Pamenu, kartą devintojo mėnulio mėnesį visą ilgą naktį ligi pat aušros pliaupė lietus. Rytą liovėsi, visu ryškumu suspindo saulė, bet sode ant chrizantemų dar kabėjo stambūs, vos besilaikantys lašai. Ant bambukinių tvorų ir namų draikėsi voratinklių siūlai. Lyg perliniai karoliai atrodė ant jų pakibę lašeliai... Sielą persmelkiantis grožis!
Saulei pakilus aukščiau, rasa, nusvėrusi liaunas šakeles, pamažu išgaravo, o šakelės, tarsi atsikračiusios naštos, stryktelėjo aukštyn...
Vėliau visiems papasakojau, kokį grožį regėjau. Tačiau kaip nustebau, kai žmonėms mano kalbos nepadarė jokio įspūdžio!
Sudomino nuotrauka. Graži. Labai tinkama prie teksto, nors lašai ir ne ant chrizantemų, o ant voratinklio.
AtsakytiPanaikintiBūtent tai ir intriguoja: kilo klausimas, kokiu būdu galėjo vietoje chrizantemų atsirast voratinklis. Paveikslėlio adresas išduoda tik tiek, kad paveikslėlis patalpintas kažkokiam bloge. Gal ponios Sei Šionagon. O gal pati ponia Vilnis nufotkino tą voratinklį...
Prielaidą sustiprina dar ir tai, kad gūglis į užklausas "lašai" ir "rasos lašai" pateikia daugybę lašų, bet šito voratinklio tarp jų nesimato.
>>>>
O ir tekstas ponios Šionagon patiko. Šį kartą jis ir man buvo lengviau prieinamas, ne toks ilgas ir paprastesnis. Netgi supratau. :)
Ir sakau "Aha, taip beveik visada būna."
Ne. Dar pažiūrėjęs į tą nuotrauką, vis tik priėjau išvados, kad ji ne Tavo daryta. Bent jau ne vakar ar užvakar. Nes pumpurai. Rudenį tokių gal nebūna. Nors, kita vertus- pavasarį, turbūt, nebūna voratinklių. Tai gal čia ir ruduo...
AtsakytiPanaikinti