Bibliotekoje nugriebusi skaitinėju A.Baltakio dienoraščių 1960-1997 knygą "Gimiau pačiu laiku". Troy pernai gyrėsi, kad dalyvavo Knygų mugėje surengtame pristatyme ir neiškentė tos knygos nenusipirkęs. Man užteks ir bibliotekiniu būdu susipažinti su tarybiniais laikais "atitinkamas pareigas darbe ėjusiu rašytoju" (cituoju patį Baltakį :))
Bet nesikabinėju prie jo pažiūrų ar praeities, tiesiog norėjau pacituoti vieną ištraukėlę. Baltakis 1966 metų įraše atpasakoja vieną ginčą su Mieželaičiu:
"Aš jus, Algi, nešiojau ant rankų kaip vaikus, o jūs...""Ką mes?""Išdavėt mane.""Kodėl - išdavėm?""Ką jūs apie mane tarpusavyje kalbat? Manai, aš nežinau? Aš viską žinau!""Mes iš tikro tarpusavyje kalbam apie tave. O kaipgi nekalbėsim? Tu pasikeitei. Nejau nori, kad vėl prasidėtų raganų medžioklė?""Aš pats - ragana, kurią medžiojo anksčiau, ir dabar medžioja. Daugiau negu kitą."[...]"Pasidarei piktas... Nesinori su tavim filosofuoti...""Aš neleisiu, kad mane mokytų kokie šūdžiai, koks nors Aputis!""O kodėl gi ne? Iš principo - kiekvienas gali mokyti.""Te ranką ir sudie!"Nuėjo raudonas kaip vėžys.Jeigu jis mano, kad jau niekas jo negali mokyti - vargas mums. Ir jam.Nejaugi taip ir nepavyks rasti modus vivendi?...
Pagalvojau, kad keičiasi laikai, keičiasi santvarkos, keičiasi pavardės, o žmonės nesikeičia, vis tais pačiais klystkeliais klaidžioja :)
Beje, Tyto alba leidykla, išleidusi šią knygą, labai stengėsi: atspausdino ant tokio gero storo blizgančio popieriaus, kad vakarais negaliu skaityti, nes atsispindėjusi šviesa akina. Vis reikia ieškoti tinkamo pakreipti kampo, kad galėčiau blizgias raides įžiūrėti. Persistengė :D
Tai sakai, privertei mane pasivaikščiot po vikipedijas, lotyniškų frazių reikšmių paieškot...
AtsakytiPanaikintiOt tyčia nesakysiu dabar kitiems, ką pažodžiui reiškia modus vivendi, patys perskaitykit.
Na, gerai, bala nematė, skirtuko dar neuždariau, nuorodos neištryniau. Bus jum lengviau.
http://en.wikipedia.org/wiki/Modus_vivendi
O tai paskui patingėsit perskaityt, liksit tamsūs.
Aš čia su normaliais žmogais dabar kalbu, ne su filologais. Filologai ir kt. pan. humanitarai būna tamsūs net ir lotyniškai mokėdami. (Gal kiek protingesni būna tie, kurie moka dar ir graikiškai. Bet tokių maža.).
Beje, grįžtant prie modus vivendi. Pastebėjau tame aiškinime, kad modus vivendi paprastai būna dalykas siekiams, bet įmanomas tik kaipo laikinas dalykas. Paliaubos, tpsknt. Kai kariaujančios pusės mato, kad tuo metu neapsimoka stengtis galutinai sulupt, arba nėra kada (nes reikia tvarkytis su kitais priešais), arba kyla abejonių dėl sėkmės šansų. Tuo kartu. Modus vivendi nėra taika, tai tik atidėtas karas. Tuo kartu atidėtas, iki tinkamesnio momento.
Būtybės, tūnančios bokšteliuose, neturėtų sukti sau galvos dėl modus vivendi. Bokšteliai patys savaime kaipo tokie yra gynybinis fortifikacinis statinys, skirtas apsiginti nuo barbarų, o ne pulti. Su barbarais, beje, modus vivendi klasikine prasme ir nėra įmanomas: jie nesupranta aukštesnio lygio diplomatijos. Pripažįsta tik konkrečius medžiaginius dalykus: duoklę (pasitrauks nuo pilies iki sekančių metų, o paskui vėl ateis triukšmauti), vedybines sąjungas (irgi duoklės rūšis), kitus barbariškus dalykus (pvz., jeigu sužino, kad ši pilis moka duoklę kitam, už jį galingesniam, barbarui).
Barbarų nuvijimas tam kartui nuo pilies negali būti vadinamas modus vivendi. Modus vivendi, jeigu teisingai suprantu, būna dvipusis padėties supratimas. O ne situacija, kai barbarai pasitraukia pasiieškoti sau maisto ir didesnių akmenų sienos griovimui.
O dar pratęsiant kalbą apie barbarus, galima pridurt, kad barbarų laužai prie pilies sienų- nebūtinai visada reiškia karą. Pilis vilioja barbarus, nes tai yra kitos, jiems sunkiai suvokiamos, bet viliojančios turtingesnės civilizacijos objektas. Griaudami pilis, barbarai ir patys su laiku išmokdavo jas statyti.
P.S. Jeigu čia dabar ateis tas ar kitas veikėjas ir ims aiškinti, jog čia aš jam taikiau- netikėkit. Nesąmonė. Kiba aš daugiau neturiu apie ką plepėt. Va, suradau progą paplepėt apie modus vivendi. Išmokau lotynišką terminą, įtvirtinau išmoktą medžiagą. Geriausias būdas įtvirtinti naujai įsisavintą medžiagą yra būtent toks. Truputėlį paplepėt apie ją, pamėginti pritaikyti konkretiems atvejams, sugalvot tinkamą ta tema anekdotą.
Vilnie, idomiausia, kad ne tik zmones nesikeicia, bet jie yra tokie panasus net jei yra uzauge kitokios kulturos salyje.
AtsakytiPanaikintiTuriu toki kolega is Indijos, tai jam taip norisi tokio vieno daikto, prie jo seno prietaiso. Taciau man reikalingas toks pat daiktas prie naujo ir gerokai tikslesnio prietaiso. O biudzetas vienas. Susitariam susitikti su vadu ir kitais suinteresuotais asmenimis. O iki susitikimo (is kitu suinteresuotu asmenu) suzinau, kad jis su jais susitikineja ir bando juos perkalbet, kad jie pas bosa uz jo prietaisa balsuotu. Vargas, kokios idiotiskos intrigos kartais buna. Tik zmogelis visai nesuvokia, kad net pats vadas nera pusdurnis ir kad geresnis tikslumas duoda geresne kokybe.
Vienzo, ne tik gincuose zmones vienodi, bet ir visokiose intrigose.
Tiesa, dar vienas dalykas. Seniai seniai pastebejau, kad labai daznai zmones uzsiimantys kompiuteriu programavimu yra taip stipriai isitikine savo teisumu, kad net kartais buna koktu su jais kalbetis (gincytis ar diskutuoti beprasmiska). Galvoju, kad gal tai, jog programavimas ismoko sudetingus uzdavinius suskaidyti i mazus zingsnelius ir juos apdoroti palaipsniui suteikia savimone, kad butent taip galima isspresti bet kokius uzdavinius ar rasti sprendima is bet kokiu gyvenimisku situaciju.
Gal panasu ir su visokiais filosofais, nes jie tipo yra stebetojai is salies, arba ziniasklaidos atstovais, nes jie yra visuomenes veidrodis :) - atseit atspindintis tikraja visuomenes situacija.
Fanta, man visai patiko apie barbarus.
Labai teisingas Tavo, Mini, pastebėjimas dėl programuotojų.:D Kaip buvusi programuotoja ne tik pritariu Tavo prielaidai, kad programuotojas suserga didybės manija dėl to, kad visada sugeba suprogramuoti bet ką (nors toms "bet ko" programoms vykdyti reikalingi vis didesni resursai, vis galingesni kompiuteriai, o niekas negaišta laiko nagrinėdamas, ar tą patį nebūtų galima padaryti paprasčiau :)).
AtsakytiPanaikintiBet dar galiu ir papildyti savo prielaidomis. Programuotojas ne tik turi būti įsitikinęs, kad gali viską suprogramuoti, bet ir yra patyręs daug neteisingų kaltinimų iš vartotojų, todėl jis įpranta "atsimušinėti" net nesvarstydamas. Na, pavyzdžiui, programose, kuriose vartotojas privalo įvesti pradinius duomenis, ir jis įveda neteisingus duomenis, tai dažniausiai dėl blogų rezultatų jis kaltina ne save, o programą.
Žodžiu, didybės manija ir nuolatinė kovinė parengtis iki nulio sumažina programuotojo sugebėjimus pažiūrėti į situaciją iš įvairių pusių.
Dar yra ir autorystės - gimdytojo kompleksas. Tai yra, jo parašytos programos yra, atseit, tobulos, o pasiklausytum, kaip programuotojas keikia kito programuotojo programą :D Pati tuo irgi griešijau, kai programavau ir todėl dabar kalbėdama su programuotojais niekada rimtai nepriimu jų tokių peikimų :)
Dar vienas dalykas: bendresnis. Sociologai yra pastebėję, kad praturtėję buvusieji skurdžiai daug dažniau būna žiaurūs sutinkamiems skurdžiams, nei kitų sluoksnių žmonės. Jie mąsto labai paprastai: jei aš iš tokio vargo sugebėjau išsiropšti, turiu mašiną, namą, ir viską pasiekiau savo jėgomis, niekas man nepadėjo, nieko neturėjau, kaip vargau, kaip mane visi žemino, bet štai kiek pasiekiau, tai ir kiti galėtų tiek pasiekti, jei būtų tokie darbštūs ir užsispyrę kaip aš. O jei nepasiekė - vadinasi, yra tinginiai, girtuokliai, nevėkšlos, neverti jokios pagarbos, jokio gailesčio. Panašiai turėtų mąstyti ir programuotojai: jei aš supratau, išnagrinėjau, padariau tokį darbą, tai tie, kurie net naudotis nemoka, yra visiški kvailiai.
Žinoma, šie mūsų apibendrinimai negali būti taikomi visiems žmonėms. Kalbu tik apie dažnesnius, mano pastebėtus atvejus. :)
Taip, Vilnie, teisingas pastebejimas ir apie skurdzius. Cia visai neseniai kalbant su kolege iskilo dar vienas panasus zmoniu pasikeitimas ne i gera - tapimas vadovais. Is pradziu lyg zmogus kaip zmogus, kolega ir bendradarbis, nueini alaus isgeri ir pan., o po to valdzia paima ir ji/ja paaukstina pareigose ir jis/ji tampa tavo vadovas. Nuo tada ir prasideda visokios nesamones.
AtsakytiPanaikintiNa man taip kol kas neatsitiko, bet va kolege mano aimanuoja juodai.
Aš manau, kad šią problemą galima būtų išspręsti neaukštinant kolegų pareigose, o vadovais paskiriant žmones iš atskiros vadovų kastos. Tada nebūtų nustebimo dėl pasikeitusio elgesio ;)
AtsakytiPanaikintiNė viename darbe neatsimenu, kad būčiau buvus patenkinta savo viršininkais. Visi buvo netikę savaip, vieni reikalavo, kiti visai nereikalavo, vieni nurodinėjo, kiti - nenurodinėjo, vieni buvo isterikai, kiti - abejingi, vieni buvo kvailai draugiški, kiti - nedraugiškai pasipūtę. VISI NETIKĘ.
Supratai, ką norėjau pasakyti? :)
Sekdamas dabartine tendencija, noriu aiskiai pasakyt, kad nesupratau, ka norejai pasakyti :) prasom isdestyti zymiai aiskiau ir paprasciau :)
AtsakytiPanaikintiNesupratai - ir nereikia.
AtsakytiPanaikintiVadinasi, ne Tau buvo skirta :)