2009 m. vasario 17 d., antradienis

Kieta Riešutėlė


Kodėl gi niekas iš mūsų ratelio nekomentuoja Buožytės filmuko "Kolekcionierė"? Laukiau, gal Fanta ką parašys, bet tylu. Negi man teks pavapėti apie tą filmą? O kaip nesinori, nes nėra ką pasakyti apie tą feministinį eskizą. Kadangi skaičiau, kad Buožytė dabar kurs trilerį, tai siūlyčiau jai tuo ir užsiimti. Matosi, kad ji yra tokių filmų įtakoje, nes ir Kolekcionierę statė peržiūrėjusi kokį nors Kietą riešutėlį.



Filmo Herojė: tokia Briusė Vilisė, kurios akyse blyksi šautuvo vamzdis, eina per Vilnių ir trypia šlykštūnus.

Visi likę filmo veikėjai yra šlykštūnai. Vardinu pasirodymo ekrane eilės tvarka:

1. Prasigėręs ir prasilošęs tėvas, kuris pasakęs, kad vėžiu jis nesigaluos, dingsta iš istorijos, reikia suprasti - nusižudo.

2. Automobilio vairuotojas, kuriam Herojė lengvai įvažiuoja į užpakalį, keikiasi, bet atsikabina gavęs 100 litų.

3. Landus karjeristas, Herojės darbdavys, firmos savininkas, kuris ilgai naudojosi Herojės protu - mokslinėse konferencijose skaitė jos parengtus pranešimus, - o paskui keikiasi ir pridirba į kelnes, kai Herojė briusiškai-viliškai pavojingai vairuoja jo naują automobilį.

4. Kvaila šefo sekretorė, kuri šneka saldžiu balseliu ir nieko neišmano.

5. Kvaila Herojės sesuo, kuriai rūpi tik linksmintis ir ištekėti.

6. Prasigėręs ir prasilošęs jaunuolis, nuolat primušamas banditų ir chuliganų, nesiskutęs ir susivėlęs, kurį Herojė perka įvairiai: penkiasdešimtinėmis ir žodinėmis komandomis, kurias Herojė mėto briusiškai-viliškomis pozomis laviruodama virš Neries bedugnės arba supliekdama pogrindinio rūsio pokerio sukčius.

7. Porelė banditų, kurie nuolat pasimaišo Herojės kelyje (nežinau, ar vis tie patys), kurie Herojės neliečia, bet atsigauna primušdami jaunuolį iš 6 punkto.

8. Herojės sesers kavalierius, kurį Herojė atsiveda į viešbučio kambarį ir atkiša užpakalį sekso aktui. Paskui tas kavalierius, jau tapęs sesers vyru, pasako vieną keiksmažodį, kai Herojė seseriai parodo nufilmuotą to sekso įrašą.

Na, lyg ir viskas. Ir įvykiai beveik visi. Dar buvo vienas, toks jau ne briusiškas-viliškas poelgis, tikrai neskirtas amerikiečių publikai, bet turintis sujaudinti senosios Europos Kanų publiką: Herojė užmuša šuniuką.

Kodėl ji taip daro? Ji taip daro, nes nejaučia jokių jausmų. Bet žiūrėdama į save jau nufilmuotą ji kažkokius jausmus pajaučia, pasijuokia iš pokšto su kvailais jaunavedžiais arba paverkia dėl šuniuko. Čia reiktų išvesti aiškiai sufleruojamą mintį apie šiuolaikinę visuomenę, kuri yra žiauri kasdieniame gyvenime, o graudžiai rauda žiūrėdama muilo operas.

Tokio primityvaus filmo tikrai nesitikėjau. Bet pasijuokiau žiūrėdama į štampus.

Zemkauskas, gudruolis, šio filmo pats nepristatinėjo, negadino savo gero vardo :)

Filmą pristatė jaunoji režisierė. Apie filmo meniškumą niekas nediskutavo, nors kažin ar gerai, kai pusė filmo veiksmo vyksta kažkokioje tamsoje, o kita pusė - atseit mėgėjiškų kino juostų peržiūra.

Taigi, ką išsinešame iš šio filmo? Režisierė siūlo taip:

Pati neinu į gatvę ir nedarau jokių provokacijų, neužmušinėju šuniukų, bet Gailę suprantu. Jeigu jos nesuprasčiau ir nebūtų nieko artimo, tiesiog nepasakočiau šios istorijos ir iš viso apie tai nekalbėčiau.




3 komentarai:

  1. Aš, kadangi pražiopsojau pradžią, filmo ir nepažiūrėjau nuodugniai - nemoku taip nuo vidurio įsijausti. Bet užkliuvo labai tylus įrašas ir tas įkyrus lietuviškas reikšmingas žiūrėjimas/tylėjimas. Ir tas šuniuko nužudymas - kam, kodėl, už ką?... Na, tikrai npatraukė ir nesuviliojo pažiūrėti viską nuo pradžių iki galo :)

    AtsakytiPanaikinti
  2. Balkanų moteriai patiko. Sakė toks nelietuviškas.

    AtsakytiPanaikinti
  3. Leidžiu sau niekšiškai paspėlioti, kad Balkanų moteris gal nesupranta lietuviškai, todėl jai buvo lengviau. :)

    Aš negaliu apie tą filmą nieko daug sakyt, nes nesugebėjau pakankamai ilgai su juo kankintis. Pasikankinau kokį pusvalandį ir numečiau. Priminiau sau, kad nesu nei pasamdytas, nei arklio nevogiau, nei žmogaus neužmušiau, o ir giminių lietuviškoje kinematografijoje mažai turiu (jei ir turiu, tai nepalaikau santykių). Kodėl turėčiau stengtis, kai yra pakankamai kitų filmų žiūrėjimui, nelietuviškų.

    Paskui, truputį susigėdęs dėl savo nepatriotiškumo, pasiteiravau savęs: o tai kaip čia yra, kad lietuviškas knygas tai skaitai, nors jos irgi ne visada "pasaulinio lygio" būna? Tuo tarpu apie filmus lietuviškus atsiliepi visada taip nepagarbiai?
    Pamąsčiau ta linkme ir nutariau:
    Gal reikalas tas, kad lietuviškas knygas skaitau dėl dviejų malonumų:
    1) jos būna parašytos lietuviškai;
    2) jose galima rasti lietuviškų dalykų. Apie Lietuvą, apie lietuvius.

    Tuo tarpu filmuose to nėra. Būna, bet labai retame. Tokius filmus aš žiūriu. Ne visada jais patenkintas, bet bent įdomu būna. Šis filmas ne iš tokių.

    Apie lietuvių kalbą lietuviškuose filmuose:
    Kažkada lietuviški filmai nervindavo pernelyg dirbtine nenatūralia kalba. Bet tada nors girdėdavome tekstą. O dabar, kai filmuose "kalbama natūraliai, gatvės šnekamąja kalba"- tapo beveik neįmanoma suprasti, ką jie ten burblena. Varginga atlikėjų dikcija, vargingas garso įrašas- visuma duoda tokį rezultatą, kad norisi subtitrų.

    "Lietuviškų dalykų" naujieji režisieriai vengia, kurpia genialius kūrinius "bendražmogiškomis temomis", o paprasčiau sakant- apie nieką. Gaunasi nuobodūs prėski "europinio standarto" gaminukai, kažką mėgdžiojantys, pretenduojantis į kažkokias neaiškias "gilumas", kuriomis sugebėt pasimėgaut eiliniam lietuviui ne pagal nosį, o eiliniam europiečiui irgi vargu, ar kiltų noras.

    AtsakytiPanaikinti