fifty-fifty

Pirmiausia mintis kilo skaitant Fantos parekomenduotą Miliūnaitės tekstą. Panagrinėjusi tinklaraščių atsiradimą, paskirtį ir kategorijas, autorė pereina prie lietuviškų tinklaraščių kalbos nagrinėjimo. Ir atranda tai, ką mes juk irgi pastebėjome: tinklaraščio autorių kalba artima šnekamajai, todėl siekdami šio efekto tinklaraštininkai nevengia įvairiausių žargonų, o turbūt populiariausias žargonas yra lietuviškas tekstas, pagardintas rusiškais ir angliškai žodžiais.

Ir anksčiau galėjome stebėti forumuose, kaip vieni forumiečiai negali apsieiti be rusiškų įterpinių, o kitiems iš lūpų (klavišų) sprūsta angliški žodelyčiai. Vienas forumietis tikrai buvo įdomus: pradžioje savo kalboje labai dažnai vartojęs rusiškas frazes (rusiškų TV įtaka, nors gerai mokėdamas lenkiškai galėjo pasipuikuoti lenkiškais išsireiškimais, tačiau to kažkodėl nedarė), paskui perėjo prie angliškų žodžių, tai, man rodos, reiškė, kad susikaupęs gilino šios kalbos žinias. Mano nuomone, angliškų žodžių pergalė prieš rusiškus tereiškė paskutinįjį mados šauksmą.

O tai, kad šnekamojoje kalboje nuolat norisi išsireikšti šmaikščiai ir taikliai, ir tam panaudojami svetimžodžiai, juk ne dabartinis įprotis. Visos mūsų tarmės išpeiktos dėl to, kad jose begalės barbarizmų, kurie, beje, ir suteikė toms tarmėms egzotiško žavesio. Regionų tarmės buvo negailestingai paniekintos, be to, įvairių tarmių atstovai, susirinkę miestuose, turėjo vartoti vieną bendrą kalbą, todėl tarmės nyksta. Mieste gimęs jaunimas pradeda kurti savas tarmes ir čia kartoja savo protėvių žingsnius.

...

Ir aš labai tam pritariu. Kalba turi augti, plėstis, persipinti su kaimyninėmis, tik tada ją bus naudinga vartoti, tik tada ji neuždarys vartų į pasaulį. Skaitydama Balkanų regiono autorių knygas baisiausiai pavydėjau, kad to regiono gyventojai gali vienas su kitu susikalbėti, nors ir yra skirtingų valstybių piliečiai. Vėlgi labai didelis Persijos regionas apima kelias šalis, kuriose farsi kalba suprantama, o jau gausybė Šiaurės Afrikos tautų gal susišneka akimis, tačiau tikrai susišneka. Mes gi iki šiol su latviais kalbamės rusiškai arba angliškai, o su lenkais lenkiškai apsiima bendrauti tik tie, kurie gyvena netoli sienos. Net Vilniaus rajono tuteišiai, ar lenkai - kaip jie dabar save vadina - dar lenkiškai nelabai galėtų susišnekėti. Gal jų vaikai, jei jau lankė lenkiškas mokyklas.

Todėl manau, kad vaizdingumo dėlei įpinami kitų kalbų išsireiškimai leidžia po truputį tas kalbas prisijaukinti, kelti pašnekovams norą išsiaiškinti, išmokti tą kalbą.

Ar bus taip, kad išmokę svetimą kalbą nebenorės grįžti prie lietuviškos? Kaip sako anglakalbiai - fifty-fifty. Jei visa žiniasklaida pavirs į Lietuvos rytą ir Respubliką, jei televizijos liks tokios, kokios yra dabar, jei rašytojai visiškai dings iš viešosios erdvės (su kokiu pavydu klausiausi Kurkovo pasakojimo, kaip jie - ukrainiečių rašytojai - nuolat važinėja po provinciją ir šneka su žmonėmis visais jiems rūpimais klausimais, o labiausiai tenka apie politiką), jei leidyklos mokės centus vertėjams, o redaktorius atleis iš darbo, jei...

Pabaigai viena žinutė apie kalbų ir šalių persipynimus:

J. M. Coetzee apie L. Šimkutės poezijos knygą „Mintis ir uola“

Beje, Coetzee, kaip rašo Wikipedia (turėjau į ją kreiptis, nes kilo klausimas, ką Pietų Afrikos Respublikos gyventojas daro Pietų Australijoje, o ten parašyta, kad pastaruoju metu Coetzee yra Australijos pilietis), turi lenkiškas šaknis:

Jego pradziadek Baltazar (lub Balcer) Dubiel był Polakiem, pochodził ze wsi Czarnylas, w województwie wielkopolskim (powiat ostrowski). Dubiel wyemigrował do Afryki w wieku kilkunastu lat, zmarł w 1929. Podczas wizyty w Polsce w roku 2006 pisarz odwiedził Czarnylas i pobliski Odolanów, gdzie jego pradziadek uczęszczał do szkoły.