipsnis adresu
http://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/article.php?id=19296112