Šiandien "7 meno dienose" atspausdintas pokalbis su Elona Lubyte Ar miestui reikia šiuolaikinio meno?
Nežinau, ar įmanoma pritraukti paskaityti tą tekstą žmones, kurie, kaip čia įprasta Lietuvoje, turi savo nuomones, kurias susiformavo beskaitydami internetinę žiniasklaidą, ir, žinoma, stovi tvirtai ant žemės. Kaip Krantinės arka :)
Bet labai siūlyčiau nors pažingeidauti, išklausyti kad ir tokių argumentų:
Šiuolaikinis menas neturėtų pataikauti masiniam vartotojui. Būtų liūdna, jei jis taptų populiarių lietuviškų duetų objektu. Priešingai, jo paskirtis - siūlyti alternatyvą, skatinti naują požiūrį ir atvirumą. Tai nereiškia, kad simbolines kūrinio vertes rinkoje nusakanti meno kritika negali kurti naujų interpretacinių mitų. Šio projekto kūriniai nesitikėjo atsidurti tokio dėmesio centre. Jų plastinė ir turinio tonacija šiuolaikinio meno požiūriu tikrai nėra radikali, veikiau egzistencinė, minorinė. Tačiau suvokti juos galima įvairiai, pasitelkiant asmenines patirtis ir asociacijas.
Urbanavičiaus "Krantinės arka" gali būti traktuojama kaip asociatyvi priešybių vienovės, kasdienos kontrastų, tekančio vandens akivaizdoje iškylanti laiko metafora, juk upės vagą atkartojančios arkos vitališkumą ardo tvirtą plieno paviršių ėdanti rūdis. Galima įžvelgti ir geopolitinių aktualijų, nes ji pagaminta iš senų rusiškų dujų vamzdžių. Galbūt kažkam ji susijusi su apibendrintu lietuviškosios valdininkijos atvaizdu... Savo plastinio sprendimo pagrįstumu, mano požiūriu, "Krantinės arka" prilygsta pernai vasarą Paryžiaus Tiuilri sodų ir Eliziejaus laukų sankirtoje įgyvendintam sumanymui: imperatoriaus Napoleono iš Egipto atgabentą obeliską iš šonų apgaubė dviejų plieninių, surūdijusių puslankių arkų kompozicija. Jų tūriai naujai kadruoja Senos krantinę, jos tiltus, Luvrą, tolumoje šmėžuojančią Triumfo arką ir traukte traukia miesto svečių ir paryžiečių dėmesį.
Šitoje vietoje pasidalinu tokiu savo įtarimu: netikiu, kad paryžiečiai kaifuoja nuo tų surūdijusių arkų kompozicijos. Modernėjančios įprastų mėgstamų vietų erdvės visada turėtų dirginti tų vietų savininkus - taip vadinu senus miesto gyventojus, kurie gimė, augo ten ir natūraliai nenorėtų jokių įprasto vaizdo pasikeitimų. Juk pati itin putojau prieš Zuoko išdarkytą Gedimino prospektą - mano jaunystės Brodvėjų - gailėjausi iškirstų nuostabių liepų...
Tačiau turistams, kurie ir taip ieško kažko nematyta, tokie objektai pats tas. Tikrai galiu paliudyti, kad Paryžiuje man Žoržo Pompidu centras (Centre Georges-Pompidou) padarė didesnį įspūdį už visas Notre Dame katedras ir Luvro muziejus :D
nuotrauka iš http://www.phototravels.net/index.html
Labas, Vilnie, nepsejau dar perskaityti Tavo nurodyto straipsnio, bet dar grisiu prie jo. Taciau norejau pasiteirauti, ar Georges Pompidu centras taip gerai isipaiso i bendra spalvu gama ir i bendra konteksta, kaip ir "Vamzdzio arka" ? As sutinku, kad siuolaikinis menas neturi pataikauti vartotojui, bet is kitos puses nesutinku, kad tas pats siuolaikinis menas butu toks neatskiriamas, kad zmones galetu ji sumaisyti su eiliniu vamzdziu. Is laikrastyje pateiktos nuotraukos man susidaro vaizdas, kad tas vamzdis labai jau susisaukia su visa aplinkos spalvine gama dabar, gal pavasari ir vasara jis atrodo labiau issiskiriantis ir kontrastuojantis, nors ne pacia geriausia prasme - nelabai grazus (<- u ilgoji) surudije vamzdziai net apsupti zaliuojanciu lapu ar zoles.
AtsakytiPanaikintiGriztant prie Pompidu centro, tai atrodo, kad jo industrine struktura yra tiek pakeista spalvu, kad jos pacios nebegalima sumaisyti su jokiais utilitarinemis sistemomis - tai yra atskirtis idejos nuo medziagos, nuo materijos tai idejai isreiksti. Todel Pompidu centras manau ir padare Tau ispudi. Tuo tarpu surudijes vamzdis ir bus surudijes vamzdis nebent jis bus kontrastuotas aplinkos.
Tamsta įtartinai užsiangažavusi to vamzdžio gynimui. Kiba būsi autoriaus pusseserė, ar ką... :)
AtsakytiPanaikintiNu, be juoko. Visi gi mes čia, Lietuvoj, esam pusbroliai ir pusseserės, tai kodėl ne.
Dėl visa ko skubu pabrėžt: aš niekuo nekaltinu skulptūros autoriaus, jis žmogus daro tai, kas jam atrodo gražu. Turi teisę. Piktinuosi tik vieta, kur tas "grožis" eksponuojamas ir tipais, kurie mums tą "grožį" už mūsų pinigus neprašomi užfundijo.
Jaučiu, kai užfundys dar ką nors tokio Lukiškių aikštėje, dar ne taip visi žagsėsim. Išskyrus patenkintus autorius ir jų pakalikus-"meno kritikus".
Mini, kaip ne keista, bet būtent aš tų spalvų ir neįsidėmėjau, gal prieš dešimt metų dar nebuvo taip nudažytas Pompidu centras? Dabar, kai dėjau nuotraukas, pati nustebau, koks jis spalvingas :) Na, Paryžiuje buvau gruodžio mėnesį, anksti temsta, ir kai nuėjom prie Pompidu centro, tada pritrenkė ta gausybė vamzdžių, o ne spalvos. Gal nuo tada įsitaisiau silpnybę vamzdžiams? :D
AtsakytiPanaikintiFanta, tikrai nesigiminiuoju su jokiu menininku, gal todėl ir esu jiems tokia palanki ;) Bet tikrai, patikėk, kai važiavau Žaliuoju tiltu ir pažiūrėjau ten, tai man labai patiko vamzdžio spalva, o dabar, kai pažiūriu nuotraukose iš geresnio taško, tai išvis labai patinka: du takai - vienas žemai palei vandenį, kitas - viršuje, ant kranto. Galima eiti pagal upę ir tuo taku, ir kitu - ne kartą taip dariau. Galima eiti vieniems apatiniu taku, kitiems viršutiniu ir praeitume pro tą pačią arką: tai reiškia, kad jei sekam upe, tai visi esam kartu, nesvarbu, kokį kelią pasirinktume. Tai tokia mano asmeninė traktuotė, kaip matot, labai paprasta :)
Matai, Vilnie, is Tavo aprasymo apie Pompidu centra as vis tik susidariau vaizda, kad ne subtilus to centro isiliejimas i bendra vaizda Tau buvo istabiausias, bet butent kontrastas. Vamzdzio atzvilgiu, tikiu, kad subtilus (<-u ilgoji) niuansai taip pat buna labai mieli. Tiesa pasakius, tas vamzdis taip idomus pasidare, kad butinai sia vasara noresiu ji pamatyti :).
AtsakytiPanaikintiPerskaiciau straipsni, ir nieko toks visai ramus ir sakyciau moteriskai svelnus. Taciau nieko daugiau negaleciau apie ji pasakyt. Esme, Vilnie, teisingai cia pacitavai.
AtsakytiPanaikintiAha, tai vasarą galų gale aplankysi Lietuvą, Mini? :) Turėsi į ką pasižvalgyti, ne tik į Krantinės arką. Jei jos iki to laiko nenugriaus įniršusi minia ;) Kažkur juk reikia išlieti skaudulius dėl neišsipildžiusių lūkesčių turėti viską ir daryti ką tik nori.
AtsakytiPanaikintiŠiandien nugirdau per radiją "Kultūros savaitės" galiuką. Vėl buvo kalbėjimas apie vamzdį, postringavo kažkokia meno specialistė taip juokingai, kad buvo beveik taip linksma, kaip vakar žiūrint "Johny English" su Atkinsonu. Iš Atkinsono žvengiau gal labiau garsiai, beveik dusindavo. Bet šita irgi gera komikė. Tos mintys apie metalo rūdžių išreiškiamas idėjas, tos pastangos įvilkt į mandrus sakinius, užmaskuot užsieniniais madingais žodžiais visišką minties nebuvimą. Kur jau ten "Nosiai" ar "Dviračiui" lygintis su ja. Toks šaunus mokėjimas pliurpti rimtu veidu nesąmones, buvau sužavėtas.
AtsakytiPanaikintiŠiaip man tų moteriškių buvo gaila. Tikrai nelabai turėjo ką pasakyti, ponia Elona Lubytė kartojo praktiškai tą patį, kas parašyta straipsnyje, kurį aukščiau nurodžiau. Dar pasakė daug skaičių - kažin ar korektiškai, ar paminėtų BRANGIŲ skulptūrų autoriai neįsižeis dėl tokio jų honorarų dydžio paviešinimo, - tačiau vis norėjo choru įrodyti, kad tos trys skulptūros tikrai nebrangiai kainavo.
AtsakytiPanaikintiMan gaila,kad moteriškės taip bejėgiškai gina tuos projektus. Skambino keli klausytojai. Du klausytojai iš Kauno tų skulptūrų nematė, tačiau žino, kad tokių negalima statyti. Klausytojas iš Vilniaus paklausė, kodėl paprastas vamzdis vadinamas kažkokia arka. Galų gale paskambino moteris, pradėjo kalbėti miglotai apie lietuvių snobizmą, tačiau užbaigė netikėtai, pareikšdama, kad jai skulptūra patiko. Studijoje esančios trys moteriškės jau buvo užgniaužusios kvapą, o kai išgirdo išganingąjį žodį "patiko", tai prapliupo laimingais atodūsiais ir krykštavimais. Man pasidarė dar labiau jų gaila. Atrodo, kad lietuviai yra gerai įvaldę moralinio teroro metodus, jei vienas palaikymo žodelis taip nudžiugina vargšes projekto atstoves.
Iš karto paneigsiu, ten skambinau ne aš, aš nesakyčiau, kad patiko :) Aš sakyčiau, kad įdomu :)
Gal aš Tave irgi nudžiuginsiu dabar. Pasakysiu porą žodžių malonesnių tam vamzdžiui. Nuolaidesnių.
AtsakytiPanaikintiDaugiau Miniui, ne Tau. Nes Tu matei, kur jis stovi, o jis nematė.
Supranti, man atrodo, kad tas vamzdis gal ir būtų kiek pakenčiamesnis, jeigu būtų kitoj vietoj. O dabar- beveik tiesiai šalia (žemiau) elektrinės, ar kažkokio kito pramoninio pastato. Vaizdas visai nesudaro įspūdžio, kad matai meno kūrinį, "skulptūrą". (Beje, niekaip nesiriša man žodis "skulptūra", "skulptorius" su metalo virinimu. Su liejimu kažkodėl rišasi, o su "svarke"- nu niekaip...).
Jeigu jis riogsotų kokioj nors atviresnėj vietoj- būtų bent aišku, kad čia ne kanalizacija, ne šilumos trąsa, ne ventiliacija, o tik šiaip- specialiai pastatytas "prikolas". Skulptūra, atseit. Tada būtų bent lengviau ginčytis dėl "meninių savybių", "minties", "išraiškos" ir t.t. TAda bent BŪTŲ AIŠKU, kas čia per daiktas ir kodėl jis čia stovi. Dabar gi- atleiskite... Kol kokia nors Elona Lubytė arba Santechnikė Vilnis nepasakys, kad čia yra skulptūra- eiliniam normaliam žmogui ir į galvą neateis. Tiesiog riogso vamzdis (ir dar surūdijęs) ant tako, ar maža kur pas mus šalia gamyklų ir statybų visokie vamzdžiai riogso. Naujoj Vilnioj, Savanorių prospekte, prie Gariūnų, Ž.Paneriuose- tokio meno šimtai, mums jis tiek įprastas, kad nekelia jokio nusistebėjimo, jokių elegantiškų minčių, išvydus tą patį "netikėtai ir kitoj vietoj". Gal tokioms ponioms ir ponams, kurie visą gyvenimą praleidžia kavinėse, ir reikia "katarsio" pamatyt vamzdį, kuris žavus, atseit, tuo, kad yra beprasmiškas. Žavu yra ir, pvz., uždegt lauželį, kuriame vietoje malkų degtų pinigai. Kaip gražu ir simboliška, ane? Arba iškilmingai išpilt į Nerį desėtką cisternų pieno. Kad nuplaultų į Vakarus balta pieno puta. Ar dar ką nors tokio. Žavu, aš irgi ateičiau paplot. Jeigu jos degintų tame lauželyje savo pinigus, pirktų tą pieną pačios. Bet irgi neiškęsčiau nepasukiojęs pirštą prie smilkinio ir nepasakęs "kvaišos".
Norėčiau paprašyti tik vieno, Fanta. Pavasarį, kai sužaliuos krantinė ir jau bus pastatytos visos trys skulptūros, būtinai pereik tuo maršrutu, kaip siūlė projekto gynėjos: pakrante nuo Mindaugo tilto iki Seimo rūmų. Gal tada kai kas atrodys jau kitaip. Tada dar apie tai pakalbėkim, gerai?
AtsakytiPanaikintiO klaipėdiečiai mėgsta nemodernišką kičą.. :)
AtsakytiPanaikintihttp://www.15min.lt/naujiena/miestas/klaipeda/43/31899/
Tikrai kičas :D
AtsakytiPanaikintiBet ir normalu, nes yra tai, ką siūlėte jūs su Miniu: tegul privatūs asmenys stato ką nori, bet už tai patys ir sumoka. :)
(„Senamiesčio paštas“ verslininkams kainavo apie 30 tūkst.litų)
Ir dar skirtumas. Tas kičas man patinka, jis šiltas, žmogiškas. Idėja skulptūros, kuri džiaugiasi, žmonių glostoma (murkia, kaip katinas), man daug artimesnė, negu arogantiški bedvasiai vamzdžiai. Klaipėdiečių skulptūros gal ir saldokos, gal kičinės (katinas, balandžiai)- bet jos žmogiškai jaukios, jos miestui duoda jaukumo, šilumos. O ką duoda šis Vilniui dovanojamas vamzdis (ir kiti vamzdžiai, kurie dar statomi)? Ką duoda akmenų krūva, pakabinta ant metalinių trosų (šedevras, jau anksčiaupapuošęs Kauną)? Aroganciją, panieką kvailesniam, iššūkį. Ar tai yra dalykai, kurių mums trūksta mūsų gatvėse? Manau, kad ne. Mūsų gatvėse trūksta jaukumo. Trūksta draugiškumo. Klaipėdiečiai tai jaučia. Gal jiems tai tik netyčia gaunasi, iš provincialumo, bet gaunasi. Ir tai yra gerai. Jie pradėjo nuo to, kad atstatė visiškai kičinę vokišką mergaitę Anikę. Paskui ir patys ėmė puošt savo miestą vokiškai: kvailais katinais, balandžiais, cukriniais avinėliais. Na, ir ką. Aukšto lygio užsikultūrinusio snobo iš Paryžiaus ar Niujorko, žinoma, šitom skulptūrom nepriblokši, geriau ir nevest rodyt. (Nors kiek abejoju, ar labai daugiau šansų turėsime priblokšt ką nors savo vamzdžiu). Bet paprastam žmogeliui iš Plungės, jūreiviui iš Roterdamo šitie balandžiai, ta Anikė yra mielos, suprantamos miesto detalės, miesto padarai, miesto dvasia.
AtsakytiPanaikintiAš, turbūt, į senatvę vis geriau imu vertinti kičą.
Aš sutinku, kad Vilniaus gatvėse trūksta jaukumo. Ir jis galutinai prarastas Gedimino prospekte. Bet dar yra jaukių skveriukų Senamiestyje, juos gi ir puošia labai simpatiškomis ir net nelabai kičinėmis skulptūromis - daktaras Aiskauda, mažasis berniukas Romenas Gary, kiaušinis ir pan. O paupys yra visiškai kita zona, neapgyvendinta ir net nevaikščiotina. Todėl keisti objektai prie jo atrodo ne ką blogiau kaip tame Juodkrantės Raganų kalne.
AtsakytiPanaikintiGeroji technika
AtsakytiPanaikintiSusižavėjęs spoksau į vamzdį prie Neries...
Nei rūksta, nei smirdi... Iškart jaučias kultūros meistrų ranka.
O paprastas! Gal netgi pats mokėčiau tokį pasidirbt...
Ir kodėl aš, kvailys, taip įmantrų vaizdavaus tą aparatą, kur pinigus plauna?
Juozas Erlickas (Šiandieninis Lietuvos rytas http://www.lrytas.lt/)
gaja
Dar pasidedu keletą nuorodų į tekstus šia tema:
AtsakytiPanaikintiGitana Gugevičiūtė. Menas be patogumų
RAMINTA BUMBULYTĖ. Pokalbis su V. Urbanavičiaus skulptūra „Krantinės arka“
Tai mat, paaiškėjo, kodėl aš taip neabejinga vamzdžiams. Pasirodo, "Gausu menininkų, naudojančių šią medžiagą. Mat vamzdis sufleruoja mintį apie slepiamus ir dažnai nematomus, bet gyvybiškai svarbius dalykus. Šiandien tai ypač aktualu. Gyvename epochoje, kur dominuoja kaukės, kur tapatybės kuriamos, kur praeitis maskuojama naujais dažų sluoksniais."