Apie sąrašų naudą

Randu Balse tokią žinutę, ištrauktą iš „The Times“ ir, suprantama, negaliu praleisti tokios temos:

10 knygų, kurių geriau neskaityti

Čia dėstoma, kad toks veikėjas Richard Wilson, parašęs knygutę „101 dalykas, kurio nereikia daryti prieš mirtį“, aiškina taip:

[...] įvairūs sąrašai su dalykais, kuriuos žmonės turi padaryti per savo gyvenimą, verčia juos jaustis taip, tarsi iki šiol jie būtų veltui leidę savo gyvenimą. Jis meta iššūkį ir klausia – kiek iš mūsų drįstų sukritikuoti klasika vadinamas knygas? numesti neįdomią knygą, net jei visą gyvenimą tau buvo kalta į galvą, kad ji yra lobis [...]

Na ir išvardyta bent dešimt knygų, kurių neverta skaityti, nepaisant jų oficialiai pripažinto genialumo statuso. Sąrašiukas man sukėlė kikenimo priepuolį vien todėl, kad bent septynios knygos iš išvardintųjų yra tos, kurių taip ir nepradėjau skaityti, nors jaučiu kakžkokį nepatogumą, gal net pareigą, net kai kurias nusipirkau, bet vis neprieinu iki jų, vis atsiranda kokia labiau viliojanti knyga. :))

Ir visgi aš tas knygas norėčiau perskaityti. Ir dar daug ką norėčiau padaryti. Bet labiausiai man patinka daryti ne ką nors pagal sąrašą, o tai, ką man papasuoja likimas ir atsiranda įkvėpimas (taigi, jau beveik minėtojo tame sąrašę "Kauliukų žmogaus" filosofija, bet pritaikau Richard Wilson pasiūlymą keisti kenksmingą veiklą nekenksminga). Jei papasuotųjų šansų tarpe pasitaiko kažkas iš sąrašų - gerai, jaučiu dar snobišką pasitenkinimą. O jei - ne, tai ką gi: tam ir yra sąrašai, kad į juos būtų galima atidėti užsiėmimus, kurių dabar nesinori daryti. :) Mane šis būdas veikia: atidėjusi įsipareigojimą į sąrašą, taip atleidžiu save nuo prievartos. Sąraše įsipareigojimas bręsta, jaukinasi ir kai atsiranda proga - aš jį atpažįstu ir meiliai pasišaukiu. Tegyvuoja sąrašai!