Gyvenimas sau, dėl savęs ar su savimi?

Alius iš uagadugu įdomiai apibūdino tinklaraščių tyrimo rezultatus (TRIGRAŠIS APIE NAUJĄ TINKLARAŠČIŲ TYRIMĄ ). Krito man į akį toks pastebėjimas:

Citata:

Mažėja apie gyvenimą rašančių tinklaraščių, o taip pat norinčių juos skaityti kiekis. Panašu, kad blogai vis labiau pasiskirsto į atskiras nišas pagal vartotojų lūkesčius. Beje, internetui ir technologijoms skirtų blogų auditorija per metus tik sustiprėjo. Lygiai tas pats vyksta ir su grynai lietuviška rinkodaros ir reklamos tinklaraščių didelio kiekio specifika. Čia dėl to, kad rinkoje labai daug jaunų žmonių su vadybininkų diplomais.

Taip aiškiai pasakyta: tinklaraščiai virsta vartotojų lūkesčius tenkinančiais supermarketais.

Žinoma, nėra ko slėpti: tie, kurie rašo tik sau, gali kuo puikiausiai tai daryti savo sąsiuvinyje, kompiuteryje ar bent užsivesti uždarą tinklaraštį. Tie, kurie yra atviri, siūlosi kitiems. Jei yra pasiūla, tai reikalingi ir tos pasiūlos vartotojai. Vartotojai viliojami reklama, anonsais, gražiu prekių išdėstymu, maloniu aptarnavimu. Jei vartotojui patinka, jis grįžta dar ir dar. Už prekes sumoka dėmesiu, bet svarbiausia ir naudingiausia - tolesne reklama. Tobulasis rinkodaros mechanizmas sukasi vis greičiau. Pamažu pasakojimai rūpimomis temomis virsta vartotojų pageidavimu kuriamais serialais. Klausimai pranyksta, nes paklausos neturi, vietoj jų atsiranda naudingi patarimai.

Matau būtent tokią tinklaraščių ateitį.

Ir visgi rašau atvirai, nes man pakaktų ir vieno žmogaus, kuriam rūpi šiek tiek daugiau nei technologijų naujienos, egzotiškas maistas ar akcijos-išpardavimai. Nes noriu šnekėtis su savimi, tačiau noriu, kad manasis "aš" būtų kuo įvairesnis, prieštaringesnis, platesnis. Dviese, trise, keliese galima sužinoti ir pajausti stipriau. Tačiau jokiu būdu ne minioje.

Savaitgalį pažiūrėjau rusišką filmą "Дикое поле". Režisierius - Michailas Kalatozišvili. Buvo toks tarybinis režisierius Michailas Kalatozovas, tas, kuris pastatė nuostabų filmą "Skrenda gervės". Tai čia jo anūkas, nes pasirodo, ir tarybiniais laikais buvo madinga trumpinti gruziniškas pavardes :)

Filmas puikus. Labai rekomenduoju pažiūrėti tiems, kurie dar nematė, o Fantai dėkoju už palankią rekomendaciją. Gordono tinklapyje susiradau tą pražiopsotą laidą, kurioje buvo rodomas šis filmas, ir pažiūrėjau aptarimo įrašą. Nors Gordonas įprastai stengėsi supeikti filmą, tačiau filmo gynėjų ir kritikų jėgos buvo tokios nelygios, kad apturėjau didelį malonumą. Filmą gyrė kultūringi, inteligentiški, įdomūs žmonės. Kiekvienas sugebėjo šiame filme įžiūrėti labai daug savo. Manęs irgi tas filmas vis nepaleidžia, vis pina mintis vieną po kitos - vis apie tą gyvenimą (kuris taip jau niekam nebeįdomus), apie žmones ir jų tarpusavio santykius (ne parodomuosius), apie buvimą su savimi, bet ne vien dėl savęs. Šiuo metu virpa toks klausimas: visada žmogaus gyvenime atsiras toks, kuris už gera atsidėkos bloguoju. Ar dėl to reiktų nustoti daryti gera kitiems?

Skaityti toliau...

Šiek tiek sau, šiek tiek kitiems

Kai užėjusi į LRT tinklapį pamatau prie skelbiamo teksto tokią nuotraukėlę, tai būtinai puolu skaityti, nes naujienos ar net senienos apie knygas mane labai domina. (patikslinu: anksčiau vietoj asmens nuotraukos buvo įdėta knygų nuotraukėlė, tai ji patraukė mano dėmesį)

Šį kartą apsirikau - arba jau keičiasi tinklaraščio samprata.

Prie knygų paveiksliuko pateiktame tekste V.Savukynas kalba apie tinklaraštį, ir net ne savo, nors ir įdeda nuorodas į savąjį tinklink, o apie Liutauro Ulevičiaus tinklaraštį, tiksliau - klausinėja L.Ulevičių:

Citata:

Kokią naudą davė tinklaraščio rašymas? Svarbiausia, dabar lengvai randu senas mintis ir argumentus. Taip pat šiek tiek naujų žmonių, šiek tiek geriau mano gyvenimą žino man artimi žmonės, šiek tiek viešo įvaizdžio (ačiū, Google :). [...] Ar taip buvo nutikę, jog į jus kreipėsi asmuo ar įmonė nepatenkinta dėl jūsų įrašo tinklaraštyje? Jei taip buvo, gal galite papasakoti, kaip sprendėte konfliktą? Dėkojančių – buvo (pavyzdžiui, esu kritiškai nagrinėjęs vienos lietuviškos įmonės produktų rinkodarą – gavau laišką su padėka, jog domiuosi ir nagrinėju), piktai reaguojančių komentaruose pasitaiko (pavyzdžiui, esu kritikavęs vieną nekilnojamojo turto vystymo bendrovę už beveik atvirą melą), tačiau grasinimų dar nebuvo – manau, mano tinklaraštis nėra tiek svarbus, kad jam kas nors skirtų itin didelę reikšmę.

žr. Pasabos sau pačiam internete

P.S. Fantai vėl linkiu malonių semasiologinių tyrimų apie žodį 'pasabos'. Įdomu, ką mielas (taip pat) V.Savukynas tuo norėjo pasakyti? :)

Skaityti toliau...

Anoniminei blogerei negręsia nepatenkintų užsipuldinėjimai

Ir galiu paaiškinti, kodėl negręsia, kad kas nors pasipiktins dėl nekorektiškame pletke paminėtos savo pavardės: anoniminė blogerė yra žurnalistė.
O žurnalistai:
a) turi teisę šnekėti apie kitus kaip tik nori;
b) žino ribas, kiek galima šnekėti apie kitus žurnalistus.

Apie ką šneku?
Apie šią DELFI žinutę:

Little Miss Sunshine – kandi slapukė, apie kurią DELFI skaitytojai išgirdo lygiai prieš dvejus metus užklydę į jos blogą. Šiandien DELFI blogerė – knygos „2 futbolo aikštelės jausmų. Arba 26 metai, per kuriuos sužinojau...“ autorė.

Ir tokia ištraukėlė iš jos interviu:

Kaip DELFI bloge prieš dvejus metus atsirado Little Miss Sunshine? Kas tai - amerikiečių komedija, slapyvardis ar dar kažkas?
- Labai trumpa ir spontaniška istorija. Atsiradau beveik visai atsitiktinai. Su kolege sugalvojom, kad reikia neoficialios erdvės surašyti tam, ką sužinome - tokius gandus, kurių negalime viešai publikuoti. Tada nusprendėme pasivadinti kaip nors keistai ir apkalbinėti vietines ir užsienio žvaigždes. Neseniai buvau mačiusi filmą „Mažoji Mis“ („Little Miss Sunshine“), kuris garantuoja šypseną kelioms savaitėms į priekį. Ir pagalvojau, kodėl gi bloge, kur galiu būti visai ne aš, nepabuvus maža mergaite su dideliu gyvenimo džiaugsmu?!

Visas interviu
Skaityti toliau...

"juokėsi kalmaro juoku"

Kaip nemėgstu skaityti teksto juodame fone.

Kažkada teko dirbti prie sovietinio skaičiavimo mašinų triumfo - EC1045. Paaiškinu: EC reiškia Jedynaja Sistema, taip buvo pavadintos didžiosios skaičiavimo mašinos, kurias sudarė daug didelių spintų, o programuoti reikėjo tiesiai per monitorių, nors pradinį kodą greičiau buvo suvesti per perfokortas.

Vilniaus skaičiavimo mašinų gamykla tokių didelių mašinų nemokėjo gaminti, jie kūrė mažesnes lietuviškas M5000 serijas ir t.t. Atrodo, dabar Sigmos pastate veikia muziejus, galima nueiti ir pažiūrėti, kaip visa tai atrodė pažangiais technologijų atsiradimo laikais. (Vilniaus Darbo Raudonosios Vėliavos ordino V. Lenino skaičiavimo mašinų gamyklos istorija 1977 - 1982, ATIDARYTAS KOMPIUTERIJOS MUZIEJUS).

Tai va, nuo tų laikų labai įkyrėjo tas gelsvo teksto nagrinėjimas juodame monitoriaus ekrane, nors ir buvo aiškinama, kad akims tai pats palankiausias režimas. Bet ten spalvos nebuvo tokios ryškios kaip dabartiniuose kompiuteriuose, todėl siuntu, kai atrandu kokią įdomią mergaitę, vedančią savo blogą būtent tokiu stiliumi.

Na bet vis tiek užkliuvau smarkiai, kai užėjau į Austėjos vedamą blogą Vėpūtiniai. Keletas ištraukų, tikiu, kad ir jums patiks:

@---> (Čia atseit gėlytė)
Arba ne visai taip, tik kad nelabai matyt prisimenu, nes nenaudoju tokio daikto sms'uose, bet tokia mergaitė, kur sėdėjo šalia manęs autobuse, matyt naudoja. Ir šiaip ji juokinga buvo. Visą kelią rašė smsus ir kalbėjo mobiliu, tik vieną kartą jai bekalbant suskambėjo telefonas. Kitaip tariant, nieks jai neskambino iš tikro, ji tik vaidino, kad turi draugų. Ir lūdna ir juokinga...

[...]

Tada važiavau namo - VĖL buvo absoliuti sauna ir kai tik įsėdusi pagalvojau, kad matyt padariau kažką labai negero ir mane čia baudžia kokios aukštesnės jėgos, prieš mane atsisėdo kažkoks diedukas, kuris visą kelią juokėsi kalmaro juoku (kalmaro iš kempiniuko, jei ką). Galvojau, numirsiu iš juoko. Šaliką užsivyniojau ne tik ant burnos, bet jau ir ant viso veido, nes tooooks užkrečiantis juokas... Kai jau Vilniuj išlipau iš autobuso - vėl į lietų, šaltį ir tamsą, vis dar buvo linksma.Atrodo toks paparastas niekas - kažkoks kalmaro juokas, bet kaiiip pakelia nuotaiką... Nes kitaip tai būčiau
visa tokia nelaiminga ir pikta parėjus namo ir toliau buvus nelaiminga ir pikta.

[...]

Vasaris tai jau beveik vasara
Va neseniai vėl parsiradau iš Šalčininkų, kur eilinį kartą linksminausi matydama Tikrą Žiemą. Ėjau vakare (kai jau absoliučiai tamsu) ir nors jau nebebuvo to "nors pirštu į akį durk" efekto, nes kai sniegas yra, tai vis tiek baltumas matosi (plius dar mėnulis išlindo), pamačiau kitą baisiai gražų dalyką. Visų pirma, tai visur šiaip daug sniego buvo, o kadangi tik neseniai buvo išsigiedriję, tai dieną apsnigo ir gatvę. Žodžiu, viskas padengta sniegu. Ir padedant fantastiškam Šalčininkų (kaip manot, iš kur pavadinimas kilo?) šalčiui taaaiiiip pradėjo blizgėt visas tas sniegas... Ir nepaprastai atsigavau kažkaip, nes kai IR labai šalta, IR labai tamsu, IR mėnulis šviečia, IR daug sniego, IR viskas blizga aplinkui, IR nei vieno žmogaus ar mašinos nėra, tik kartais šunys paloja, tai ooooch. Aukščiausias laimės laipsnis :)

[...]

O jau Ryte balsuosi, vakare nealsuosi įrašą visą reiktų perrašyti :)

Rekomenduoju pasidomėti.

Dar:

Ai, tiesa, tpoliklinikoj dar mačiau jauną gražų gydytoją. Ėjo, o iš paskos ko ne bėgte bėgo seselės, nes jis buvo toks... tikrai Hot:) O gydytojos nutaisė labai juokingai saldžius balsus, kai su juo šnekėjo ir šiaip man buvo linksma. Aha, dabar jam gerai, bet vėliau jos suvalgys jį gyvą. Nes moterų medicinoj dauguma, o vyrai baltais chalatais... mmmm...
O gal ir nesuvalgys, nes vėliau jis bus senas ir negražus.
Fjūūūūch, tada viskas normaliai.

Skaityti toliau...