Ne apie filmą

Man susidaro įspūdis, kad "Kino pavasario" lankytojai palenktyniavo tarpusavyje, kuris pamatys daugiau filmų ir atsainiau mestels savo nuosprendį. Manau, kad tose lenktynėse kaip visada pirmauja Pravdos gudručiai, kurpiantys tokią informaciją:

Citata:

Per kiek ir kokių filmų metu užmigai: Per vidurį migdė "Tahoe ežeras", tačiau patiko.

"Literatūros ir meno" A.Macaitytės ir "7 meno dienų" Ž.Pipinytės straipsniukai niekuo nesiskiria nuo festivalio "Kino pavasaris" organizatorių parengtos reklaminės apžvalgos, o gal jos tik paprasčiausiai jas nusirašė? Ar kino kritikai - tiesa, pas mus tokių nebėra, na tai apžvalgininkai, - jau nesugeba bent kiek ilgėliau susikaupti vienam filmui ir pristatyti jį išsamiau, papildydami pasakojimą susijusia medžiaga? Juk reikia vieną sykį suprasti, kad kino auditoriją reikia lavinti.

"Valsas su Baširu" pas mus minimas tik tarp gausybės kitų "Kino pavasario" filmų. Pasakoma, kad reikia pažiūrėti, geriausiu atveju užsimenama, kad filmas apie Libano karo įvykius. Nė velnio mes nežinome apie jokius Libano karo įvykius, prisimenu miglotai, kad tada Tarybų Sąjunga dėl kažko pasmerkė Izraelį, bet jie smerkdavo kiekviena proga, tai jau buvau įpratusi netikėti nė vienu žodžiu. Pasaulio naujienų agentūrų vaizdo reportažų tais laikais nematėme. Na gerai, buvo kažkas, bet tame regione amžinai vieni su kitais kariauja ar žudo oficialiai veikiančios teroristinės organizacijos (jos dar ir laimi rinkimuose, jų atstovai sėdi parlamentuose - štai kur demokratijos triumfas). Bet ryžtuosi pažiūrėti "Valsą su Baširu", nes tai itin dažnai pastaruoju metu minėtas filmas visokių nominacijų sąrašuose.

Ir apgavo - joks tai ne filmas.

Bet labai stiprus kūrinys. Dokumentika, pateikta piešinukais. Amerikoje rodos ir dabar negalima teismo posėdžiuose fotografuoti, o reportažus iš teismo galima iliustruoti tik piešinukais. Yra kažkas labai racionalaus šitame reikalavime, nes ne žmogaus išorinius bruožus tokiu atveju reiktų nagrinėti, o gilintis į visą istoriją.

Šio kūrinio kino savybių nesiimu vertinti, nors manau, kad pats didžiausias šio filmo paveikumas yra praregėjimo, atsibudimo, prisiminimo, suvokimo efektas, pasiekiamas pieštiniams kadrams pavirstant dokumentinės kronikos kadrais.

Paulius Rymeikis g-taške aptardamas Kino pavasario filmus apie "Valsą su Baširu" sako taip:

Citata:

Jeigu kam susidarė įspūdis, kad kritikuoju “Valsas su Baširu”, tai įspūdis klaidingas. Vienintelis mano kritinis pastebėjimas jo atžvilgiu, kad po “Persipolis”, izraelio dokumentinė animacija nebeatrodo tiek labai unikali, kiek kai kas bando pasakyti. Žiūroviškumo prasme “Valsas su Baširu” irgi nusileidžia - “Persipolyje” buvo nepalyginamai daugiau universaliai suprantamų simbolių, nors aptariamas istorinis laikotarpis bei vieta, kaip ir izraelio darbe - pakankamai regioniniai. Tik tai niekaip nesumenkina darbo kokybės - tiek pati animacija, tiek forma (pieštas dokumentinis filmas, tikrų istorijos dalyvių balsai pieštiniuose personažuose), tiek puikiai atmosferą iliustruojanti Max Richter muzika (Edvinas Pukšta ją vadina techno, bet tai greičiau tiesiog experimentinė neoklasika). Jeigu ieškot gero ir įdomaus darbo, o ne už širdies griebiančios istorijos, “Valsas su Baširu” turėtų atsirasti būtinų pamatyt filmų top10.

Taip, labai sutinku, kad muzika svarbus komponentas, kad įvykiai labai jau regioniniai, o tas regionas, dėkuidie, labai jau toli nuo mūsų. Ir visgi puolu internete ieškoti informacijos apie skerdynes Sabroje ir Šatiloje, apie tuometinį Libano prezidentą Baširą Žmaelį, apie jo vadovaujamą Libano socdemų partiją, kuri pagal regiono specifiką daug reikalų sutvarko ginklų pagalba. Filme juos vadina krikščionių falangistais, o tas pavadinimas kilo iš graikiško žodžio Phalanx, reiškiančio bataljoną. Ir nėra jau ta partija tokia išskirtinė mūsų europietiškoje patirtyje, nes paskaičius sužinai, jog toji partija gimė 1936 m. kaip jaunimo judėjimas, o įsteigėjas šeikchas Pierre Gemayel, būtent Baširo tėvas, buvo paveiktas įspūdingos Olimpinėse žaidynėse, vykusiose Berlyne, demonstruotos atributikos - ir rudi marškiniai, ir fašistų saliutavimo gestas buvo perkeltas į šį judėjimą, o šūkiu pasirinktas "Dievas, Nacija ir Šeima". Kaip viskas darosi artima, galima sakyti, labai jau panašu į amžinąjį gerųjų valstybės piliečių siekį žudyti ir žudyti, kad Valstybėje Būtų Tvarka.

Ir amžinasis klausimas, kodėl tokius režimus, kodėl tokias partijas remia kaimyninės šalys, pavyzdžiui Izraelis? Kad kovoja su jų amžinaisiais priešais palestiniečiais? Mano priešo priešas yra mano draugas? Ir "mes nežudėme, viską padarė jie".

Labai rimtas, sąžiningas Izraelio piliečio Ari Folmano kūrinys apie tų laikų įvykius.

Beieškodama įdomesnių atsiliepimų, o ne standartinių filmo pašlovinimų vardinant visas jam skirtas nominacijas, atradau jau normaliai veikiantį Miesto IQ portalą (siūlau apsilankyti ten). Jame Veronika Urbonaitė parašė normalų ir asmenišką įspūdį (beje, matosi, kad irgi puolė ieškoti medžiagos apie minėtas žudynes ir duoda tą pačią nuorodą).