Žanos d'Ark išskaidymas

Buvau iškritusi, bet ne nuo kiaulių gripo dar. Bet jau turėjau laiko pagalvoti, kad ateina galas krikščioniškam pasauliui. Ir liks gyvi tik tie, kurie teisingai su pasibjaurėjimu žiūri į kiaules ir kiaulienas. Kiaulės yra toks organizmas, kuris artimiausias žmogaus organizmui. Ir eksperimentuoti su jomis, gyventi su jomis krūvoje, o taip pat leisti lakstyti po visokius pakraščius gali leisti sau tik labai rizikuoti mėgstantys žmonės. Na, o egzotiškų vietų turistai po to patarnauja kaip skleidėjai. Ir nieko čia nepakeisi: po geležine uždanga buvo saugiau, visi taip sako. Dabar reikia įprasti gyventi pavojingoje laisvėje.
Ta proga paskaičiau, kaip Anish Kapoor'as, tas, kuris sako "If Duchamp declared that all the objects in the world are art, then I am interested in the next stage of that argument, which may have been prompted by Beuys in some way - that all the objects in the world are symbolic", pagamino šitą grąžią skulptūrą - Išskaidytąją Žaną d'Ark (galima pamatyti jos pilvą - tai ta raudona ovali duobė centre, - krūtis - tai tos piramidės, - čia, arčiau lyg ir kojos...), ir viskas gražiai padaryta su ekskavatoriais, gamininimo proceso nuotraukos čia.

Dismemberment of Jeanne d'Arc

Skaityti toliau...

Problemos su komisarais

Komisaras, kaip sakoma TŽŽ, yra vadovaujantis pareigūnas, atliekantis kurias nors politines, administracines ar ūkines pareigas. [lot. commissarius - įgaliotinis].

-----

Mėgstu skaityti pokalbius su patyrusiais vertėjais, nes dėl savo darbo specifikos - būti tarpininku tarp kitų šalių ir mūsų, - prieš dešimtmečius dirbę vertėjai įkliūdavo į ne vieną supainiotojo sovietinio gyvenimo istoriją, apie kurią tada nebuvo galima net prasižioti.

D. Bučiūtės pokalbyje su vertėja Palmira Čebeliene, galima atrasti tokį epizodą iš P. Čebelienės gyvenimo, kai "Vagoje" ji dirbo redaktore:

Citata:

Paliko įspūdį istorija su Aleksandru Gudaičiu-Guzevičiumi. Jis turėjo atnešti knygą apie Vincą Mickevičių-Kapsuką, ir jau žinojau, kad man teks ją redaguoti. Turėdama laisvą dieną, nuėjau į biblioteką susipažinti su knygos herojumi. Pasiėmiau Kapsuko raštus, perskaičiau kelis prisiminimų skyrius. Kitą dieną, kaip ir buvo žadėta, redakcijos vedėjas Stasys Sabonis atneša ir pakloja man rankraštį. „Prašom, jūsų darbas.“ Pradėjau skaityti ir nustebau, kad žinau, kas bus toliau, kitame sakinyje. Iš kur žinau? Staiga prisiminiau, kad vakar tai skaičiau. Bėgu į biblioteką, pasiimu, lyginu: žodis į žodį nurašyta, tik kur Kapsukas rašo „aš“ ir esamuoju laiku, gerbiamas autorius rašo „jis“ ir būtuoju laiku („aš žengiu“ – „jis žengė“). Suglumau. Pavarčiau, įsitikinau, kad visas skyrius toks. Einu pas redakcijos vedėją. Labai nustebo: leidykloj dar nebuvo tokio įvykio. Einame pas vyriausiąjį redaktorių Alfonsą Maldonį su knyga ir rankraščiu. Dabar jau S. Sabonis dėsto, aš linksiu, o A. Maldonio išplėstos akys įsmeigtos į mus. Panoro įsitikinti. Aš skaitau knygą, jis žiūri į rankraštį. Dabar jau trise einame pas direktorių J. Čekį ir pakartojam tą pačią procedūrą. Tada valdžia tarėsi tarpusavy – juk A. Gudaitis-Guzevičius ne bet kas, o buvęs leidyklos direktorius, aukštas pareigūnas, ir dar kokio charakterio! Visi jautė nepatogumą ir baimę. Nutarė, kad atiduoti vienintelį rankraščio egzempliorių būtų neatsargu. Gali pakišti kitą ir pasakyti, kad ne taip buvo. Išdalijo po pluoštelį mašininkėms, ir visos rašė, atidėjusios kitus darbus. Nežinau, kuris skambino A. Gudaičiui-Guzevičiui, J. Čekys ar A. Maldonis, tik S. Sabonis atėjęs pasakojo, kokia buvo reakcija. Sušukęs nesavu balsu: „Kokiam piemeniui jūs davėt redaguoti?!“ Kitą dieną pasiėmė rankraštį iš leidyklos, ramiai pasakė, kad įvyko nesusipratimas, kad jis įteikęs tik surinktą medžiagą. Po poros savaičių atnešė perdirbtus skyrius. Redagavau, kaip mokėjau, su viskuo sutiko, maloniai šnekėjo ir atminimui padovanojo parkerį. Matyt, ir knygą užrašė („Spalio komisaras“, 1967), bet neturiu, į namus tokių nesinešdavau...

Žr. "Užburto žodžio beieškant"

Taip jau lemta, kad tas rusiškai revoliucingai skambėjęs žodis persikėlė į Lietuvos kasdienybę ir šiais laikais. Vienas toks veikėjas V.Radžvilas paskelbė net ilgą ir įtartinais klausimais užpildytą straipsnį apie vieną dabartinių komisarų pavyzdį. Kai kas man atrodo pritempta (todėl ir ieškojau termino "komisaras" apibrėžimo), kai kurie palyginimai ne tokie jau ir neįtikimi.

Vytautas Radžvilas. Apyaušrio dalia ar patekanti putinizmo saulė?

Skaityti toliau...

reikia perskaityti

Net jei atrodo,jog ir taip viskas žinoma. O žinoma tik tai, kad nenorima žinoti. Labai siūlau paskaityti, tekstas reikalingas: http://www.7md.lt/lt/2009-04-24/tekstai/dantiskoji_tustuma.html

Skaityti toliau...

Sąrašiukai gurmanams

Lietuviški portalai pranešė, kad artėjančiame Kanų festivalyje dalyvaus Tarantinas, von Trieras ir Almadovaras (žiūrėti kad ir čia). Rusiški portalai pranešė, kad Kanuose bus du rusiški filmai ir dar keletas, na, pvz. Tarantino ir Triero. Tik tarp gausybės pranešimų tipo "Россию в Каннах представят картины об Иване Грозном и женском одиночестве" atradau užsimetusią žinutę iš «Свободной прессы»: Виктор Мережко: В Каннах мы опять просвистели как фанера над Парижем. Ten pasakoma aiškiau:

Citata:

В Париже объявлена официальная программа престижного кинофорума. В конкурс не попал ни один российский фильм, зато во внеконкурсной программе «Особый взгляд» оказались сразу два отечественных фильма. «Иван Грозный и митрополит Филипп» Павла Лунгина с Петром Мамоновым и Олегом Янковским в главных ролях (французы назвали картину попросту «Царь») и «Сказка про темноту» Николая Хомерики.

Ir Merežkos komentarai, tarp kurių galima atrasti diagnozę, visiškai tinkančią ir mūsų visokioms "Kolekcionierėms" ir panašiems filmams:

Citata:

«СП»: - Виктор Иванович, российские картины опять, уже который год подряд, не попали в основную конкурсную программу Каннского фестиваля. Почему так происходит? Что мешает нам снимать фильмы, которые были бы интересны Европе? - Моя точка зрения по этому вопросу определенная: до тех пор пока у нас не будет национального кино, как это было раньше, где мы шли своей дорогой, со своими проблемами, со своими традициями, все кино наше будет носить характер подражательный, несамостоятельный коммерческий и в итоге тупиковый.

Šiaip Festival de Cannes tinklapis dar to išrinktojo dvidešimtuko nepaskelbė, nors parašė SOON ON-LINE !

Teks ieškoti vėliau arba žvejoti iš užsienio portalų.
Dabar galima rasti tokių vardinimų:

So here’s the list of films expected to be shown in Cannes:

Quentin Tarantino’s Inglourious Basterds, the Nazi-hunter saga with Brad Pitt

Ang Lee’s Taking Woodstock, about 1969 music fest, with Emile Hirsch

*Werner Herzog’s Bad Lieutenant remake with Nicolas Cage

*Sam Raimi’s Drag Me to Hell, horror-thriller with Alison Lohman

*Pete Docter’s Up, the 3D Pixar adventure with Ed Asner

Jane Campion’s Bright Star, a John Keats bio with Ben Wishaw

Lars von Trier’s Antichrist, horror in the woods with Willem Dafoe & Charlotte Gainsbourg

Ken Loach’s Looking for Eric, about a troubled teen soccer fan

Johnny To’s Vengeance, a hitman-turned-chef in Hong Kong to avenge his daughter’s murder, with Johnny Hallyday

Arnold’s Tank, teen troubles with Michael Fassbender

Michael Haneke’s The White Ribbon, about incipient fascism at a rural school in 1913 - shot in black and white

Pedro Almodovar’s Broken Embraces, a noirish melodrama with Penelope Cruz

Marco Bellocchio’s Vincere, about Mussolini’s secret lover

*Bong Joon-ho’s Mother, a thriller about a ghastly murder

Park Chan-wook’s Thirst, about a small-town priest who turns into a vampire

Lou Ye’s Spring Fever, about a young threesome overcome with erotic longings

*Lu Chuan’s City of Life and Death, epic about the 1937 massacre of Nanking by the Japanese army

*Hirokazu Kore-eda’s Air Doll, about the love affair between a videostore clerk and an inflatable sex doll

Tsai Ming-liang’s Face, about a Taiwanese director in Paris to make a film about Salome, with Mathieu Amalric, Jeanne Moreau, Fanny Ardant, Nathalie Baye, Laetitia Casta and Jean-Pierre Leaud

*Terry Gilliam’s The Imaginarium of Doctor Parnassus, a fantasy with Heath Ledger, Johnny Depp, Colin Farrell and Jude Law

Na bet meluoja, nes kažkur jau mačiau aiškinant, kad Terio Gilliamo filmas bus rodomas nekonkursinėje programoje.

Bet vis tiek jaučiu šventišką jaudulį - tiek žymių režisierių pavardžių, tai kas gi bus?! :)

P.S. sulyginau su The Guardian paskelbtu aiškiu sąrašu:

papildau sąrašą (neįtrauktus ankstesniame sąraše pažymėjau žvaigždute):

Gaspar Noé's Enter the Void

Alain Resnais's Les Herbes folles

Xavier Giannoli's In the Beginning

Jacques Audiard's A Prophet

Elia Suleiman's The Time That Remains

Brillante Mendoza's Kinatay

Isabel Coixet's Map of the Sounds of Tokyo

Akivaizdu, kad pridėjo visokių prancūzų, portugalę, dar poną iš Palestinos - būtina, vienu žodžiu, politika ir korupcija tą pradinį sąrašėlį apgadino, nors gal ir per daug iš pradžių buvo pritraukta rytietiškų a la Bong Joon-ho trilerių.

Skaityti toliau...

Be antraštės apie antraštes

Gal jau laikas pradėti kolekcionuoti žurnalistinių antraščių dešimtukus? Nes žurnalistai taip išsiugdė savo išradingumą, kad skaitytojui tenka užsiimti tyrimais, ieškoti paaiškinimų, kuo gi antraštės tekstas siejasi su žinutės turiniu.

Šis projektas turėtų būti tęstinis, nes nematyti pritrenkiančių antraščių gamybos pabaigos.

Gal šiandien man užteks kol kas tik antraščių trejetuko, nes labai tingisi skaityti tokius straipsnelius. Ir jokiu būdu ne iš kokios "vakaro naujienų" ar "balso.lt" lektūros, o, tarkim, iš padorių žmonių aplankomų vietų :)

Pirmiausia, aišku, be jokių konkurencijų "Lietuvos rytas". Labiausiai sužavėjo žinutė
„Darom“: kaip šiukšlių medžioklė nuvedė į vienuolyno sodą, autorius Tomas Vaisieta. Pažiūrėjau komentaruose, ar buvo klausiančių, koks gi čia vienuolynas taip apsišiukšlinęs. Buvo, o viena dalyvė ir geranoriškai aiškino:

Citata:

Tiems, kam klausimų kyla prie ko čia vienuolynas, paaiškinsiu. Vieta kurią tvarkėm, yra buvusio vienuolyno sodas. Vietoj paties vienuolyno tarybiniais metais buvo pastatytas kalėjimas. Iš sodo yra likusi tik dalis, su gyvais vaisius duodančiais medžiais, bei autentiška siena, nuo kurios matosi visas senamiestis. Sąvartynu buvo paversti visi priėjimai prie sodo. Labai labai ačiū visiems tvarkiusiems. Padarė neįtikėtinai daug...

Taigi, vienuolynas kažkada buvo, todėl žinutės pavadinimas, aišku, teisingai rodo į apsišiukšlinusius vienuolius, ar ne? :)

Toliau tebūnie pripažintas erotiškasis pavadinimas iš klaipėdietiško "Kultūrpolio": Įsiskverbk su meile…, autorius Ignas Kazakevičius. Iš turinio sunku nuspėti, kieno išradimas ši frazė, galima įtarti ir dailininkę, nupiešusią moters kojas. "Kojinės – gražios. Ant vienos Jėzus ant kitos Marija su kūdikiu Jėzumi."

Trečią vietą skiriu Alfai, vienai iš jos tų rėksmingų antraščių - jų daug per dieną būna pakabinama, dabar tebūnie šviežiausioji: KAM varo kariškius nemokamų atostogų, o Šemeta skaičiuoja pieštukus, autorė Jūratė Važgauskaitė .

Turbūt visiems aišku, kad Šemeta pieštukų neskaičiuoja, o taip žurnalistė pailiustravo jo ketinimus taupyti viešųjų pirkimų ir kanceliarinių prekių sąskaita. Dėl kariuomenės irgi nepulkit į paniką - neliksim be kariuomenės, o tik kariškiai bus prašomi savaitę per metus paatostogauti nemokamai.

Skaityti toliau...

Ne apie filmą

Man susidaro įspūdis, kad "Kino pavasario" lankytojai palenktyniavo tarpusavyje, kuris pamatys daugiau filmų ir atsainiau mestels savo nuosprendį. Manau, kad tose lenktynėse kaip visada pirmauja Pravdos gudručiai, kurpiantys tokią informaciją:

Citata:

Per kiek ir kokių filmų metu užmigai: Per vidurį migdė "Tahoe ežeras", tačiau patiko.

"Literatūros ir meno" A.Macaitytės ir "7 meno dienų" Ž.Pipinytės straipsniukai niekuo nesiskiria nuo festivalio "Kino pavasaris" organizatorių parengtos reklaminės apžvalgos, o gal jos tik paprasčiausiai jas nusirašė? Ar kino kritikai - tiesa, pas mus tokių nebėra, na tai apžvalgininkai, - jau nesugeba bent kiek ilgėliau susikaupti vienam filmui ir pristatyti jį išsamiau, papildydami pasakojimą susijusia medžiaga? Juk reikia vieną sykį suprasti, kad kino auditoriją reikia lavinti.

"Valsas su Baširu" pas mus minimas tik tarp gausybės kitų "Kino pavasario" filmų. Pasakoma, kad reikia pažiūrėti, geriausiu atveju užsimenama, kad filmas apie Libano karo įvykius. Nė velnio mes nežinome apie jokius Libano karo įvykius, prisimenu miglotai, kad tada Tarybų Sąjunga dėl kažko pasmerkė Izraelį, bet jie smerkdavo kiekviena proga, tai jau buvau įpratusi netikėti nė vienu žodžiu. Pasaulio naujienų agentūrų vaizdo reportažų tais laikais nematėme. Na gerai, buvo kažkas, bet tame regione amžinai vieni su kitais kariauja ar žudo oficialiai veikiančios teroristinės organizacijos (jos dar ir laimi rinkimuose, jų atstovai sėdi parlamentuose - štai kur demokratijos triumfas). Bet ryžtuosi pažiūrėti "Valsą su Baširu", nes tai itin dažnai pastaruoju metu minėtas filmas visokių nominacijų sąrašuose.

Ir apgavo - joks tai ne filmas.

Bet labai stiprus kūrinys. Dokumentika, pateikta piešinukais. Amerikoje rodos ir dabar negalima teismo posėdžiuose fotografuoti, o reportažus iš teismo galima iliustruoti tik piešinukais. Yra kažkas labai racionalaus šitame reikalavime, nes ne žmogaus išorinius bruožus tokiu atveju reiktų nagrinėti, o gilintis į visą istoriją.

Šio kūrinio kino savybių nesiimu vertinti, nors manau, kad pats didžiausias šio filmo paveikumas yra praregėjimo, atsibudimo, prisiminimo, suvokimo efektas, pasiekiamas pieštiniams kadrams pavirstant dokumentinės kronikos kadrais.

Paulius Rymeikis g-taške aptardamas Kino pavasario filmus apie "Valsą su Baširu" sako taip:

Citata:

Jeigu kam susidarė įspūdis, kad kritikuoju “Valsas su Baširu”, tai įspūdis klaidingas. Vienintelis mano kritinis pastebėjimas jo atžvilgiu, kad po “Persipolis”, izraelio dokumentinė animacija nebeatrodo tiek labai unikali, kiek kai kas bando pasakyti. Žiūroviškumo prasme “Valsas su Baširu” irgi nusileidžia - “Persipolyje” buvo nepalyginamai daugiau universaliai suprantamų simbolių, nors aptariamas istorinis laikotarpis bei vieta, kaip ir izraelio darbe - pakankamai regioniniai. Tik tai niekaip nesumenkina darbo kokybės - tiek pati animacija, tiek forma (pieštas dokumentinis filmas, tikrų istorijos dalyvių balsai pieštiniuose personažuose), tiek puikiai atmosferą iliustruojanti Max Richter muzika (Edvinas Pukšta ją vadina techno, bet tai greičiau tiesiog experimentinė neoklasika). Jeigu ieškot gero ir įdomaus darbo, o ne už širdies griebiančios istorijos, “Valsas su Baširu” turėtų atsirasti būtinų pamatyt filmų top10.

Taip, labai sutinku, kad muzika svarbus komponentas, kad įvykiai labai jau regioniniai, o tas regionas, dėkuidie, labai jau toli nuo mūsų. Ir visgi puolu internete ieškoti informacijos apie skerdynes Sabroje ir Šatiloje, apie tuometinį Libano prezidentą Baširą Žmaelį, apie jo vadovaujamą Libano socdemų partiją, kuri pagal regiono specifiką daug reikalų sutvarko ginklų pagalba. Filme juos vadina krikščionių falangistais, o tas pavadinimas kilo iš graikiško žodžio Phalanx, reiškiančio bataljoną. Ir nėra jau ta partija tokia išskirtinė mūsų europietiškoje patirtyje, nes paskaičius sužinai, jog toji partija gimė 1936 m. kaip jaunimo judėjimas, o įsteigėjas šeikchas Pierre Gemayel, būtent Baširo tėvas, buvo paveiktas įspūdingos Olimpinėse žaidynėse, vykusiose Berlyne, demonstruotos atributikos - ir rudi marškiniai, ir fašistų saliutavimo gestas buvo perkeltas į šį judėjimą, o šūkiu pasirinktas "Dievas, Nacija ir Šeima". Kaip viskas darosi artima, galima sakyti, labai jau panašu į amžinąjį gerųjų valstybės piliečių siekį žudyti ir žudyti, kad Valstybėje Būtų Tvarka.

Ir amžinasis klausimas, kodėl tokius režimus, kodėl tokias partijas remia kaimyninės šalys, pavyzdžiui Izraelis? Kad kovoja su jų amžinaisiais priešais palestiniečiais? Mano priešo priešas yra mano draugas? Ir "mes nežudėme, viską padarė jie".

Labai rimtas, sąžiningas Izraelio piliečio Ari Folmano kūrinys apie tų laikų įvykius.

Beieškodama įdomesnių atsiliepimų, o ne standartinių filmo pašlovinimų vardinant visas jam skirtas nominacijas, atradau jau normaliai veikiantį Miesto IQ portalą (siūlau apsilankyti ten). Jame Veronika Urbonaitė parašė normalų ir asmenišką įspūdį (beje, matosi, kad irgi puolė ieškoti medžiagos apie minėtas žudynes ir duoda tą pačią nuorodą).

Skaityti toliau...

Suku suku kamuolį

Šį savaitgalį sklendžiau nuo vieno kūrinio prie kito, todėl nusprendžiau kai ką čia pasižymėti, kad visas šis laviravimas nesusilietų paskui man į vieną vientisą įspūdį.

Nuo Bernharto Schlinko labai lengvai perėjau prie Francis Scott Fitzgeraldo "Didžiojo Getsbio". Schlinko "Skaitytoją" tikrai vertėjo perskaityti, nes ten visgi daug samprotaujama apie pokarinės kartos pasimetimą žvelgiant į savo tėvų kartos istoriją. Ar įmanoma vienu metu ir smerkti, ir suprasti? O mes dabar ar mokame žiūrėti į savo ir savo tėvų sovietinę praeitį ir ja bjaurėdamiesi visgi sugebėti suprasti? Fitzgeraldo romano veiksmas vyksta amerikoniškame "greito turtėjimo" dešimtmetyje, po kurio prasidėjo Didžioji depresija. Sakoma, kad kiekviena tragedija pasikartoja jau tik farso pavidalu. Kažin, ar to siekė Quentinas Tarantinas statydamas "Pasiutusius šunis" pagal 1974 m. Niujorko metro nufilmuotą Josepho Sargento filmą "Metro traukinio užgrobimą"? Sargento parodytoje istorijoje irgi veikia gauja su ponais Ruduoju, Pilkuoju, Mėlynuoju ir kitomis spalvomis, tačiau šis filmas linksmesnis, nors irgi daug šaudymo, nekaltų žūčių, tačiau nevengiama šaipytis iš miesto mero (mat dar Džiulijanis nebuvo sukūręs mito apie save), o Walter Mathau, nors ir susimauna prieš japonų delegaciją iš Tokijo metro, tačiau bent jau susigaudo gaujos planuose. Gi japonai - žmonės labai protingi, nors ir atrodytų, kad per daug linkčioja ir nedaug kalba. Filme "Okuribito" ritualiniai judesiai panašūs į violončelės melodiją, kuri turėtų skambėti kiekvieno padoraus žmogelio širdyje. O kokia melodija skamba vandenynų tyrinėtojo Stivo Zisu širdyje Weso Andersono filme "Gyvenimas po vandeniu"? Tik avantiūristinė, nes kapitono Nemo ir kapitono Ahabo hibridas, atliktas Billo Murray, atrodo tiesiog fantasmagoriškai. Užtai realizmo galima prisižiūrėti pernai Kanų kino festivalio Auksinės palmės šakele apdovanotame Laurento Cantet filme "Entre Les Murs" (pavadinimas reiškia "Tarp sienų", tačiau kvailiems žiūrovams kino platintojai surado aiškesnį pavadinimą - "Klasė"). Žinoma, tas realizmas nė iš tolo nepanašus į lietuviškąjį, nes prancūziškose mokyklose kažkodėl daugiau vyrų mokytojų, nei moterų, tad jei koks mokytojas naujokas puola į isteriją po pirmųjų susitikimų su moksleiviais, kurių tėvai net kalbėti prancūziškai ne visada moka, tai po kolegų tylaus išklausymo besiskundžiantysis sako "pardon" ir toliau eina aiškinti moksleiviams paprasčiausių dalykų. Bet moksleiviai ne tokie jau buki kaip atrodo mums, klausantiems lietuviškų mokytojų rypavimų. Tiesiog jie yra asmenybės, ginantys savo orumą ir nepriklausomybę, ir visokių mums žinomų "diedovščinos" atvejų tame filme nė kvapo. Jei pykstasi dėl futbolo, tai atvirai ir aiškiai. Painūs santykiai paprastai atsiranda jau tarp suaugusiųjų. Gerai jei Jude Law veikėjas žavus ir jam pasiseka juos atpainioti, išsipainioti tarp Robin Wright Penn švediškos gražuolės ir Juliette Binoche bosniškos gražuolės, nors Anthony Minghella ir bandė suveržti sentimentalų kamuoliuką iš maždaug stoties rajono kontingento ir aplinkos architekto bendravimų filme "Breaking and Entering".


Tai ir viskas :)

Skaityti toliau...

Man nepatinka eiti į darbą, geriau jau pamiegočiau

"7 meno dienų" naujausiame numeryje parašyta apie galerijoje "Arka" atidarytą austrų menininkų parodą "Vise versa art Linz". Ne itin susikaupus, matyt per menko lygio parodėlė, nepalyginsi su mūsų vietiniais šedevrais - Pirosmanio paroda ;)

Ir visgi atspausdintos laikraštiniame popieriuje reprodukcijos mane sudomino. Reiktų nueiti, gal tikrai mano mentalitetas koks nors austriškas, o ne pakylėtas meniškai lietuviškas...

Susiradau Astrid Esslinger tinklapį ir su malonumu peržiūrėjau jos darbus: štai taip

autonomy

She Has Enemies

Skaityti toliau...

Nusimato naujas vartotojų panikos priepuolis

Kadangi jau vartotojai vieną kartą prisiklausę kalbų per savaitgalį iššlavė komercinių bankų valiutos keityklų atsargas, tai dabar numatau džiuvėsių, druskos ir konservų trūkumą. Nusipirkit duonos šiandien, nes rytoj publika puls pirkti duoną ir darytis džiuvėsius patys.

Kodėl? Ogi matau Alfoje paskelbtą žinią: Glaveckas: arba ekonomika atsigaus, arba kils karas

Alfos antraštė savo rimtumu ir svarba analogiška anoms žiniasklaidos išvadoms apie lito kursą. Jei žmonės patikėjo tada, patikės ir dabar. O iš vyresnių kartų patirties žinoma, kad kare labai praverčia asmeninės druskos ir džiuvėsių atsargos, todėl...

Beje, paskaičius straipsnelį matyti, kad prof. Glaveckas, žinoma, sakė daugiau ir kita prasme. Na, bet juk žinome, kaip patogu traukti iš konteksto nuotrupas ;)

Citata:

„Jeigu ekonomika neatsigaus, alternatyva yra karas. Apie tai kalbėjo ir Tarptautinio valiutos fondo (TVF) vadovas Dominique'as Straussas–Kahnas. Dabar pasaulis nuėjęs kita linkme, bus ieškoma būdų, kaip civilizuotu, šiuolaikišku, žiniomis ir jų valdymu paremtu keliu priimti sprendimus“

Skaityti toliau...

Skaitant Bernhardo Schlinko "The Reader"

Skaitau dabar Bernhardo Schlinko "The Reader" (vertimas iš vokiečių kalbos). Neišlaikiau, nusipirkau tą knygelę aerouoste, nes labai jau didelį įspūdį paliko man filmas "The Reader".

Filmas, nors ir Oskarui nominuotas, bet sujaudino ne dėl ypatingai pavykusio pastatymo, o dėl neįprastai paliestų temų, dėl iškeltų klausimų, kurie įsitaisė manyje kaip gerai treniruoti virusai. Žinoma, Kate Winslet gerai padirbėjo šiame filme, ir nors jos išvaizda visai neatitinka aprašytosios Schlinko romane, tačiau man jos vaidmuo kol kas nesikerta, o papildo romaną. Blogiau su pagrindiniu veikėju Michaeliu. Jaunuolio vaidmens atlikėjas nėra toks, koks pavaizduotas romane, filme jis - sveikai atrodantis estetiškos išvaizdos vaikinas, nedaug mąstantis gimnazistas, atsiduodantis vyresnės moters globai iniciacijos į vyriškumą etape. Knygoje kalbama pirmu asmeniu, todėl visa ši istorija pasakojama jau patyrusio žmogaus, galinčio analizuoti, aiškinti tuometinius savo jausmus ir mintis, atskleisti Hanos paveikslą taip, kaip ją tada matė akiniuotas, niekuo neišsiskiriantis gimnazistėlis, tačiau tuo pat metu ir papildyti apibendrinimais, kuriuos pajėgus daryti jau subrendęs asmuo. Pasakotojo tone labai jaučiama nostalgiška gaida, jautrus žvilgsnis į praeitį - gal Ralph Fiennes panašiai ir stengėsi vaidinti vėlesnį Michaelį, tačiau man jo traktavimas labiau siejosi su sentimentalumu nei supratingumu. "Aš tada buvau laimingas, paprasčiausiai laimingas ir man to užteko" - sako pasakotojas (čia ne tiesioginė citata, o tai, kas susiklostė mano galvoje skaitant angliškai) ir svarsto taip: kodėl mes taip lengvai pamirštame tą laimingumo laikotarpį? kodėl jei tenka patirti draugo ar mylimojo išdavystę, prisimenama tik toji išdavystė, o visiškai nenorima prisiminti to laimingojo laikotarpio? kuris buvo ilgesnis ir svarbesnis už paskesnį nusivylimą...

Iš filmo žinau, kad didžioji šios knygos vertė dar man prieš akis, kai suaugęs Michaelis patirs nepaprastai skaudų susidūrimą su juodąja vokiečių praeitimi - karo metų genocido faktais ir jų atlikėjais. Tada ir iškils tie manyje įsiveisę klausimai apie kartų (generacijų) tarpusavio santykį, ryšį, atsakomybę, atgailą, egoizmą.

Beje, o kadangi po filmo Fantai buvo iškilęs klausimas, kaip tokioje didelėje šalyje Vokietijoje Hana galėjo užaugti neraštinga, tai galima būtų į šį klausimą atsakyti pagal knygos pasakojimą, - Michaelis apie Hanos praeitį sužino nedaug, tik keletą atsakymų į jo klausimus (o jam buvo viskas apie ją įdomų: ar turi šeimą, brolių, seserų, kur augo ir pan., jis vis ją klausinėjo, o ji atsakinėjo santūriai ir taip, lyg šnekėtų apie svetimą, neįdomų žmogų): ji gimė ir užaugo nedidelėje Rumunijos vokiečių bendruomenėje, į Berlyną atvažiavo šešiolikametė ir įsidarbino Siemens gamykloje, ten dirbo iki karo, o po to karo metais - tarnyba armijoje.

Citata:

Her face as it was then has been overlaid in my memory by the faces she had later. If I see her in my mind's eye as she was then, she doesn't have a face at all, and I have to reconstruct it. High forehead, high cheekbones, pale blue eyes, full lips that formed a perfect curve without any indentation, square chin. A broad-planed, strong, womanly face. I know that I found it beautiful. But I cannot recapture its beauty.

Skaityti toliau...

Skelbimas rusiško kino mėgėjams

Pasižymėti man nereikia, nes tiesiog užsiprogramuosiu vidiake. Bet pranešu tiems, kurie čia gali užsukti ir domisi įdomesniu rusišku kinu.

Ateinantį penktadienį, balandžio 10 d. per PBK rodys Gordono "Закрытый показ", per kurį nusimato Kirilo Serebrianikovo filmas "Юрьев день". Kirilą Serebrenikovą labai smarkiai įsidėmėjau po filmų "Vaidinant auką", "Raginas" ir "Lovos scenos", todėl kol kas esu pasiryžusi žiūrėti jo naujus filmus, kai tik galimybė leis.

Apie laidą ir filmą parašyta čia, programuojantiems vidiaku atkreipiu dėmesį, kad ten pradžią nurodo 22:30 , o pas mus (aišku su valandos postūmiu) kažkodėl rodo nuo 23:45. Gal penkiolika minučių varys reklamas? Nesvarbu, galima pradėti įrašinėti ir anksčiau. Filmo trukmė 2 val. 10 min.

Skaityti toliau...

Dramblys didelis - tai aišku net akliems jo tyrėjams

Atnaujinta: Kadangi jau perskaičiau, tai lyg ir galima būtų pradėti diskusiją.... Bet ar nesigavo taip, kad jūs jau padiskutavote ir užmiršote temą? :)

--------
Pasidedu paskaityti, kai grįšiu po europietiškų komandiruočių, tada galėsiu atsikvėpti.
Tomas Rekys. Amerika (1)
Tomas Rekys. Amerika (2)
Tomas Rekys. Amerika (3)
Tomas Rekys. Amerika (4)
Tomas Rekys. Amerika (5)


Kazys Almenas. Ar tik apie Ameriką? Apmąstymai, perskaičius Tomo Rekio įspūdžius apie gyvenimą už Atlanto

Citata:

Pasinaudosiu literatūrine metafora – Faustas už jaunystę velniui pardavė savo sielą, o Amerikos gyventojai už individualią judėjimo laisvę automobiliui pardavė visą savo šalį. Tai skamba gal kiek perdėtai, bet iš tiesų ne per daug. Už geidžiamą judėjimo laisvę buvo parduotas gamtovaizdis, miestų išplanavimas, darbavietės ir gyvenamosios vietos artumas, regionų individualumas, saugumas ir dar daug kitų gyvenimui darančių įtaką ir lemiančių dalykų. Niekas kitas – nei karai, nei valdžios kaita, nei sausros, nei uraganai per paskutinį šimtmetį tiek nepakeitė amerikiečių gyvensenos, kiek pakeitė automobilis.

Skaityti toliau...

Allegro assai

Šiandien atrandu visokių keistų tekstų, kurie kelia man jei ne nustebimą, tai bent kelis klaustukus.

1. Jakovas Krotovas savo bloge parašė:

Citata:

УМЕРЛА НАТАЛЬЯ ЛЕОНИДОВНА ТРАУБЕРГ Вечная память... У меня почему-то ощущение, как если бы она уехала в Вильнюс... Куда и я, дай Бог, когда-нибудь приеду, а уж звонить туда и писать проще простого... Не о всяком умершем Дух говорит: "Не беспокойся", а о ней - говорит. Христианка. До встречи, Наталья Леонидовна!

Trauberg buvo puiki vertėja, kažkada dar mačiau ją kažkurioje rusiškoje laidoje ar tai Švydkojaus, ar tai Viktoro Jerofejevo... Nepaprastai inteligentiška moteris. Krotovas su komentatoriais vertina jos darbus verčiant krikščioniškąjį Lewis, o aš pirmą kartą įsidėmėjau jos pavardę pamačiusi, kad visų Wodehouse vertėjų sąraše jos išverstųjų kūrinių sąrašas didžiausias. Aha, Wikipedia sako, kad ji - režisieriaus L.Traubergo dukra.

Bet kodėl Krotovui jos iškeliavimas Anapilin siejasi su Vilniumi? Kur kažkada ir jis atvyks susitikti su ja. Ar gali būti, kad mūsų Vilnius yra Rojaus sinonimas?

2. S. Spurga parašė apie Valdovų rūmus (ir apie Vamzdį). Bet iš tikrųjų tai apie tą patį poreikį keistis, apie kurį vakar aiškino G. Morkūnas.

Citata:

Tačiau visos šalies mąstymas negali keistis taip sparčiai, kaip mes norėtume, ir ton pusėn, kaip kas nors pageidautų. Dar ne laikas gimti naujajai tautos sąmonei su naujais tikslais, nauju polėkiu, naujais įvaizdžiais. Labiausiai tituluotas Nepriklausomos Lietuvos politikas, prezidentas, nemano, kad jo svarbiausia misija būtų sukurti Lietuvoje tvarią demokratiją, kuria būtų galima didžiuotis, konkurencingą žinių visuomenės ekonomiką, kurios vaisiais galėtų naudotis ir tolimiausios provincijos žmogus, pasiekti kultūros, mokslo aukštumų. Jo veiklos apoteozė – didybę įkūnijantis pseudoistorinis statinys.

Na, čia nieko nauja, mažai kas į tai sureagavo, o kaip visada visi pliekiasi dėl to nelaimingojo valdovų namuko. Atrandu komentaruose tokį tekstą:

Citata:

G. Česnys 2009-04-01 22:47 Mielas Sauliau. Taip kreiptis turiu teisę, nes buvote mano studentas. Ir galiu pareikšti savo nuomonę apie šį straipsniūkštį. Užėmėte visažinio pozą. Nurodinėjate, kaip tauta turėtų galvoti ir elgtis. Jūs neoriginalus. Tokią giesmelę seniai gieda jaunesnioji istorikų karta, kuri revizuoja "romantizuotą" Lietuvos istoriją, visaip savo kraštą juodina, žemina, dergia. Mes prasčiausi, mes visada buvome atsilikę, mes visada buvome ir esame Europos užkampis. Jie tiesiog meluoja. Jų tikslas? Diegti tautai nepilnavertiškumo kompleksą. Anot vieno autoriaus, bulvarinės istorijos pavyzdys yra Alfredo Bumblausko jau koks dešimtmetis siaubingai reklamuotas paskutinis opusas. Disnejlandas? Irgi esate neoriginalus. Tą terminą jau girdime nuo pat valdovų rūmų atstatymo pradžios. Ar esate susipažinęs su jų tyrinėjimo istorija? Tur būt ne, jeigu taip drastiškai juos smerkiate. O aš dalyvavau nuo pat pirmos dienos.

Ir taip toliau, ir panašiai. Vėl aiškinama, kad jūs neprofesionalai, todėl neturite teisės turėti savo nuomonę, o mes, kurie viską darome, žinome, kad darome labai gerai ir jums privalomai tai turi patikti.

Bet klaustuką kelia ne tai. Jau pripratau prie tokių 'argumentų'. Man kelia nustebimą pirmasis argumentas: kadangi buvote mano studentas, tai galiu pareikšti savo nuomonę apie šį straipsneliūkštį.

Šitoje vietoje susimąsčiau, kad pas mus labai mėgstama pabrėžti savo viršenybę ginče ne kokiais nors savo pasiekimais, o savo vyresniškumu, pvz.: esu tavo tėvas, tai klausyk; esu tavo viršininkas, tai nesiginčyk; esu vyresnis už tave, tai atsistok. Sprendžiant pagal citatą, matyt nevengiama įrodinėti ir taip: buvau tavo auklėtoja vaikų darželyje, todėl galiu ir dabar tave paauklėti. Mokykloje buvau tavo klasės seniūnė, todėl neprieštarauk. Ligoninėje badžiau tavo užpakalį adatomis, todėl dabar man neaiškink savo nuomonės.

3. maumaz savo bloge pacitavo Tapino ne kartą pasakotą dalyką (susižavėjimą Brazausku ir pasibjaurėjimą kolegomis):

Citata:

Apie 1994–uosius metus, kai dirbau LRT generaliniu direktoriumi, mane pakvietė tuometis prezidentas A.Brazauskas. Pakalbėjom apie televiziją, perėjom prie gyvenimo. A.Brazauskas ėmė kalbėti, kad lietuviai mikliai keičia savo kailiukus ir tai iliustruodamas iš savo seifo ištraukė storą pluoštą raštų. Iš šimto puslapių tespėjau perskaityti tris ar keturis.Tai buvo šlykštūs garsių mūsų rašytojų, režisierių ir kitų meno žmonių skundai kompartijos Centro komitetui – jie skundė, kad jų kolega parašė antisovietinę pjesę, kad kitas menininkas turi draugę užsienyje ir greičiausiai negrįš po kelionės. Bjaurūs rašiniai, kuriuose ištampyti asmeninio gyvenimo faktai, kad parodytų koks kitas lietuvis yra amoralus tipas.Taip rašė ne šiaip kokie studenčiokai, o žinomi meno žmonės, dabar visuomenėje prisistatantys didžiuliais Lietuvos patriotais. Prašiau A.Brazausko tuos popierius bent dienai paskolinti, tačiau jis griežtai atsisakė, pareiškęs, kad kol jis gyvas, tie popiergaliai gulės jo seife o po mirties nukeliaus į krosnį. Jei ta informacija būtų buvusi paviešinta, tai būtų buvusi bomba. Nežinia, ką kalbėtų tie, kurie piktinasi visais, kurie gyveno ir dirbo okupacijos metais.

Nieko nauja. Tačiau maumaz uždavė klausimą savo draugužiams: ar viešintumėte, jei tie popieriai patektų jums į rankas. Išskyrus Katkevičių beveik visi labai nusiteikę viešinti. Pagalvojau, kad mūsų žurnalistai prie mėšlo priprato kaip prie narkotikų - nors ir negerai, bet be šito nebegali.

Skaityti toliau...

Melagių dienos privalumai

Privalumai aiškūs: gali ką nori sakyti, rašyti, pranešti, o tik po poros dienų mažoje žinutėje tai paneigti.

Tik, galvoju, kad šiais laikais jau nebėra tokių dalykų, kurie atrodytų pakankamai tikroviški, kad būtų galima ką nors apgaudinėti. Jau ir ne melagių dieną skelbiami naujienų portalų pranešimai man dažnai pradeda atrodyti kaip apryliaus šposas.

Pavyzdžiui, šiandien paskaičiusi apie pono prezidentūros darbuotojo Lauro Bielinio ketinimą kartu su valinskiečiais dalyvauti Europarlamento rinkimuose kažkokios euroskeptinės EU partijos "Libertas" sąraše pajutau įtarimą, kad tai tik balandžio I-os apgaulė. Bet žiūriu, kad ta žinutė pasirodė jau vakar, ir net suspėta gauti kažkokia nustebimo reakcija iš Prezidento atstovės.

Tokiu atveju leidžiu sau balandiškai paspėlioti: pagaliau iš šio bendro Bielinio ir Valinsko partijos ketinimo pradeda aiškėti Valinsko partijos projekto autoriai. O polinkis į euroskepticizmą rodo į kitą aiškią Lietuvos alternatyvą, - juk žinia, kad mes nesugebam išbūti neprisišlieję prie kurio nors galingo netolimo kaimyno.

Ir visgi radau šiandien Bernardinų portale tekstą, kuris teisingas nuo pradžios iki galo. Puikus Gendručio Morkūno tekstas "Kaip mes keitėmės". Labai rekomenduoju paskaityti.

Citata:

Supratome, jog keistis reikės kiekvienam. Deja, nežinojome, kaip. Visi instinktyviai jautėme, kad nebeužteks dar garsiau bartis, dar daugiau valgyti ir dar grėsmingiau skųstis. Reikės kažko rimtesnio.

Skaityti toliau...