Variacijos pirmūnų tema

Šiandien paskaičiau tris dalykus:

1) Laimanto Jonušio straipsnį "50 penkiasdešimtmečio romanų".

2) Andriaus Jakučiūno pokalbį su L. Jonušiu apie jo naujausią ese ir straipsnių rinktinę "Rūmas virš bedugnės" (kurioje ir yra išspausdintas tas minėtas straipsnis): Prasmingas slampinėjimas kūrinio erdvėse.

3) "Lietuvos ryto" žurnalistės Audronės Urbonaitės pasakojimą apie save ir kaip ji skaitė aukščiau minėtą L. Jonušio knygą: Menas – pagaugai per nugarą.

Pradėsiu nuo citatos iš antrame punkte paminėto šaltinio.

Čia dabar pasakysiu tai, kas nepatiks beveik visiems „Nemuno“ skaitytojams, tarp jų ir Kęstučiui Navakui su jo vinilinėmis plokštelėmis. Virtuvėje arba automobilyje klausydamasis radijo, paprastai perjungiu stotį, kai tik pasigirsta muzika. Geriau, kad kalbėtų, nes vis tiek ką nors naujo pasako (kad ir paprasčiausią faktinę informaciją), o muzika vis ta pati, jau girdėta ir nusibodusi. O jeigu negirdėta, tai dažniausiai dar blogiau.

Taip atsakė L.Jonušys į Jakučiūno klausimą apie savo santykį su muzika. Atsakymas labai drąsus, nes mūsų laikais pasisakyti, kad nesiklauso muzikos, gali tik absoliutūs vienišiai arba išprotėję asmenys. Kadangi man Jonušys atrodo labai racionaliai mąstantis, na, gal sausas, tačiau tai jau kita savybė, tai belieka manyti, kad jis, matyt, mokykloje buvo pirmūnas, iš jo klasiokai dėl to visą laiką tyčiojosi, todėl jis išmoko nekreipti dėmesio į pašaipas ir pasitikėti tik savimi. Buvo mūsų klasėje tokia mergaitė, mes baisingai jos nemėgom, nes ji visur stengėsi būti ir buvo pirma, o ypač jos nemėgo tie, kurie buvo ne pirmi, bet antri-treti klasėje. Tai toji mergaitė nepaisydama visuotinės paniekos taip ir išarė iki aukso medalio, įstojo į mediciną ir, girdėjau, pasirinko tokią sritį, kad dabar sulaukia ir išdidžiausios grietinėlės atstovų vizitų, ir visi kreipiasi į ją nuolankiai. Ir niekas nenorėtų prisipažinti, kad vaikystėje iš tokių atkaklių ir darbščių vaikų šaipėsi, o dabar prašo jų pagalbos.

Taigi, L.Jonušys pakalbėjo su pirmūnišku pasitikėjimu, o A.Urbonaitė pasistengė pademonstruoti pasitikėjimą savo ribotumu. Žinoma, kad ji atrodo daug šaunesnė ir artimesnė vien todėl, kad taip pat, kaip ir eilinis Lietryčio skaitytojas, gali pasakyti:

Rusų kritikas Levas Aninskis – neskaičiau. Amerikiečių rašytoja Willa Cather – negirdėta. George'as Steineris – Viešpatie, kas jis toks? Neguodžia net paaiškinimas, kad jo knyga „Tikrosios esatys“ kaip tik ir akcentuoja tikrąjį dievybės buvimą meno kūrinyje.
Rudolfo Otto „mysterium tremendum“ ir „mysterium fascinans“ galutinai pribaigia, nors ir sąžiningai bandau suvokti vokiškojo „Shauder“ ir angliškojo „awe“ tapatumą.

Su tokia bendrakeleive niekur nepražūsi, ar ne? Neišsigąs ir nepasiduos. Užmėtys Jonušį jo paties citatomis ir penkiasdešimčia knygų tomų. Tegul žino savo vietą ir neskleidžia skaitytojams kažkokių knygų sąrašėlių, su prierašu kad iš tų penkiasdešimties romanų į lietuvių kalbą išversta kol kas tik 26. Kitus pasiskaitykite originalo kalba.

Ir visgi aš tyliai tą sąrašėlį persirašau. Tik nesakykite klasiokams, aš jų pašaipų bijau.

1. Kingsley Amis. The Green Man (Miškinis).

2. Margaret Atwood. Greisė.

3. John Banville. Parodymų knyga.

4. Julian Barnes. Flaubert's Parrot (Flobero papūga).

5. John Barth. Plaukiojanti opera.

6. Samuel Beckett. Trilogija - Molojus, Malonas miršta, Neįvardijamasis.

7. Adolfo Bioy Casares. El sueño de los héroes (Sapnas apie didvyrius).

8. Hermann Burger. Schilten (Šiltenas).

9. Anthony Burgess. The Doctor Is Sick (Daktaras serga).

10. Guillermo Cabrera Infante. Tres tristes tigres (Trys liūdni tigrai).

11. Peter Carey. Oskaras ir Liusinda.

12. Mark Charitonov. Linii sudby, ili sundučiok Milasseviča (Likimo linijos).

13. J. M. Coetzee. Maiklo K gyvenimas ir laikai.

14. Julio Cortázar. Žaidžiame klases.

15. Robertson Davies. The Deptford Trilogy (Deptfordo trilogija).

(bus daugiau)