Allegro assai

Šiandien atrandu visokių keistų tekstų, kurie kelia man jei ne nustebimą, tai bent kelis klaustukus.

1. Jakovas Krotovas savo bloge parašė:

Citata:

УМЕРЛА НАТАЛЬЯ ЛЕОНИДОВНА ТРАУБЕРГ Вечная память... У меня почему-то ощущение, как если бы она уехала в Вильнюс... Куда и я, дай Бог, когда-нибудь приеду, а уж звонить туда и писать проще простого... Не о всяком умершем Дух говорит: "Не беспокойся", а о ней - говорит. Христианка. До встречи, Наталья Леонидовна!

Trauberg buvo puiki vertėja, kažkada dar mačiau ją kažkurioje rusiškoje laidoje ar tai Švydkojaus, ar tai Viktoro Jerofejevo... Nepaprastai inteligentiška moteris. Krotovas su komentatoriais vertina jos darbus verčiant krikščioniškąjį Lewis, o aš pirmą kartą įsidėmėjau jos pavardę pamačiusi, kad visų Wodehouse vertėjų sąraše jos išverstųjų kūrinių sąrašas didžiausias. Aha, Wikipedia sako, kad ji - režisieriaus L.Traubergo dukra.

Bet kodėl Krotovui jos iškeliavimas Anapilin siejasi su Vilniumi? Kur kažkada ir jis atvyks susitikti su ja. Ar gali būti, kad mūsų Vilnius yra Rojaus sinonimas?

2. S. Spurga parašė apie Valdovų rūmus (ir apie Vamzdį). Bet iš tikrųjų tai apie tą patį poreikį keistis, apie kurį vakar aiškino G. Morkūnas.

Citata:

Tačiau visos šalies mąstymas negali keistis taip sparčiai, kaip mes norėtume, ir ton pusėn, kaip kas nors pageidautų. Dar ne laikas gimti naujajai tautos sąmonei su naujais tikslais, nauju polėkiu, naujais įvaizdžiais. Labiausiai tituluotas Nepriklausomos Lietuvos politikas, prezidentas, nemano, kad jo svarbiausia misija būtų sukurti Lietuvoje tvarią demokratiją, kuria būtų galima didžiuotis, konkurencingą žinių visuomenės ekonomiką, kurios vaisiais galėtų naudotis ir tolimiausios provincijos žmogus, pasiekti kultūros, mokslo aukštumų. Jo veiklos apoteozė – didybę įkūnijantis pseudoistorinis statinys.

Na, čia nieko nauja, mažai kas į tai sureagavo, o kaip visada visi pliekiasi dėl to nelaimingojo valdovų namuko. Atrandu komentaruose tokį tekstą:

Citata:

G. Česnys 2009-04-01 22:47 Mielas Sauliau. Taip kreiptis turiu teisę, nes buvote mano studentas. Ir galiu pareikšti savo nuomonę apie šį straipsniūkštį. Užėmėte visažinio pozą. Nurodinėjate, kaip tauta turėtų galvoti ir elgtis. Jūs neoriginalus. Tokią giesmelę seniai gieda jaunesnioji istorikų karta, kuri revizuoja "romantizuotą" Lietuvos istoriją, visaip savo kraštą juodina, žemina, dergia. Mes prasčiausi, mes visada buvome atsilikę, mes visada buvome ir esame Europos užkampis. Jie tiesiog meluoja. Jų tikslas? Diegti tautai nepilnavertiškumo kompleksą. Anot vieno autoriaus, bulvarinės istorijos pavyzdys yra Alfredo Bumblausko jau koks dešimtmetis siaubingai reklamuotas paskutinis opusas. Disnejlandas? Irgi esate neoriginalus. Tą terminą jau girdime nuo pat valdovų rūmų atstatymo pradžios. Ar esate susipažinęs su jų tyrinėjimo istorija? Tur būt ne, jeigu taip drastiškai juos smerkiate. O aš dalyvavau nuo pat pirmos dienos.

Ir taip toliau, ir panašiai. Vėl aiškinama, kad jūs neprofesionalai, todėl neturite teisės turėti savo nuomonę, o mes, kurie viską darome, žinome, kad darome labai gerai ir jums privalomai tai turi patikti.

Bet klaustuką kelia ne tai. Jau pripratau prie tokių 'argumentų'. Man kelia nustebimą pirmasis argumentas: kadangi buvote mano studentas, tai galiu pareikšti savo nuomonę apie šį straipsneliūkštį.

Šitoje vietoje susimąsčiau, kad pas mus labai mėgstama pabrėžti savo viršenybę ginče ne kokiais nors savo pasiekimais, o savo vyresniškumu, pvz.: esu tavo tėvas, tai klausyk; esu tavo viršininkas, tai nesiginčyk; esu vyresnis už tave, tai atsistok. Sprendžiant pagal citatą, matyt nevengiama įrodinėti ir taip: buvau tavo auklėtoja vaikų darželyje, todėl galiu ir dabar tave paauklėti. Mokykloje buvau tavo klasės seniūnė, todėl neprieštarauk. Ligoninėje badžiau tavo užpakalį adatomis, todėl dabar man neaiškink savo nuomonės.

3. maumaz savo bloge pacitavo Tapino ne kartą pasakotą dalyką (susižavėjimą Brazausku ir pasibjaurėjimą kolegomis):

Citata:

Apie 1994–uosius metus, kai dirbau LRT generaliniu direktoriumi, mane pakvietė tuometis prezidentas A.Brazauskas. Pakalbėjom apie televiziją, perėjom prie gyvenimo. A.Brazauskas ėmė kalbėti, kad lietuviai mikliai keičia savo kailiukus ir tai iliustruodamas iš savo seifo ištraukė storą pluoštą raštų. Iš šimto puslapių tespėjau perskaityti tris ar keturis.Tai buvo šlykštūs garsių mūsų rašytojų, režisierių ir kitų meno žmonių skundai kompartijos Centro komitetui – jie skundė, kad jų kolega parašė antisovietinę pjesę, kad kitas menininkas turi draugę užsienyje ir greičiausiai negrįš po kelionės. Bjaurūs rašiniai, kuriuose ištampyti asmeninio gyvenimo faktai, kad parodytų koks kitas lietuvis yra amoralus tipas.Taip rašė ne šiaip kokie studenčiokai, o žinomi meno žmonės, dabar visuomenėje prisistatantys didžiuliais Lietuvos patriotais. Prašiau A.Brazausko tuos popierius bent dienai paskolinti, tačiau jis griežtai atsisakė, pareiškęs, kad kol jis gyvas, tie popiergaliai gulės jo seife o po mirties nukeliaus į krosnį. Jei ta informacija būtų buvusi paviešinta, tai būtų buvusi bomba. Nežinia, ką kalbėtų tie, kurie piktinasi visais, kurie gyveno ir dirbo okupacijos metais.

Nieko nauja. Tačiau maumaz uždavė klausimą savo draugužiams: ar viešintumėte, jei tie popieriai patektų jums į rankas. Išskyrus Katkevičių beveik visi labai nusiteikę viešinti. Pagalvojau, kad mūsų žurnalistai prie mėšlo priprato kaip prie narkotikų - nors ir negerai, bet be šito nebegali.