Negalvokit, kad visiškai nesidomiu valstybės šventėmis, nuklydau į apolitiškų menininkų gretas, žaviuosi tik surūdijusiais vamzdžiais ir kitomis naujojo dekadentizmo apraiškomis :)

Tiesiog nesu iš tų žmonių, kurie sau rašo atvirukus su sveikinimais :)

Sveikinti kitus nuėjau į Mėnuliją, apolitiškais intelektualais nustojau domėtis, tegul jie sau gyvuoja savo dirbtiniuose kavinių pokalbių, blizgių žurnalų ir eilėraščių pasaulėliuose.

Aš šiandien nedirbu (nors jau įpratau dirbti per valstybines šventes), todėl dovanojau sau patriotiškas ekskursijas. Virtualias, žinoma, nes nesijaučiu miestietė, kuriai šventė būna tik su minia.

Dar pažiūrėjau patriotišką filmą, anksčiau neprisiruošiau, o šiandien jau negalėjau išsiginti. Lietuviškų filmų pastaruoju metu stengiausi vengti, todėl neskubėjau žiūrėti V.V.Landsbergio filmo "Kai aš buvau partizanas". O buvo pakankamai įdomu pažiūrėti, stebėtinai jautrus filmas, švelnios, be pamokymų variacijos gyvenimo ir susiklostančių aplinkybių tema, aš sau įžiūrėjau svarstymą apie tai, kad praeities klaidas visada galima pataisyti, net ne savo padarytas klaidas, reikia tik noro. Labai atgaivino filme pasirodę puikūs aktoriai A.Masiulis ir R.Staliliūnaitė.