Suku suku kamuolį

Šį savaitgalį sklendžiau nuo vieno kūrinio prie kito, todėl nusprendžiau kai ką čia pasižymėti, kad visas šis laviravimas nesusilietų paskui man į vieną vientisą įspūdį.

Nuo Bernharto Schlinko labai lengvai perėjau prie Francis Scott Fitzgeraldo "Didžiojo Getsbio". Schlinko "Skaitytoją" tikrai vertėjo perskaityti, nes ten visgi daug samprotaujama apie pokarinės kartos pasimetimą žvelgiant į savo tėvų kartos istoriją. Ar įmanoma vienu metu ir smerkti, ir suprasti? O mes dabar ar mokame žiūrėti į savo ir savo tėvų sovietinę praeitį ir ja bjaurėdamiesi visgi sugebėti suprasti? Fitzgeraldo romano veiksmas vyksta amerikoniškame "greito turtėjimo" dešimtmetyje, po kurio prasidėjo Didžioji depresija. Sakoma, kad kiekviena tragedija pasikartoja jau tik farso pavidalu. Kažin, ar to siekė Quentinas Tarantinas statydamas "Pasiutusius šunis" pagal 1974 m. Niujorko metro nufilmuotą Josepho Sargento filmą "Metro traukinio užgrobimą"? Sargento parodytoje istorijoje irgi veikia gauja su ponais Ruduoju, Pilkuoju, Mėlynuoju ir kitomis spalvomis, tačiau šis filmas linksmesnis, nors irgi daug šaudymo, nekaltų žūčių, tačiau nevengiama šaipytis iš miesto mero (mat dar Džiulijanis nebuvo sukūręs mito apie save), o Walter Mathau, nors ir susimauna prieš japonų delegaciją iš Tokijo metro, tačiau bent jau susigaudo gaujos planuose. Gi japonai - žmonės labai protingi, nors ir atrodytų, kad per daug linkčioja ir nedaug kalba. Filme "Okuribito" ritualiniai judesiai panašūs į violončelės melodiją, kuri turėtų skambėti kiekvieno padoraus žmogelio širdyje. O kokia melodija skamba vandenynų tyrinėtojo Stivo Zisu širdyje Weso Andersono filme "Gyvenimas po vandeniu"? Tik avantiūristinė, nes kapitono Nemo ir kapitono Ahabo hibridas, atliktas Billo Murray, atrodo tiesiog fantasmagoriškai. Užtai realizmo galima prisižiūrėti pernai Kanų kino festivalio Auksinės palmės šakele apdovanotame Laurento Cantet filme "Entre Les Murs" (pavadinimas reiškia "Tarp sienų", tačiau kvailiems žiūrovams kino platintojai surado aiškesnį pavadinimą - "Klasė"). Žinoma, tas realizmas nė iš tolo nepanašus į lietuviškąjį, nes prancūziškose mokyklose kažkodėl daugiau vyrų mokytojų, nei moterų, tad jei koks mokytojas naujokas puola į isteriją po pirmųjų susitikimų su moksleiviais, kurių tėvai net kalbėti prancūziškai ne visada moka, tai po kolegų tylaus išklausymo besiskundžiantysis sako "pardon" ir toliau eina aiškinti moksleiviams paprasčiausių dalykų. Bet moksleiviai ne tokie jau buki kaip atrodo mums, klausantiems lietuviškų mokytojų rypavimų. Tiesiog jie yra asmenybės, ginantys savo orumą ir nepriklausomybę, ir visokių mums žinomų "diedovščinos" atvejų tame filme nė kvapo. Jei pykstasi dėl futbolo, tai atvirai ir aiškiai. Painūs santykiai paprastai atsiranda jau tarp suaugusiųjų. Gerai jei Jude Law veikėjas žavus ir jam pasiseka juos atpainioti, išsipainioti tarp Robin Wright Penn švediškos gražuolės ir Juliette Binoche bosniškos gražuolės, nors Anthony Minghella ir bandė suveržti sentimentalų kamuoliuką iš maždaug stoties rajono kontingento ir aplinkos architekto bendravimų filme "Breaking and Entering".


Tai ir viskas :)