Kas pasikeitė?

Skaitau tūkstančio metų senumo blogą.

Šitą blogą vedė japonų imperatoriaus rūmų dama Sei Šionagon (rusai transkribuoja Сэй Сёнагон, todėl neaišku, kaip ten japoniškai iš tikrųjų su ta Š ar S raide). Vadinu tą tekstą blogu, o ne dienoraščiu, nes vis dėlto esu linkusi tuos rašymus priskirti labiau prie viešinimui tinkamo teksto, dalijimosi savo mintimis. Taip ir spėjama, kad Sei Šionagon pradėjo rašyti tekstus kaip asmeninį dienoraštį, tačiau patyrusi tų tekstų populiarumą (gal netyčia jos lapukus paskaitė koks meilužis ir susižavėjo), ji pradėjo labiau stengtis dėl publikos: tekstai tapo meniškesni, bet labiau suvaržyti.

Tekstas savo struktūra visiškai atitinka blogo požymius: nėra vienos bendros temos, atskiri įrašai pasakoja apie atskirus atsitiktinius įvykius arba įspūdžius, kartais atsiduodama lyriškiems pasidžiaugimams gamta, kartais dama susinervinusi pasakoja apie savo nesutarimus su kokiu įtakingu rūmų valdininku, džiaugdamasi ir didžiuodamasi ji atpasakoja kiekvieną jai pasakytą imperatoriaus žodį, žavisi imperatoriene, mėgsta aprašinėti svečių rūbus, apsimestinai droviai cituoja savo eiles, taikliai parašytas atsakant į kokio didiko raštelį. Dama, būdama išsilavinusi ir nelabai užsiėmusi, galėjo daugiau laiko skirti pamąstymams, pvz, tokiems:

Nesuderinami dalykai:

Nesusišukavusi moteris, dėvinti baltus šilkus.

Piliarožė, įsegta į garbanotus plaukus.

Grubus braižas raudoname popieriuje.

Apsnigta suklypusi trobelė. Jei dar krinta mėnesiena - vaizdas tin graudus.

Ryškiai šviečiant mėnuliui staiga pamatai nedengtą vežimą. Ir į tokius ratus įkinkytas puikus palšas jautis.

Išvertusi pilvą kėblina nėščia pagyvenusi moteris.

Subrendusi moteris išteka už jaunuolio. Jau tai bjauru, bet jei ji dar pavydi, skundžiasi, jog vyras laksto pas kitas...

Apkvaišęs mieguistas senolis. Barzdotas senis, graužiantis nuraškytas giles.

Bedantė senė kanda slyvą ir raukosi: rūgštu.

Dailus vyras su bjauria žmona.

Senyvas juodabarzdis nemalonios išvaizdos vyras žaidžia su vos pramokusiu kalbėti mažu vaiku.

Prasčiokė apsimovė purpurines plačkelnes. Mūsų laikais, tarp kitko, gali tai išvysti kiekviename žingsnyje.

Sargybos viršininkas su strėline ant diržo tikrina nakties sargybą. Net medžioklės drabužiai atrodo klaikiai. Juo labiau - o siaube! - raudoni gvardijos viršininko apdarai: jie iškart krinta į akis. Nedera taip apsitaisius maklinėti prie damų kambarių. Žmonėms jis iškart sukels panieką. Nepritardami tokiam elgesiui jie ims klausinėti: "Ar jūs ieškote kažko įtartino?"

Imperatoriaus gvardijos karininkas, tarnaujantis šeštojo rango dvariškiu ir galintis bendrauti su ponu kancleriu, savaime laikomas nuostabiu ir yra gerbiamas. Kaimiečiai bei užimantys žemesnes pareigas tiki, jog jis - ne šio pasaulio tvarinys. Jo akivaizdoje dreba iš baimės ir bijo pažvelgti į akis. Todėl ypač netinka, kai toks vyriškis sėlina kurių nors rūmų koridoriumi, norėdamas prasmukti į moterų kambarius.

Smilkalais persismelkusios vyriškio plačkelnės, užmestos ant širmos. Juk plačkelnių audinys labai sunkus, net jei jos žibinto šviesoje baltai švyti, tai apgailėtina.

Pareigūnas, galvojantis jog yra labai madingas su atviru viršutiniu apsiaustu, kuris prieš permesdamas per širmą sulanksto jį į siaurą žiurkės uodegą - ką gi, toks žmogus tiesiog netinka nakties budėjimui. Budintis karininkas turi laikytis atokiau nuo moterų sparno, taip pat kaip ir bet kuris penkto rango dvariškis.

O štai jau kitas blogo įrašas:

Mėgstu ir baltus debesis, ir purpurinius, ir juodus... Skriejančius vėjyje lietaus debesis taip pat.

Mėgstu stebėti, kai auštant tamsūs debesys pamažu tirpsta ir šviesėja. Rodos, kažkuriame kinų eilėraštyje pasakyta: "Spalva, dingstanti auštant..."

Nuostabu, kai plonos debesies draiskanos praplaukia pro akinančiai spindintį mėnulį.

Juk panašu į laiškus Nesutiktam Nepažįstamajam ar Neįvykusiai Draugystei? Aš tokia, aš taip mąstau, ar dabar supranti mane?

(ar ne tokią žinią duoda pasauliui dabartinių blogų rašinėtojai? :)))