Proto ir jam atstovaujančių išminčių, mokslininkų, specialistų mito nuvainikavimas

Apie tai šneka Gintautas Mažeikis naujausiame su Litmeniu platinamo Šiaulių universiteto laikraščio Park@s numeryje. Pasak jo, amerikiečių pragmatistas R.Rorty vienas pirmųjų savo knygoje "Gamtos veidrodis" ryžosi nuvainikuoti proto idėją, parodydamas, kad protingumas yra veikiau ideologinis ir konformistinis požymis, o ne smegenų funkcijos tikrovė. Karštai sutinku su tokiu požiūriu, nors pati labiau mėgstu protingumo apraiškas. Tačiau ne kartą stebėjausi nuolatinėmis besiginčijančių pusių nuorodomis į Ekspertus - suprask: šitie tai tikrai žino, - kai aiškiai matėsi, kad tie ir kiti ekspertai visada kalba taip, kaip naudinga, o tikrosios tiesos taip niekas ir nesužino. Tos tikrosios tiesos ir nėra, galima tik apsimetinėti, kad ją žinai, bet jei tik kas nors ryžtųsi pareikšti, kad dabar jis paskelbs Tikrąją Tiesą, tai nusivylę klausytojai teišgirs žinomas banalybes.

Žinoma, kad protingiausi yra tie, kurie sugeba prisitaikyti prie aplinkos ir kuo skubiau pasikeisti, kai tik keičiasi aplinkybės. Ir dar protingiausi yra tie, kurie kiekvieną dalyką sugeba teoretizuoti, t.y. ideologizuoti, o kai priartėjama prie tų teorijų realizavimo, tai jie gudriai patyli. Šiaip ar taip, toks žmonių žaidimas man yra pakankamai įdomus, todėl gudrumas atrodo tokia teigiama žmogaus savybė.

Tačiau galiu pripažinti, kad daug didesnę emocinę ir intelektualinę įtampą pajaučiu tais atvejais, kai tenka prisipažinti, kad nieko nesuprantu ar pasimetu - viskas susijaukia, pasijaučiu neprotinga ar nepakankamai protinga. Tada atrodo, kad iš dirbtinės situacijos, iš rėmų, kuriuos man sukuria mano protas, aš iškrentu į tikrą, galingą ir nesuprantamą gyvenimą. Tas jausmas nepakeliamas, todėl protas karštligiškai sukuria kažkokius rėmus, kažkokią paaiškinančią idelogiją, ir ropščiuosi į tą valtelę, nors ji tėra tik pieštuku nupaišytas kontūras.

Štai tokias mintis man sukėlė filmas "Šultesas" ir jo aptarimas, kuris visgi įvyko Gordono programoje "Zakrytij pokaz". Filmo žiūrėjimo įspūdžiai tokie: gan ilgai nervavausi, kad buitiniai garsai filme užgožia veikėjų kalbą. Labai gerai girdėdavosi standartiniai iš teliko sklindantys garsai ar visiškai atpažįstamas aplinkos gausmas - turgaus, parduotuvės fonas, mašinų signalizacijos, visuomeninio transporto skelbimai, o vis nenugirsdavau, ką pramurma pagrindinis veikėjas ar kokius reikalėlius su juo tvarko kažkokie banditai. Paskui supratau, kad jokio skirtumo, ką jie ten šneka ir daro, nes tos ištraukos iš gyvenimo, nufilmuotos epizodais, bet be iškarpymų, ir yra ta realybė, tas vandenynas, kurio protas nepajėgus suprasti, todėl bet koks apiforminimas žodžiais tebus tik gelbstinčios schemutės nubraižymas, bet kokios schemutės, kuri leistų pažiūrėti į nepažiūrimą.

Filmo aptarimas panašiai ir vyko: tie, kurie yra protingi ir gerai prisitaikę, peikė filmą, reikalavo schemučių, o patys protingiausi sakė, kad jie viską suprato, todėl jiems neįdomu. Pastebėjau, kad toje pusėje sėdėję veikėjai atrodė šauniai, išpuoselėtos išvaizdos, o kai kurie net turėjo gražias kaklaskares. Gal tik Margolitas šalia jų atrodė kaip praeities rekvizitas, bet manau, kad jaunystėje jis taip pat atrodė gerai prisitaikęs. Priešingoje pusėje sėdintys filmo gynėjai pasižymėjo negražia išvaizda, kažkokiais nukrypimais nuo normos ir vapėjo kažką apie filmo svarbą sau arba apie filmo reikšmę pasauliniam kinematografui, o negalėjo atsakyti į konkrečius oponentų klausimus apie konkrečius dalykus. Jau nekalbant apie tai, kaip neįspūdingai bandė atsakyti į pasitikinčio aktoriumi pasivadinusio jaunuolio klausimą "APIE KĄ TAS FILMAS?" ir "KUR EMOCIJOS?".

Tokiam veikėjui atsakyčiau, kad netikrų emocijų ten nebuvo, o tikras labai sunku įžiūrėti. Jas gal tik galima pajusti. Bet tai jau iškristų iš protingumo ribų. Kaip tikrame gyvenime.

Skaityti toliau...

Pasimetę verti(ni)me

Šiandien Lietuvos radijo rytinės laidos vedėjai kelis kartus skundėsi, kad jiems nepristatė "Lietuvos ryto" laikraščio. Todėl laikraščių apžvalgos jiems gavosi kažkokios trumpos, perduotos neužtikrintais, abejojančiais balsais. LR žurnalistai nežinojo, kaip pabrėžti "Lietuvos žinių" ar "Respublikos" skleidžiamą žinią - pritarimu ar pajuoka. O ir Matonis dar, matyt, nebuvo atėjęs į darbą, nepainstruktavęs...

Lryto portale rašoma, kad dėl techninių kliūčių spaustuvėje d a l i s laikraščių nepasieks skaitytojų. Todėl siūlo viską skaityti internete. Peržiūrėjau pirmą kartą po ilgesnės pertraukos visą "Lietuvos ryto" numerį, bet taip ir neradau, ką paskaityti. Taigi, man jokio nuostolio.

Bet stichinės nelaimės padariniai labai išryškėjo nepriklausomos visuomeninės radijo ir televizijos darbe.

Skaityti toliau...

Bandymas būti bulvariniu

Ponas buv.rašytojas Marius Ivaškevičius, pasirodo, yra patapęs buvarinės TV laidos vedėju.
Šį vakarą jis nagrinės kunigų niekingumo temą - labai mėgstama Lietuvos ryto tema.

(jau geriau leidyklų išdresuoti rašytojai nei TV bulvarinių laidų vedėjai).

Skaityti toliau...

Muštras ir disciplina

Tik tokios priemonės skatina kurti. Jei koks tipas pasakoja, kad jam kūrybai trūksta laisvės - netikėkite, apsimetėlis toks yra. Nes žymiausi pasaulyje paveikslai, operos ir romanai buvo sukurti vykdant užsakymą, bandant prasimanyti pinigų skoloms apmokėti.

Vis atkreipdavau dėmesį į kokį amerikiečių rašytoją, atvirai pasipasakojantį, kaip pagal grafiką jis rašąs knygas. Reikia, nes kiekvienų metų tokio ir tokio mėnesio tokią ir tokią dieną turi pasirodyti jo naujas romanas. Jei patingės ir nespės tai datai, tai skaitytojai paprasčiausiai susidomės kitu rašytoju, o šitą užmirš.

Atrodo, kad ir lietuvių rašytojus to išmokė knygų leidėjai. Stebiu, kaip svarbiausiu leidėjams metu - prieš Kalėdas - vienas po kito pilasi nauji lietuvi6ki romanai. Jau minėjau Lauros Sintijos Černiauskaitės ir Renatos Šerelytės naujuosius kūrinius, o šiandien knygyne pačiupinėjau Paties Parulskio Romaną.

Sigitas Parulskis
„Murmanti siena“

Metai: 2008
Puslapių skaičius: 373
Kalba: lietuvių
Įrišimas: kietas

Viršelis - irgi įvykis beveik iš Maldžio galerijos.

Skaityti toliau...

Toliau atsirinkinėju po truputį

Žinoma nestebina, kad austrai drąsią ir postmodernistinę dvasią įžiūri arčiau savęs - pas slovakus, slovėnus, bulgarus, - o iš toliau išsidėsčiusių kraštų tegali ištraukti po vieną eksponatą - atsargiai pažinčiai per atstumą, turbūt. Jei Parulskis gal ir tinka pastoviam Lietuvos postmoderno atstovavimui - tikiuosi, kad ir užsienyje jis išlaiko nepatenkinto niurgzlio pozą, - tai manau, kad lenkai turi daugiau nei Eugeniuszą Tkaczyszyn-Dycki, o rusai - ne vien Aleksejų Ivanovą.

(Tarp kitko, dabar perskaičiau Sorokino "Opričniko dieną" ir esu pakankamai susižavėjusi, kad skaitinėčiau Sorokiną toliau. Beje, šią knygą skaičiau lietuviškai ir man Benedikto Januševičiaus vertimas patiko, nes jis nesidrovėjo tekste palikti daug rusicizmų, ir jie tinka puikiai, net nesvarbu, ar juos visi skaitytojai supras, nesgi rusiškumas ir yra toks dalykas, kai šnekama rusiškai, o net rusiškai nesuprantantieji kažkodėl viską supranta. И слава Богу.)

Bet iki šiol neprisiruošiu paskaitinėti nors ką nors iš Mišelio Uelbeko kūrinių. Kai nueinu į biblioteką, tai arba pamirštu paieškoti, arba jei jo knyga tiesiai į akis spokso iš populiarių knygų lentynos, tai kaip tik būnu prisiėmusi ką nors labiau siekiamo. Bet gal kaip tik toks atsilikimas man leis ramiai pažiūrėti šiąnakt per Snobo kiną rodysimą vienos jo knygos ekranizaciją "Elementarios dalelės". Ponas Ūbis įtartinai išpeikė vokietį režisierių, nors lyg ir negyrė paties Uelbeko. Paprastai juk būna taip, kad ekranizuojantį filmą peikia tie, kuriems patinka knyga.

Rašytojas pasirinko tokius skirtingus personažus (keturiasdešimtmetį, atrandantį pirmą meilę, ir sekso maniaką, išsilaisvinimą randantį „swinger parties"), kad pasvarstytų, kas vis dėlto sieja tokius skirtingus šių dienų visuomenės atstovus, bet Roehleris tam pristigo fantazijos ir, žinoma, ironijos.

(žr. 7md, Krėsle prie televizoriaus)

Ironija, žinoma, yra svarbus dalykas, man atrodo, kad be jos neapsieina nė vienas dabartinis kūrėjas. Tik toks požiūris priimtinas ir sveikintinas šiuolaikinėje viešojoje erdvėje, o senoji ir jaunoji kartos tarpusavyje varžosi, kurie iš jų geriau įvaldę šį mechanizmą. Nors viduje tyliai labai ilgisi meilės ir ištikimybės.

Kitą savaitę iš TV išsitrauksiu dar šiuos pono Ūbio neminėtus filmus: antradienį per BTV "Apgaulė" (http://www.imdb.com/title/tt0462338/), o PBK penktadienį toliau rodo Kinotauro prizininkus, tik šį kartą, kaip suprantu, be Gordono komentarų - filmą "Šultesas". Šito filmo aprašymų pilna visur, nes neseniai buvo atvežtas į mūsų kinoteatrus į Naujojo Rusijos kino dienas, o aš tik pasidėjau nuorodą į "7md" publikuotą pokalbį su to filmo režisieriumi Bakuru Bakuradze.

Pakalbėkime apie Šultesą. Jis gyvena Maskvoje. Jo mama – rusė, bet jo pavardė – lyg žydiška, lyg žydiškai vokiška, ir kalba jis su gruzinišku akcentu, todėl tampa aišku, kad jis – gruzinas. Supratau, kad Jums svarbi žodžio „šultes“ muzika. Ji svarbesnė nei tiesiog herojaus vardas. Tai – gryna fonetika.
Būtent taip ir yra. Žodyje „šultes“ girdžiu kažką svetima. To gana. Apie gruzinišką akcentą. Kai filmavau, maniau, kad bus galima pergarsinti, bet nelabai to norėjau. Tam tikras sąlygiškumo laipsnis man yra priimtinas. Manau, kad gruziniškas akcentas ir yra tas sąlygiškumas.

(Galiu tik padėti filmui atsirasti)

Skaityti toliau...

Literatūrinis sudoku

Randu naujienų portale Balsas tokią žinutę: Paskelbti Bank Austria Literaris literatūros apdovanojimai.

Jei jau skelbia lietuviškame portale, tai, vadinasi, bus susiję su Lietuva. Naršau tekstą: "... Bank Austria Literaris“ apdovanojimai, skirti rytų ir pietryčių Europos autorių literatūros darbams apdovanoti. Šį kartą prizinis fondas – 100 tūkst. eurų....", "... „Bank Austria“, kuris yra „UniCredit Group“ dalis...". Aha, Lietuvoje irgi veikia tarptautinio banko UniCredit Group filialas, bet kažin ar dėl to reiktų domėtis Bank Austria veikla? Tuo labiau, kad kaip visos tarptautinių ženklų prekės Lietuvoje kažkodėl skiriasi nuo tokių pat prekių Vakarų šalyse, tai, matyt, ir tas filialas tėra tik banko imitacija.

Tai gal... visgi... apdovanojo kokį mūsų rašytoją?

... išrinkti „Bank Austria Literaris 2008“ nugalėtojai: Slovakijos autorius Agda Bavi Pain ir jo knyga „Koniec sveta“ (lietuvių k. „Pasaulio pabaiga“).
Antroji vieta atiteko serbui Srđan Valjarević, su kūriniu „Komo“.
Trečioji – bulgarui Palmi Rancev, išleidusiam knygą „Malko kasmet za po-kasno“ (lietuvių k. „Truputį sėkmės vėliau“).
Šiais metais taip pat specialiu prizu už poeziją apdovanotas Slovakijos poetas Rudolfas Jurolekas už savo knygą „Život je možný“ (lietuvių k. „Gyvenimas įmanomas“).

(Šioje vietoje prunkščiu dėl skliausteliuose įrašytų frazių lietuvių k. "Pasaulio pabaiga" ir kt. Kažkodėl serbo knygos pavadinimas Komo liko be tokios pastabos. Tvarkingai išverčiami ir nurodoma į kokią kalbą išversta tik aiškūs pavadinimai. :))

Taigi, slovakai - literatūros lyderiai mūsų rytiniame regione? (O gal Bratislava tik 60 km nuo Vienos?) Bet labai neslovakiškai skamba pavardė Agda Bavi Pain. Taigi, Vikipedia man paaiškina:

Agda Bavi Pain vlastným meno Jozef Anton Gaál alebo Agbar Baba Pan alebo Aladár Hrča alebo Jozef Gaál je slovenský spisovateľ a scenárista tureckého pôvodu.

(Reiks dar pažiūrėti jo saitą: http://www.agdabavipain.szm.sk/historia/novinky/index.htm, tuo labiau, kad pastebėjau, jog šis jaunuolis skyriuje "Oficiali biografija" prirašė taip: "Agda Bavi Pain je konfliktný typ, inklinuje k free sadizmu. Je prívržencom Satanic Reds a radikálnym obhajcom slobody zvierat; vo voľných chvíľach sa venuje kriminálnej činnosti a drogám.". Aha, prisipažino, kad kartais gyvena ir Bratislavoje, ne tik Stambule ir Košicuose)

RADAU:

Taip pat keturių savaičių viešnage Vienoje apdovanoti: Katarina Marincic (Slovėnija), Sigitas Parulskis (Lietuva), Ion Manulescu (Rumunija), Aleksej Iwanow (Rusija), Peter Semolic (Slovėnija), Tanja Stupar-Trifunovic (Bosnia-Hercegovina) ir Eugeniusz Tkaczyszyn-Dycki (Lenkija).

Galės Parulskis drauge su Aleksejum Ivanovu draugiškai pagerti mėnesį Vienoje. Manau, ta viešnagė Parulskiui bus į naudą po chaltūros Tado Blindos tema. :)

Skaityti toliau...

Džeimsui Bondui - 100 metų

Iš tikrųjų Flemingas gimė 1908 gegužės 28. Bet Džeimsui Bondui ir Ian Flemingui skirtą specialų Time priedą randu šiandien, todėl šiandien ir švenčiu:

Top Secret

Daugiau topų: James Bond and Ian Fleming.

Skaityti toliau...

Tik nepergyvenkit dėl kitų rytojaus

Almansoras komentare nurodė straipsnį Delfyje Kokia karta kurs Lietuvos ateitį rytoj? Ten kalba jaunų žmonių psichologijos žinovė, tai lyg ir reiktų ja tikėti besąlygiškai. Tuo labiau, kad pasakoja iš patirties. Daug dalykėlių, ką ji ten dėsto, aš mačiau atspindėtus kūrybingų jaunų amerikiečių režisierių filmuose. Tų, kurie stato filmus apie save, savo bendraamžius. Atrodo, kad amerikiečių jaunoji karta gali būti apibūdinama lygiai taip pat, kaip šiame straipsnyje mūsų jaunimą apibūdina ponia psichologė. Tik ji kažkodėl mūsų jaunimą priešpastato sovietinių laikų jaunystei ir lyg pritaria senųjų sovietikų nostalgijoms.

Pvz., jai atrodo atpasakotinas toks samprotavimas:

Kartą per porą mėnesių ant parduotuvės lentynų atsirasdavo ir šokoladiniai varškės sūreliai, kurie būdavo akimirksniu „iššluoti“. Tėvai į namus jų atnešdavo iškart kokių 20, o vaikai sukdavo ratus apie šaldytuvą, bet atsispirdavo pagudai sušlamšti visus iš karto. Taupydavo, kad malonumą pratęstų bent kelioms dienoms.

Atsiprašau, aš tokiai pagundai neatsispirdavau, o žmonių yra visokių, vienų vaikai labiau išlepinti, kitų mažiau. Todėl nereikia tokių dalykų bendrinti iki sovietinės kartos stiprybės.

Na, bet nesikabinėkime prie smulkmenų. Esminis ponios psichologės teiginys apie dabartinį jaunimą yra toks:

Lengviau užsimerkti ir gyventi iliuzijų pasaulyje. Pagaliau kam ką nors daryti, jei galima susileisti narkotikų? Kita vertus, iš kur semtis dvasios stiprybės, gylio? Žiniasklaida pilna skandalingų, nieko nesakančių istorijų, žurnalai moko dietų, sekso, mados, tačiau nekalba apie dvasinius dalykus. Kam gilintis, jei galima plaukti paviršiumi? Tuščia, bet linksma“, - drąsiai pokalbį pradėjo pašnekovė.

O dabar pasakykite: argi šie žodžiai netinka kiekvienai jaunai kartai? O kada žiniasklaida buvo dvasinga? Ar ponia teigia, kad sovietiniai laikraščiai ir programa "Vremia" buvo dvasingi vien todėl, kad ten nebuvo nieko apie seksą???? Pionieriai mokėjo dvasingai pasakoti apie Lenino jaunystę ir niekino narkotikus?

Dabar pasakysiu savo išvadą: senesnioji karta nemoka atsikratyti apsimetinėjimo. Dabar dauguma apsimetinėja puritonais. (kai pagalvoju, panaši situacija buvo Amerikoje, kai iš senojo žemyno emigravę žmonės - jie turėjo savas priežastis iš ten bėgti - naujoje vietoje sukūrė griežtų puritoniškų viešų taisyklių regimybę ir didingą pasismaginimų industriją). Taigi, senesnioji karta sau priskiria daug visokių dorybių, ypač dvasingumą, o kitiems kaip ir nieko nelieka, tik trūkumai. :)

Skaityti toliau...