Bendžamino Batono gyvenimas ir ekranizacija (dar aktualu ir susietas su Abejonėmis)

Vėl "traukiu" šį tekstuką iš tinklaraščio archyvo, nes matau, kad jau ir Ignieška paverkė po šio filmo, gal dar kas nors patirs įspūdžių...

Kita priežastis ta, kad pamačiusi, jog kažkas iš interneto žiūrinėjo šio pranešimo vertimą į anglų kalbą, pasidomėjau kaip jis atrodo.

Siaubas. Jau nekalbu apie tai, kad kažkodėl mano vardą šį kartą išvertė į Moscow , siaubas. Negi kažkas taip šposina googlyje, siūlydamas Vilnių versti į Maskvą?

Pakikenau, kad Minį išvertė į crowd. (Tiesa, toliau komentaruose jis jau pristatomas kaip Ministras) :D

Bet žiūrėkite, kas norit, patys, kas gavosi: Bendžamino Baton life and ekranizacija (and still relevant to the concerns)

----------

Kažkada seniai, turbūt dar forume Užuovėja (kuris irgi, atrodo, tyliai ir ramiai pasišalino iš gyvenimo), kalbėjom su Miniu apie fantastikos apsakymus, įsiminusius iš jaunystės, ir, neatsimenu, jis ar aš atpasakojo tą apsakymą apie Bendžaminą Batoną. Iš tikrųjų, kaip keista, kad vieni pasakojimai po truputį išgaruoja iš atminties, o kiti palieka tokį gilų pėdsaką. Autoriaus neprisiminiau, tačiau atrodo lyg būčiau pasakojimą skaičiusi praeitą savaitę. Matyt ta žinia, užkoduota pasakojime, taip gerai perduodama, kad visos aplinkybės lieka įsirėžusios atmintyje. Tais laikais, kai skaičiau, net nebandžiau mąstyti apie gilesnę prasmę, kaip ir vaikystės pasakose užteko vien siužeto. Ir dabar nenoriu kažko revizuoti ar sverti iš dabartinės sukauptos patirties, labiau prisimenu, kaip mane sukrėtė aprašymas paskutinėse pastraipose, kaip vaiko galvoje blanksta mintys, po to - vaizdai ir pojūčiai, ir kūdikis ateina į pradžią: gimimą ir pasitraukimą į nebūtį. Tas mirties ir gimimo sulyginimas, žmogaus palaipsnis vystymasis nuo bejėgio iki jėgų sužydėjimo, o po to vėl simetriškai į visišką bejėgystę man pasirodė kaip žmogaus egzistavimo kodas, lemtis ir paskirtis. Visų žmonių, nesvarbu nuo kurio galo pradėsi.

Žinoma, kai pradedi žiūrėti tokio savyje įsigyvenusio kūrinio ekranizaciją, ekrane nieko panašaus nerandi. Dirgina smulkmenos, kurios skaitant visai neatrodė svarbios, tai kam jas rodyti. Vis lauki, kol bus parodyta ta jausena, kurią patyrei skaitydama, o juk to negali būti.

Todėl negaliu aš spręsti apie Finčerio filmą "The Curious Case of Benjamin Button", taip dosniai nominuotą Oskarams. Iš karto sutinku, kad už visus tuos efektus, grimus, montažus, kostiumus tas filmas tikrai vertas prizų. Padaryta daug ir labai įtikinamai. Ir Bredas Pitt'as man patiko, kai vaidino senuką. Kai draugavo su Tildos Swinton personažu, net gaila buvo, kad ši tema taip greitai baigėsi. Ir dar patvirtinsiu, kad šis filmas tikrai vertesnis už Slumdogų milijonierių, nes visgi kalba apie žmogaus gyvenimą, paslaptį, santykį su pasauliu. Apie tai verta kiekvienam pamąstyti, gal ši magiška istorija paskatins ne vieną jauną protą pasijusti pasimetusiu.

Man šis filmas pasirodė truputį per daug perkrautas, kartais nuobodokas, nes be Bendžamino istorijos buvo bandoma pasakoti pasaulinių įvykių istoriją, nuosekliai pristatinėti gyvenamajam laikotarpiui būdingus požymius, pavyzdžiui, Bitlų dainos per nespalvotą televizorių ir pan. Nuolatinis sugrįžimas į dabartį, t.y. į Naująjį Orleaną prieš uragano ataką, man išvis nepatiko.

Visgi: pažiūrėti verta, ypač tiems, kurie dabar tik pirmą kartą susidurs su Bendžamino Batono gyvenimu ir mirtimi. Man atrodo, taip buvo pavadintas šis apsakymas.

-----

Kadangi komentaruose Vaida išsakė įdomių minčių, tai keliu šią temą į viršų, gal atsiras ir daugiau mačiusių bei turinčių ką pasakyti apie šį filmą. Nesidrovėkit :)