Spaudos apžvalga: kur dingo autoriai?

Taip jau gavosi, kad prenumeruoju laikraščius, kurie išleidžiami penktadieniais. Todėl po penktadieninio atplūdžio visada tenka pasilikti laikraščių maloniam šeštadienio rytui, o paskui ir popietei, ir gal dar toliau. Tačiau vakarykščius laikraščius - VISUS - sugebėjau perskaityti per vakar vakarą. Kas darosi? Peržvelkim paeiliui:

Atgimimas

Makaraitytė apie Leo LT - arklį, kuris nejuda nei į priekį, nei atgal (aš jau vadinčiau ne arkliu, bet asilu :)). Pašnekėjo su Rymantu Juozaičiu. Atsimenate? Tas, kuris spruko iš šio projekto paaiškinęs, kad dėl asmeninių priežasčių. Jei ponia Bajorinienė būtų tokia gudri buvus - ar turėjusi nors kiek noro nevykdyti kažkokių ponų užsakymų, - tai irgi būtų sprukus seniai iš VEKSo. Nors visada į pasitraukusiojo vietą ateina kas nors. Vykdyti kitų ponų užsakymų :) (kol kas netaikau tos pastabos naujajam VEKS direktoriui, nes pasiklausius "Kultūros savaitės" laidos jis man pasirodė protingas).
Džina Donauskaitė rašo apie "skurstančias vidurinio sluoksnio šeimas". Sunku man suprasti, apie kokį sluoksnį šnekama, kadangi pažįstu tik tokius, kurie vos-vos vertėsi ir anksčiau, ir jokių "erdvesnių automobilių" išsimokėtinai nepirko, arba tokius, kurie turi užtikrintą darbą, bet irgi dėl to nepuolė pirkti naujų automobilių ir naujų namų. Tuos laikiau viduriniu sluoksniu, nors jie ir negalėjo pasigirti madingais baldais ar prašmatniais rūbais. Jaunus žmones, kurie drąsiai ėmė paskolas ir dabar turi daug daiktų ir prisiminimų apie aplankytas egzotiškiausias pasaulio šalis, vadinčiau žmonėmis, pirmą kartą susidūrusiais su tikromis problemomis. Manau, kad mažai kam gyvenime tenka išvengti kokių nors problemų, visiems reiktų išmokti tai pergyventi, iškentėti.

Dar laikraštyje yra žurnalistinio tyrimo straipsnis apie melaminą Maximoje, bet nesidomėjau, kadangi ir taip iš Maximos nieko neperku, o susidomėčiau, jei būtų tyrimas apie prekes parduotuvių tinkle "Iki" :)

Bet kur mano mėgiamas skyrelis "Komentarai"? Ak štai kur: tekstas iš Ulevičiaus blogo ir tekstas iš Dievų žiniasklaidos blogo. Pastarasis apie Respublikos ir Lietryčio pjautynes. Gale parašyta:

"Dievų žiniasklaida" - tai anonimais norinčių likti autorių tinklaraštis. Daugiau skaitykite http://dievuziniasklaida.blogas.lt/

Viskas jau žinoma, matyta, girdėta. Ir tinkamai anonimiška :) Deja, Atgimime mėgstamų paskaityti Naujosios kairės'95 autorių nelikę nė vieno... O jau tikrai žalios Indrės Kleinaitės tai labai pasigendu. :(

Literatūra ir menas

Pokalbis su Sigitu Parulskiu. Taip pat būtų labai anonimiškas, nes nepaaiškinta, kas kalbasi su rašytoju. Bet paaiškinta, kad tai tas pats pokalbis, kurį transliavo LR laida "Kultūros savaitė" sausio 10 d. Atrodo, kad Litmenis su "Kultūros savaite" susijungė į vieną įstaigą, nes šiandienį pokalbį iš "Kultūros savaitės" taip pat pažadėta atspausdinti Litmenyje. Tarp kitko, ir šitas pokalbis buvo įdomus.

Natalija Botkina apie Cvetajevą, Taisija Kovrigina apie Cvetajevos rinktinę "Į niekur laiškai". Jaunimo puslapyje - sujaudintas jaunuolio Armo Rudaičio atsiliepimas apie filmą "Keista Bendžamino Batono istorija".

Aha, randu mėnesinį priedą "Park@s", kurį leidžia Šiaulių universitetas. Visada su pasigardžiavimu skaitau G. Mažeikio tekstus. Perverčiu - nėra. Perskaitau Danguolės Šakavičiūtės repliką apie į geriausių lietuviškų knygų paaugliams penketuką patekusios knygelės - Laimos Vincės "Vaiduoklė svetainėje" - labai jau prastą vertimą į lietuvių kalbą.

Šiaurės Atėnai

Vertimas 1, vertimas 2, V.M. parengtas pokalbis apie medijų kultūrą Lietuvoje, latvių draugė Laura Laurušaitė šnekina Janį Ogą, Mindaugo Nastaravičiaus eilėraščiai, matyt parašyti laisvu nuo žinių skaitymo per LR metu, dvi recenzijos, vieną iš jų perskaitau nepatikliai, nes recenzentas - verslusis VyneTu kraštietis Gintaras Bleizgys, kita man labai patinka, nes recenzentas Levutis Malinauskas ją pradeda pasakojimu, kai jam metroseksualas pardavėjas-konsultantas prie kosmetikos stendo poliruoja nagą. :) Bet nūdienos reflleksijų nematyti, tik 2006 metų dienas vis dar piešia Sigito Gedos priraišioti vieversiai.

7 meno dienos

Šitas laikraštis visada aptarinėja šviežiausias kultūros naujienas. Pukytės pašaipos nebėra, matyt, Knygų mugės metu VEKSo organizuotas kelių autorių pagirdymas bare "In vino" apramino šauniosios VEKS kritikės įkarštį, nes ji irgi buvo viena iš tų autorių :) Tai tik mano niekuo nepagrįstas juokelis (pranešu konkrečiai Pukytei ir atsitiktinai čia atsidūrusiems jos draugams bei priešams). Tikroji mano žinutė yra ta, kad jos tekstų visada pirmiausiai ieškau šiame laikraštyje.

Ė ne, yra juk Paulina Pukytė :) Vakar praleidau kažkodėl, sulipinau su kitu straipsniu, o dabar atradau, kai popiet dar kartą perverčiau mėgiamą laikraštį :) Žr. Tūkstantmečio grėblys

Tačiau Audronio Liugos recenzija turėtų į miltus sumalti jokiais faktais nepagrįstą, tik savais įspūdžiais paremtą Virgio Valentinavičiaus nuomonę, paskelbtą Alfos autorių bloge: Castellucci: Never Again. Liugos faktai tokie:

[...] Castellucci taip konstruoja savo įvaizdžius, kad jie gali reikšti viską ir kartu nieko. Siekdamas jutiminio sąlyčio, jis apeliuoja į žiūrovo refleksus, bet refleksijos nesužadina. Tai yra jo jėga ir kartu silpnybė. Šis menininkas sugeba sukelti afekto būseną, bet neskatina mąstyti, nes mąstymas yra intelektualus valios aktas, kuriam nepakanka tik įspūdžio. Žinoma, galima aiškintis, kaip kas suprato vieną ar kitą įvaizdį, bet tai anaiptol nėra mąstymas, o tik komentaras. Todėl nenuostabu, kad pats Castellucci noriai komentuoja savo kūrinius. [...]

Jei nieko nesupratote, tai taip ir reikėjo. Aš supratau, kad suprasti turi teisę tik spektaklio autorius.