Racionalūs svajokliai

Naudoju šį blogo mechanizmą kaip užrašų knygelę, o ne kaip dienoraštį ar savo genialių minčių transliacijos stotį. Kodėl čia, o ne kukliai popieriuke ar droviai asmeniniame faile? Todėl, kad (a) esu pakankamai netvarkinga ir tingi, (b) nesigėdiju savo minčių, nors ir neturiu, ką pranešti kitiems, bet kadangi vis atrandu, ką galima pranešti sau... ;)

Dėl (a) punkto viskas aišku: visi popieriukai, iškarpos, failai ir įvairios nuorodos, kuriuos prigaminau per savo gyvenimėlį, labai sėkmingai pasimetė arba, jei ir dūla sudėlioti apdulkėjusiose dėžutėse, tai neturiu nei noro, nei laiko juos peržiūrėti, sisteminti, katalogizuoti ar dar kažkaip tvarkyti. Kompuose irgi pridėliota visko, bet kai išmetinėjau kompą, tai net tingėjau peržvelgti, ar nėra jame ko įdomaus, ką reiktų perkelti. Tokiu būdu tas tolimas serveris, kuriame įtaisiau savo Bokštelį, tampa patikimiausiu ir ilgalaikišku mane sudominusios informacijos kaupikliu. Nuorodos, įspūdžiai apie perskaitytas knygas, pamatytus filmus, gal ateis laikas, kai ir patiekalų receptus užsirašinėsiu :))

Punktas (b) toks savotiškas: lyg ir suprantu, kad skelbiuosi viešoje erdvėje, tačiau visiškai blaiviai suvokiu, kad tikimybė, jog kažkas nepažįstamas susižavėjęs atsilieps ir panorės dalintis savo mintimis, yra lygi nuliui. Peržiūrėjusi įvairius blogus matau, kad skaitinėtojų gal ir daug būna (aš, va, irgi skaitinėju), o persimeta komentarais vis ta pati sava chebrytė. Todėl įsivaizduoju save kaip tuos diedukus, kurie troleibuse kalba patys su savim, vieni keleiviai pasiklauso prunkšdami, kiti nekreipia dėmesio, o būna, kad netyčia prisėdusi panaši persona pradeda atitarinėti ar savo monologą žiebti. :)

Bet vis dėlto aš čia lyg ir teisinuosi prieš kažką - netyčia užklydusį anonimą? supratingąjį Fantą? tylinčius šešėlius? O todėl, kad matau, jog blogeriai, forumiečiai, čatininkai - asmenys, kurie nori eksponuotis. Nori būti išgirsti, nori būti paveikūs, žavintys, užburiantys. Vienu žodžiu, nori užkariauti - gal vieną vienintelį žmogų, o gal plačiausią auditoriją. Ir amžius jų jaunatviškas labiau apie ekspansiją byloja, o ne apie vienišą kiūtojimą visų pamirštame kampelyje. Ypatingai drąsiai ir nekompleksuotai reiškiasi 20-30-mečiai. Būtent jie plėtoja tą virtualios asmenybės formavimo procesą, kuriam palankiausias yra dienoraščio žanras. Čia jie aprašo save tokius, kokius save mato, kokiais norėtų būti. Pasakodami kasdienius nutikimus iš savojo realaus gyvenimo, apsakydami savo jausmus, potyrius, nuotaikas - jie viską persijoja per savo filtrą, parodo per savo akinius. Ir randu žavią merginą, romantikos miglele apsigaubusią damą, save vadinančią laume-ragana, romantiniu alkoholiku ir idėjiniu proletaru nuo jaunystės pasivadinusį savitų aforizmų skelbėją, klausyti, skaityti, matyti ir žaisti mėgstantį vaikiną, o tiksliau - visą jų draugiją. Nuosekliais tyrimais užsiimti tingiu, bet jau dabar esu tikra, kad dažniausiai interneto dienoraščius veda jauni žurnalistai. Savirealizacija. Tiek studijuota, o juk ir potraukis buvo, tačiau gyvenime, pasirodo, niekam nereikia tavo rašinėjimų, kylančių iš kūrybiškos dūšios, o reikia arba pagal šefo nurodymus kalti svetimą savo patirčiai ir polinkiams temą, arba tiesiog tik popieriukus redakcijoje nuo vieno stalo prie kito nešioti. Och, kiek reikia sveiko proto, kad nenusiviltum tokia kasdienybe, ir kiek reikia polėkio, kad visa tai kompensuotum romantiškomis, viliojančiomis, guviomis savo virtualių asmenybių savybėmis. Viena mergina taip save ir apibūdino - racionali svajoklė.

Racionalių svajoklių karta - gražiai skamba, ar ne? Gal truputį ir man norisi prie jų prisidėti...