Pažinimas yra ardymas

Kažkada vaikystėje vieną kartą esu išardžiusi daiktą. Tai buvo dailus, ne sovietinės išvaizdos žadintuvas, tačiau sugedęs. Išardžiau jį įsitikinusi, kad pažiūrėsiu, perprasiu ir pataisysiu :D

Tai, ką pamačiau to laikrodžio viduriuose, mane labai pribloškė. Ne dėl to, kad nepataisiau. O dėl to, kad pamačiau tiek daug visokiausių smulkių, neaiškios paskirties detalių, kurioms sudėlioti reikia ne tik žinių, bet ir didžiausio kruopštumo. Nuo tų laikų turbūt įsigijau tą kompleksą, kad vengiu žinoti, kas yra mašinų viduriuose, kas yra kompiuterių viduriuose, o labiausiai nenoriu žinoti, kas yra žmogaus viduriuose. :)

Ir taip dažnai atsitinka gyvenime, kad kai man pasirodo, jog artėju prie kokio nors žmogaus, socialinio reiškinio supratimo, išvadų paskelbimo, tai nusisuku ir pabėgu. Man patinka kurti visokiausias paaiškinančias teorijas, tačiau kai tik pamatau, kad jos gali išsipildyti, jos man tampa neįdomios ir baisios. Nes žmonės ir jų santykiai negali būti racionaliai paaiškinami.

Atrodo, kad kažką panašaus sako A. Šliogeris:

Todėl save ir kitus vadinu „a-tomu“, nes manyje, kaip ir kiekvienoje gyvoje būtybėje, yra neskaidomas ir visiškai nepažinus branduolys. Pažinimas jau yra ardymas.

žr. A. Šliogeris: gyvename savižudžių civilizacijoje

Ir dar:

Niekam to neprimetu, man šlykščiausias žmogaus egzistencinis tipas yra pranašas.
Kiekvienas tegu eina savo keliu. Aš kalbu už save ir sau, o ne kam nors kitam.
Galiu papasakoti, patinka – prašau, bet tai ne mano reikalas.