Net jei atrodo,jog ir taip viskas žinoma. O žinoma tik tai, kad nenorima žinoti. Labai siūlau paskaityti, tekstas reikalingas: http://www.7md.lt/lt/2009-04-24/tekstai/dantiskoji_tustuma.html
Граф Монте-Кристо
Prieš 1 savaitę
2009 m. balandžio 24 d., penktadienis
Užsisakykite:
Rašyti komentarus (Atom)
Perskaiciau, sutinku, tekstas reikalingas.
AtsakytiPanaikintiMan taip smarkiai šitas tekstas surezonavo, nes visiškai atitiko manąją patirtį. Ir mano šeimoje tėvų praeities atžvilgiu buvo taikomas principas "Nežinojai, tai niekam ir nepasakei". Ir aš augau tokioje aplinkoje, kurioje žydai egzistavo tik vaikiškuose pasakojimuose, kuriais mes, vaikučiai, bandėme kompensuoti tarybinės realybės niekinamą 'siaubiako' žanrą: dalinomės istorijomis apie atgijusius numirėlius, rankas, išlendančias ties miegančiuoju iš sienos, ir kažkokius žydus, besipuikuojančius vaikučių krauju įmaišomų macų receptais. Visa tai kažkaip blaiviai atskirdavau nuo realaus gyvenimo, tuo labiau, kad žydų taip ir netekdavo sutikti. Eidavom po mokyklos namo kartais per senąsias žydų kapines, bet ten ganėsi karvės ir vos matėsi išvartytos akmens plokštės su nesuprantamais ženklais, todėl taip ir nesupratau, kodėl tai vadinama kapinėmis.
AtsakytiPanaikintiPrisimenu, mane didžiausias nustebimas ištiko, kai tėvas vieną mano vaikystės draugę iš nedidelio miestelio, kuriame gyvenome itin trumpai, pavadino "ta žydukė". Tada pradėjau sau svarstyti, kad žmonės rusiškais vardais (nes ta draugė buvo Žana, o jos broliukas - Genka), matyt, yra žydai :)
Universitete jau patekau į įvairesnę aplinką ir jau sąmoningai ieškojau tų paslaptingųjų žydų veidų. Sužinojau, kad pats protingiausias matematikas mūsų kurse buvo žydas, - jis tikrai buvo kažkoks genijus, pabuvo tik pirmame kurse, paskui su tėvais išvažiavo į Izraelį. Ir pati kvailiausia mūsų grupės mergina Raja irgi, pasirodo, buvo žydė... Tokie kontrastai mane pakerėjo, stengiausi daugiau sužinoti apie tą ypatingą tautybę: pasaulio čempionai šachmatininkai, įžymūs muzikantai, mokslininkai, - bet ir toliau net neįtariau, kad Lietuvoje būta tiek žydų.
Paskui jau Gorbačiovo "glasnost" laikais pradėjo eiti informacija. Ne apie Lietuvą. Apie Lietuvos žydus gavau paskaityti tik Kanovičiaus knygose ir jau visai neseniai.
Lietuvoje normaliai niekas taip ir nepašnekėjo apie žydus mūsų istorijoje. Dabar, kai viešojoje ervėje tiek daug šiukšlių - visada stebiuosi matydama šalia šiukšlių konteinerio numestą šiukšlių maišą: ar nepataikė įmesti, ar pasitaikė koks liliputas, kuris nepasiekė konteinerio krašto? - tai ir kalbose, ir raštą išniekinusiuose laikraščiuose vis daugėja vėmalų kvapo ir irgi tada sau nusprendžiu, kad taip šneka kokie dvasios liliputai. Bet ar kiti yra tokie tušti, kad nieko negali pasakyti įdomaus, draugiško, supratingo? Ar tiesiog visi jaučia tą kaltę, kurios negali niekaip kitaip išnaikinti, kaip tik pradėdami nekęsti - ne, ne savęs, bet to niekieno neapginto ir nuskriausto žmogaus?
As, tai augau Klaipedoje ir, tiesa pasakius, apie zydus is viso nieko negirdejau kol neisvaziavau i mokytis po mokyklos baigimo. Niekada nesusimastydavau ka reiskia ta vaikiska skaiciuote apie zyda lipanti kopeciom. Tos tautos zmoniu aplink mus nebuvo - nebuvo nes gal is tiesu nebuvo arba nebuvo nes niekas ju taip nevadino. Is kitos puses buvo tokios pacios siaubiaku kalbos apie vaiku krauja macuose, ta prisimenu gerai, tik man tuo metu niekaip negalejo susiristi vienas dalykas - kad vaikai pagrobiami ir patenka pas kazkokius zydus, kuriu niekas neprisimena mates. Jie buvo beveik mistines butybes. Bet tam, kad butu kazkas labiau apciuopiamo, manau, mano vaikiskas protelis tuo metu susiejo zydus su cigonais ir gana ilga laiko tarpa maniau, kad tai tie patys zmones. Nes cigonu pas mus budavo nemazai ir tevai visaip bande mus saugoti nuo ju. Taigi tebuvo dvi "normalios" bendruomenes lietuviu ir rusu, o mes, vaikai tarpusavyje pastoviai musdavomes butent del to kalbinio skirtumo. O kai pasirodydavo cigonai, visu tevai susivarydavo visus namo.
AtsakytiPanaikintiAtvaziavus mokytis i Kauna susitikau su kitokiais zmonemis is Vilniaus. Vienas toks draugelis (gal is kazkokiu antisemitiniu ar pan. paskatu) daugelyje mus supusiu zmoniu iziuredavo zydus ir vis sakydavo, kad ju kraujas nesimaiso ir del to galima iziuret bent dali zydyskumo. Man buvo keistas ir nesuprantamas toks poziuris. Bet turbut tuo momentu pradejau suprasti kas tokie yra zydai. Nors vis tiek informacijos vakuumas, kuris aprasytas straipsnyje neleido susidaryti vaizdo ka maza zydu diaspora dave Lietuvai. Dabar gyvenant Amerikoje matau nemazai zydu tautos atstovu, kai kurie yra neblogi draugai mano ir mano vaiku, kai kurie rusu zydai isvaziave is Rusijos i Izraeli ir is ten i Amerika, pasakojo kaip buvo engiami ir Rusijoje ir Izraelije. Dar kol kas neteko sutikt Lietuvos zydo Amerikoje, o butu turbut idomu. Ir is tiesu butu labai idomu suzinot apie ju itaka musu visuomenei.
Baigiant, norejau pasakyt, kad sunku butu jaust kalte, apie kuria kalbi, nes jei pavyzdziui, kaip man, tokia tauta Lietuvoje neegzistavo nemaza mano gyvenimo dali,ir as nesijauciu padares ka nors blogo jai. Manau neteisinga butu mane kaltinti nepuoselejant tos tautos zmoniu atminties, nes tokiam eiliniam zmogeliui, kaip as informacija nebuvo lengvai prieinama. Ir kazkodel kai augau jauciau alergija visai mokomai istorijai. Bet zinoma, Tu teisi, taip testis neturetu, butina tokius straipsnius kuo placiau skleisti. Nes va jei nebutum uzrodziusi, tai ir iki siol nebuciau apie tai susimastes ar domejesis.
Sakai, Mini, kad kaltės negalima jausti, nes nieko blogo nedaryta. Kalbėjau apie kitokią kaltę. Buvau neseniai pažiūrėjusi filmą "The Kite Runner", mintimis grįžau prie knygos, kurioje buvo papasakota ši istorija apie vaikišką, tačiau tikrą išdavystę - būtent dėl neveikimo, nieko nedarymo, - ir kaip tas poelgis žmogų morališkai slegia, nors jis nieko ir nedarė, nemušė, nežudė. Tik stovėjo ir žiūrėjo. Knygoje labiau nei filme akcentuojama tas kaltės atpirkimo būtinumas. Būtent dėl savęs paties. Žinoma, ten Afaganistanas su savais susiskirstymais tarp puštunų ir chasidų, savais ponais ir okupantais. Pas mus kita istorija. Mes galime pasakyti: "mes nieko nežinojome, todėl nekalti". Bet mūsų tėvų-dėdžių-kaimynų tyla ar nėra toji baisioji išdavystė, kai tylomis pasislėpus žiūrima, kaip mušamas kitas, o pats tik galvoji "kad tik manęs nepaliestų". Kaip rašo R.Rimickaitė: "Anksčiau mano aplinkoje antisemitizmo nebuvo". Nes nebuvo tų žmonių, jie turėjo slėptis, asimiliuotis, nekristi į akis. Bet jie buvo, kažkiek jų išgyveno. Vieni įsitaisė, kiti jautėsi blogai. Kaip ir kiekvienoje tautoje, jų tarpe irgi buvo visokiausių žmogystų, net ir labai nesimpatiškų. Tų nesimpatiškųjų žmogystų bruožus kitataučiai pamėgo priskyrinėti visai tautai. Visai taip pat, kaip Melas Gibsonas papasakojo apie kuokomis ginkluotus aštriadančius lietuvius :) Svetimi visada kalti dėl to, kad jie svetimi.
AtsakytiPanaikintiR.Rimickaitė sako, kad reikia kažką daryti, kad jie nebūtų svetimi. Kalbėti apie juos, ginti nuo visokių išprotėjusių tomkų užsipuldinėjimų, vaikams pradėti aiškinti, kad jie turi ilgą gyvenimo kartu su mūsų tauta istoriją. Nes dabar juk tokia pat tyla. Kažkokie pusdurniai rėkauja, kažkokie išsigimėliai (beje, Klaipėdoje, aha, būtent ten, kur nebuvo žydų ;)) paišo svastikas ir varto žydų paminklus. O mūsų visuomenė tyli. Ir labiausiai tyli tie, į kurių lūpas žiūrima pirmiausia: valdžia, inteligentai, rašytojai.
Ak, tiesa, jie dabar turi svarbesnių problemų - jie rėkia apie kultūros naikinimą. Kokios dar kutūros? Kur toji tikroji žmogiška kultūra mūsų šalyje?
Lietuvoje nužudytų žydų procentas didesnis negu Vokietijoje. Tiesiogiai šaudė, žinoma, ne visi, bet įskundžiančių žydus, kad paskui galėtų džiaugsmingai dalytis lėkštes ir komodas, buvo BE GALO daug. Prievartauti žydaites irgi tapo malonia pramoga, kai žydai buvo paskelbti už įstatymo ribų. Ir net ne antisemitizmas buvo svarbiausia. Viena senutė, prisigraibiusi buitinių antisemitinių prietarų (neva žydai liepdavo macų tešlą minkyti tarnaitėms, įbėrę į ją stiklų - taip gaudavo kraujo: geležinė logika, ania?), su siaubu pasakodavo apie žudynes ir su pasibjaurėjimu - apie žmones, kurie lėkdavo dalytis žydų turto: jai jis "būtų atrodęs kruvinas". Svarbiausia buvo lietuviškas godumas. Daugelis šaudytojų ramiai baigė savo dienas, niekas jų neteisė, nes liudytojų nebebuvo. Niekam žydai nerūpėjo.
AtsakytiPanaikintiNa, štai, man jau irgi užknietėjo atsiliept piktokai į Vilnies kalbas apie kaltės jausmą, kurį, atseit, gal privalėčiau kaip nors išreikšt: skaityt straipsnius, rašyt straipsnius, nuvažiuot nusilenkt prie Raudų sienos, ar dar kaip.
AtsakytiPanaikintiIr, aišku, savaime norisi eilinį kartą burbtelt: aš jokios kaltės neturiu, aš tame nedalyvavau, mano tėvai bei seneliai irgi nebuvo aktyvistai. Todėl ir apie jų kaltę kalbėt nėra ko, nes- irgi standartinis neišvengiamas atsakymas- o ką jie galėjo daugiau padaryti, išskyrus "santūriai kukliai" slepiamą užuojautą. Visus, kurie: a)patys nešaudė (netrėmė); b)per daug garsiai nedžiūgavo; c) pernelyg godžiai nesidalino pašalintų kaimynų turtą;- visus juos dabar be jokių abejonių drąsiai vadiname dorais niekuo niekam nenusikaltusiais lietuviais.
Aš specialiai anam sakiny įrašiau skliausteliuose dar ir "trėmė". Nes apie tą "nerandamą kaltės jausmą" kalbėti galima ir plačiau, ne vien kalbant apie žydus.
Normaliam žmogui aplamai nėra būdinga ieškot savyje kaltės. Jeigu galiu jaustis nenusikaltęs- kuriam galui turėčiau muštis į krūtinę ir šaukt "Mea culpa".
O lietuviams šia prasme ypač "pasisekė": mes "niekada dėl nieko nekalti, nes niekada patys nieko negalėjome".
Žydus šaudyt liepė vokiečiai;
Į Sibirą vežė rusai;
Komunistines nesąmones atvežė ir kvailai elgtis liepė rusai;
Cenzūra, komjaunimas, KGB šnipeliai- taip liepė Maskva.
Anksčiau- irgi:
Baudžiaudinkus pėrė lenkai;
Netgi Čičinskas nebuvo lietuvis;
O Tadas Blinda buvo mielas nekaltas partizanas, kurį nukankino caro kazokai.
Ir vėliau bus tas pat:
Atominę elektrinę liepia uždaryt ponai iš Briuselio, jei bus blogai- mes nebūsime kalti;
Jeigu įvesime eurą ir viskas pabrangs- bus kalti ponai iš Briuselio;
Neleidžia įvesti euro- irgi jie.
Kad būtų patogiau- renkame prezidentu amerikoną. Kas negerai- amerikonas kaltas. Dabar išsirinksime briuselinę ponią, jau iš anksto žinodami: jeigu kas bus negerai- bus kaltas Briuselis ir Landsbergis. (irgi- nors ir ne žydas, bet pavardė nelietuviška).
Kodėl kažkas Lietuvoje turėtų rėkauti esąs dėl ko nors kaltas, kai aplink visada pakankamai turime bjaurių kaimynų, kurie kišasi į mūsų reikalus, vadovauja visiems negeriems dalykams.
Taip, Fanta, matyt, tai ir yra svarbiausioji nepalankumo žydams priežastis: jie yra didžiausi mūsų konkurentai. Taip norime būti labiausiai skriaudžiama ir išprievartauta tauta pasaulyje, bet ne,- išlenda žydai ir pradeda aiškinti, kad net mes - nekaltieji ėriukai - juos skriaudėme. O juk kai kurie iš mūsų, kaip pasakoja Buka, net prisiliesti prie jų šlykštėjomės. Gyvenome pasakodamiesi tarpusavyje apie juos baisias pasakas. Dar matėme, kad tai jie po revoliucijos vaikščiojo su revolveriais ir buvo bazių vedėjai bei prekių žinovai. Lietuviai tokiose pozicijose buvo mūsų itin gerbiami, o žydams ten nederėjo būti. Jie nežinojo savo vietos, todėl mus tuo baisiai įžeidė. Mes, nekalti kaimiečiai, jiems tik baisiai pavydėjome ir gviešėmės tik jų kailinių. Juos naikino kiti.
AtsakytiPanaikintiAr ne?
Na, ka, as galiu pasakyti. Vis tiek nesijauciu kaltas, ir tikrai negaliu kaltinti nei savo tevu nei kitu giminieciu. Jie mat is kaimo atsikele ir manau taip pat sekmingai nieko nezinojo apie Klaipedoje gyvenusius zydus ir pan. Is kitos puses cia as pasiziurejau visokius guglius ir nusprendziau, kad dabartine sinagogu gatve Klaipedoje visai ne taip buvo vadinama seniau, kai ten dar gyvenau. Gatve gerai prisimenu, nes ten daznai lankydavausi. O, galbut, dabartines zydu kapines yra tokioje vietoje, kur is vis nieko nebuvo, kai as dar ten gyvenau. Vienzo, kai as augau buvo tik dvi tautos - lietuviai ir rusai. Kiti, buvo arba atplauke is draugisku uzsienio saliu arba cigonai. Be to turetum prisimint, kad po antrojo pasaulinio karo, is tiesu, tikruju Klaipedos gyventoju beveik neliko, del sugriovimu masto. Taigi visi kas Klaipedoje gyvena yra gana nauji atsikeleliai, taip pat ir zydai.
AtsakytiPanaikintiDabar dar del kaltes nezinant - yra toks filmukas "the christmas story" tai va ten vienas vaikas riebiai nusikeikia savo tevo akivaizdoje ir uz bausme jam liepiama sedet su muilo gabalu burnoje tol, kol nepasakys is kur isgirdo keiksmazodi. Tai va sedi jis ir galvoja, kaip cia jam issisukti, juk tuos keiksmazodzius kiekviena diena jis girdi is savo tetusio. Bet nutaria, kad vis tik draugas bus jam pasakes. Jis ramia sazine taip ir pasako, o jo motina skambina kaimynei ir atraportuoja, dar nepadejus ragelio ji isgirsta, kaip tas vaikas gauna i kaili - juokinga iki asaru. Mazdaug taip ir cia - tureciau pelenais galva barstytis ir visaip atgailauti uz tai kad kai vaikas buvau man niekas nieko nepasake. Vietoj to, kad eiciau ir bandyciau kalbetis su zydu tautos atstovais ir bandytume kurti kazkokia bendra ateiti. Gal tai siek tiek amerikoniskas poziuris, bet manau kad siuo atveju tik toks ir tera tinkamas.
Del visokiu neonaciu issisokimu, Vilnie, tai man geda, geda pries savo bendradarbius, kurie zinodami is kur esu pasidomi, kas gi vyksta toje Lietuvoje, tik aciu Dievui jie supranta (tikiuosi), kad ne viskas yra tiksliai taip kaip nupiesta ziniasklaidos.
http://www.voruta.lt/article.php?article=248
AtsakytiPanaikintiTame straipsnyje aiskiai paaiskinta, kodel negalejau net zinot kur buvo zydu kapines - jos buvo ten kur stovejo radijo stociu slopintuvai. Slopintuvus matydavau, bet iki ju prieiti buvo neimanoma. Kiek supratau is straipsnio ta teritorija atidare jau man isvaziavus is gimtojo miesto :)
Minis rašė... :
AtsakytiPanaikinti"Del visokiu neonaciu issisokimu, Vilnie, tai man geda, geda pries savo bendradarbius, kurie zinodami is kur esu pasidomi, kas gi vyksta toje Lietuvoje, tik aciu Dievui jie supranta (tikiuosi), kad ne viskas yra tiksliai taip..."
Žinodamas, kur Tu gyveni, aš irgi galėčiau teirautis: Mini, kas vyksta toje Tavo USA?
pagal, pvz., tokias nuorodas:
http://www.nsm88.org/
http://www.americannaziparty.com/
Bet suprantu (tikiuosi), kad. :)
Man del to, kas vyksta Amerikoje negeda, nes nesu vietinis :) Zinoma, nesu vietinis ir Lietuvoje, bet vis tiek, Lietuva kazkaip arciau kuno, arba bent toks jausmas islikes. Po sios vasaros paziuresim kaip bus toliau ;)
AtsakytiPanaikinti"Po sios vasaros paziuresim kaip bus toliau"
AtsakytiPanaikintiDėl visa ko primenu: Tėvynę, kaip ir moterį, mylėti geriau iš tolo, meilė tada būna romantiškesnė. Vien grožis ir jokių rietenų. :)
Dalia Staponkutė, pastudijavusi Leningrade filosofiją, "pasigavo" ten užsienietį vyrą ir laiminga ištrūko į tada uždraustąjį užsienį - Kiprą. Dabar, po dvidešimties metų, ji yra patyrusi ir mėginimų grįžti iš taip ir nepamiltojo Kipro, ir tų mėginimų žlugimo. Ji rašė apie tai ese, paskui pas mus ir tų ese knyga buvo atrinkta į geriausiųjų knygų metinį penketuką, bet tuos ese galima surasti ir "Šiaurės Atėnuose".
AtsakytiPanaikintiPavyzdžiui, galima paskaityti tokių jos samprotavimų:
"Grįžęs emigrantas, nepaisant jos / jo kultūriškai turtingos patirties ir kitoniškumo, savo gimtojoje aplinkoje atrodo nepritapėlis, o neretai tiesiog infantilas."
( http://www.culture.lt/satenai/?leid_id=729&kas=straipsnis&st_id=3109 )
"Lietuva seniai tapo šalimi, kuri mane traukia ir atstumia, laukia ir nerauda, kai išvykstu, apdovanoja ir įskaudina. Žodžiu, šalimi, kuri mėgsta distanciją, kuriai, manau, manęs reikia mažiau nei man Jos. Tik tiek tesupratau iš savo daugiametės grįžinėjimo dramos, kaskart pasibaigiančios asmeniniu pralaimėjimu. "Tavo požiūris į Lietuvą yra tipiškai romantiškas", - kartą mįslingai numykė vienas mano bičiulis ir pacitavo airį Joyce'ą, kadais apsigyvenusį Valstijose."
( http://www.culture.lt/satenai/?leid_id=738&kas=straipsnis&st_id=3211 )
Idomias citatas parinkai, Vilnie, eisiu skaityt, kai tik laiko turesiu. O siaip, kaip turbut supranti, kiekvienas turi turet savo patirti, kitaip butu labai lengva auginti vaikus, ypac paauglysteje ;) Taip ir man teks paciam nudegti ar atvirksciai surasti nauja, arba pamirsta, atostogu sali siaures rytu europoje :). O atostogu norisi .. liko tik siek tiek maziau nei du menesiai laukti.
AtsakytiPanaikinti