"belaisviai šituose karuose neimami"

Ar atvažiavę į Paryžių pasirūpinote būtinai pakilti į Eifelio bokštą? Aš taip. Pačią pirmąją dieną nukurnėjome link Eifelio bokšto, nes kaip iš už geležinės uždangos išlindę piliečiai nežinojome nieko apie lankytinas vietas pagal Henry Millerio maršrutą ar Monmartro užkaborius, tačiau žinojome, kad kas nematė Eifelio bokšto, tas tikrai nebuvo Paryžiuje.

Man jau kokį mėnesį vis prieš akis vaidenasi Eifelio bokštas, o viso to priežastis - įvairių autorių iš plačios interneto erdvės itin šmaikštūs pasišaipymai iš Neries krantinėje atsiradusios skulptūros - vamzdžio. Tiesiog kažkur skaičiau, kad kai prieš Pasaulinę parodą, organizuotą Paryžiuje, išdygo prancūzų inžinieriaus Eifelio kūrinys, tai kultūringiems prancūzams jis kėlė siaubą, pašiurpimą ir pašaipas.

Na va, dabar paskaičiau Wikipedijoje:

Tačiau šiuo projektu pasipiktinusi inteligentija pateikė vadinamą „Trijų šimtų” protestą. Tarp pasirašiusių buvo Ch. Garnier, Operos architektas, kompozitorius Šarlis Guno, rašytojai Aleksandras Diuma (sūnus), Gi de Mopasanas ir kt. Rašytojas Gi de Mopasanas pareiškė, jog Eifelio bokštas subjaurojo Paryžiaus veidą ir stengėsi vaikščioti tomis gatvėmis, iš kur mažiausiai bokštas matosi.

Šiandien nudžiugau aptikusi Bernardinuose nors vieną straipsnį, ginantį tą skulptūrą. Tiesa, straipsnio autorė Irena Vaišvilaitė pati būdama (ar buvusi?) VEKS valdybos (ar tarybos? *) narė šitoje istorijoje nemato jokios VEKS kaltės, tačiau malonu paskaityti apie tai, kad kartais reiktų turėti bent minimalius meno ir kultūros pagrindus prieš puolant aiškinti visiems, koks čia šlamštas. Aš pati, pvz., nelabai turiu tų pagrindų, bet visgi tos kelios mano išvykos į įvairius Europos miestus sukūrė man pajautą, kad tas vamzdis neatrodo toks baisus, kokį jį paišo komentatoriai. Man patinka jo forma, spalva, pradžios ir pabaigos išnykimas, gal tik norėčiau, kad krantinė toje vietoje būtų labiau parengta tai skuptūrai, gal reiktų daugiau betono, stiklo ar dar kokių dabartinių pamėgtų medžiagų. O štai namas toje pat krantinėje, pastatytas už gražiosios modern-pilaitės (net nežinau kaip pavadinti tą lenkų gydytojo pasistatytą namą, kurį, įtariu, savo laiku irgi niekino amžininkai :)), tai tas namas - Delfinas berods, - man tikrai atrodo baisus.

Vaišvilaitė rašo, kad skulptorius už šį projektą gavo tik dešimtadalį minimos sumos. Vadinasi, likusią dalį surijo medžiagos ir pastatymas. O čia jau primena tas pačias VEKS nepaaiškinamas aferas su lauko tualetais, už 25 tūkst. litų vežtais iš Lenkijos. Matyt VEKS pinigų plovėjai, statybinių firmų globėjai, sugebėjo medžiagas šiai skulptūrai "vežti" iš kokios nors Kanados. Juk darbų sąmatoje galima rašyti ką nori, visi moka užsimerkti, kai pinigai mokami iš valstybės kišenės :)

Ir dar atkreipiau dėmesį į šiuos Vaišvilaitės žodžius:

Mažos šalies mažoje visuomenėje, kurios politinė ir kitokia kultūra trapi, neturinti senų tradicijų, labai lengva peržengti ribas. Visokiausias. Lyg ir nepastebėjome, kaip nacionalinės siekties žiniasklaida įžengė į bulvarinę zoną. Kaip reiškinių ir procesų kritika ir patikrintų bei įrodomų faktų siekiantis tiriamasis žurnalizmas pakeičiami įtarimų, nuogirdų ir spekuliacijų mišiniu, apeliuojančiu ne į protą o į emocijas. Iš pradžių gal atrodė, kad visuotinis suprastėjimas yra laikinas. Dabar jau taip nebeatrodo. Nebeatrodo, nes žiniasklaidos, kaip ir politikos, Lietuvoje lieka vis mažiau ir mažiau. Ir vis daugiau – noro vienu metu pataikauti miniai ir ja manipuliuoti. Ir daugėja tokio pataikavimo bei manipuliavimo specialistų.

-------
* - ne, randu tokias I. Vaišvilaitės pareigas šiame projekte: Nacionalinės programos „Vilnius – Europos kultūros sostinė 2009“ ir Lietuvos tūkstantmečio programos Stebėsenos komisijos narė