Priemiestyje, į kurį važiuoju kiekvieną savaitgalį tvarkyti obuolių - virti obuolienes ir obuolių sultis, - einant į autobuso stotelę tenka praeiti pastatą, kurį kruopščiai saugo po jo kiemą bėgiojantis šuo. Šuo didelis, ir kai įnirtingai aplodamas kiekvieną praeivį stoja ant dviejų kojų, priekinėmis remdamasis į tinklinę tvorą, tai atrodo, kad dar truputis - ir jis šoks per tą tvorą ir čiups įžūliuosius žmogėnus, praeinančius pro brangųjį Objektą.
Praeitą sekmadienį dar nenuėjus iki didžiojo šuns teko sutikti išvestą pasivaikščioti šunėką, kuris man kažkodėl buvo panašus į kiniečių imperatoriaus numylėtinę ir kuris lojo koketiškai, garsiai ir kvailai. Toji akivaizdžiai moteriškos giminės šunė atrodė ne tik kaip užsienietė, bet dar ir elgėsi kaip TV žvaigždė. Na, tokių mažų ir dar vedamų už pavadžio mes nebijom, pasiruošėm Objekto saugotojo aplojimui. Tačiau koks nustebimas buvo, kai priartėjus prie pastato pamatėm tą šunį, alpiai įsispoksojusį į nutolstančią kinietę. Į mus jis nekreipė jokio dėmesio. 
O, neišmatuojama grožio jėga...
(bus daugiau)
Skaityti toliau...
