Akselio Sandemose išmintis

Spėliojau pasiėmusi skaityti Akselio Sandemose knygą, ar mano norvegiškos literatūros alergija, kurią sukėlė leidykla "Alma littera", leis įveikti knygą, išleistą Rašytojų sąjungos leidyklos, kuria iki šiol smarkiai pasitikėjau. Tuo labiau, kad prisiskaičiau Fominos pašaipios nuomonės, kurią citavau ankstesniame savo raštelyje. O knyga labai ir labai patiko. Žinoma, jei ją skaito probėgšmais kokia jauna postmodernizmo pajacų auklėtinė, tai tikrai jai bus neįdomu. Įspėju visus ir visas: jauniems jos dar neverta skaityti, nes knygoje per daug prikoncentruota gyvenimo išminties, visų tų pastebėjimų, kuriuos pradedi suprasti tik pats patyręs ne vieną ir ne dvi savo paties padarytas išdavystes.
Skaityti buvo labai įdomu. Negana to, kad girdi beveik savo ir paties artimiausio draugo balsą, dar įsipainioji į visokius detektyvinius spėliojimus ir pradedi svarstyti, ar tikrai moterys yra tokios lemtingos vyrų gyvenime - tai jau lyg siužetas iš muilo operos, bet tas siužetas visai nereikalauja jam atsiduoti, pasakotojas nuolat nuo jo nukrypsta į bendrus pasvarstymus apie vyrus, moteris, jų tarpusavio santykius, šokteli į bohemišką literatų būrelio aplinką Osle antrojo pasaulinio karo išvakarėse, užsimena apie problemas dėl šviežiai kuriamos norvegų kalbos, aistringus ginčus dėl rašytinės ir kalbamosios kalbos suvienodinimo - jau buvau sugalvojusi, kad mūsų istorija ne taip jau smarkiai ir skiriasi nuo norvegų. Kaimo bernai, susitikę atsitiktinai kelyje, iš karto puola muštis... :D

Bet ne, paskui autorius paryškino vieną norvegų bruožą, kurio mes tikrai neturime. Nesakysiu kokį, skaitykit patys.

Autorius rašo apie labai žmogiškus žmones - su visomis jų silpnybėmis ir trūkumais. Didžiausia autoriaus išmintis ta, kad nė vieno veikėjo nesmerkia ir negarbina, visi turi savo juodąją pusę, kurią vieni labiau kontroliuoja, kiti - mažiau, treti - laiks nuo laiko jai atsiduoda, o yra ir tokių, kurie pralaimėjo. Knygos anotacijoje tai vadinama žmogaus iracionalumu, o sakyčiau, kad toji juodoji pusė gali būti ir labai racionali bei negailestinga. Tik nesakykit, kad mes tokių nepažįstam, mums patiems niekada nieko neknietėjo...

Norėjosi iš tos knygos išsirašyti daug citatų, o kai pradedi rašyti, tai matai, kad atskirai iškirpus ji nuvysta, nes viskas gaudžia visumoje, bendroje atmosferoje, o ne ištrauktas nusilenkti užuolaidai nusileidus. Ir visgi vieną perrašiau, kad įsivaizduotumėte, kokio pobūdžio samprotavimais pasimėgauja autorius, įdėdamas juos į vieno ar kito veikėjo lūpas. Štai teisėjas, pietaudamas su pasakotoju, išrėžia tokią savo nuomonę, kuri man pasirodė aktuali ir mūsų laikais, ypač mūsų dabartinėje visuomenėje:

Citata:

Visuomenė turi gintis nuo tokių, kurie trainiodamiesi aplinkui atkakliai gina neginčijamas savo teises. Vienas, apkaltintas pasakęs kitką, nei sakė, įšėlsta amžiams. Kitas, gavęs į kuprą sniego gniūžte, šėlsta bent jau vieną žiemą. Trečiam sulaužo daržo tvorą - tai neteisybės nenutylės. Dar kitas, užkliudytas mašinos, tampa košmaru visiems gyventojams. Tokie žmonės, atsitrenkę galva į sieną, toliau tą sieną ja daužo ir šią besikartojančią ceremoniją palydi kančios riksmu. Tie, kurie teisūs, yra visuomenei pavojingi, nes kultūra neatlaikys, jei teisė į teisingumą bus kažkas daugiau nei iliuzija. Policija daro, kas įmanoma, kad palaikytų iliuziją, bet jai pasitaiko užtektinai sunkumų dėl pavienių žmonių. Tuomet iliuziją pagražiname, kartais išlįsdami su pavienėm bylom per adatos skylutę. Be abejo, šioje šalyje atrasim tūkstančius, praradusius iliuziją, kad teisingumo laikymasis yra savalaikis bei patikimas, ir praradusius ne be pagrindo, tačiau bendram labui palinkėsime jiems visa ko geriausia.

Dar noriu įdėti vieną, persekioja mane mintyse jau kelias dienas, o šiandien, kai paėmiau knygą perrašyti ankstesnę citatą, tai būtinai atsivertė toje vietoje ir prikišamai rodė. Čia autorius kalba apie Norvegijos okupaciją, kurią vokiečiai įvykdė 1940-siais:

Citata:

Protestas visose užimtose šalyse pasireiškia kaip nepalenkiamas tautinis susivokimas, bet kas slypi už jo, ne taip ir siejasi su tautiškumu. Spontaniškas suvokimas, kas teisinga, visiškai nepriklauso nuo tautybės. Užėję svetimieji iš žmonių reikalauja, kad tie padarytų, ko negali, ir pamoka, kurią gavome per šiuos metus, vertinga pamoka, kurios niekados neužmirškime: yra ir to, ko žmonės negali. Anksčiau gana dažnai giliausioje širdies kertelėje tikėjom, kad kiekvienas žmogus nuperkamas, žinok tik kainą. Tai pasirodė besą melas. Kai ko išmokome būtent vokiečių viešpatijoje: žmonės yra geresni, nei manė patys. Gal sunku išsaugoti tikėjimą, kai susiduriame su pavienių žmonių niekšingumu, bet tai nieko nekeičia, žmonės laikosi tvirtai: iki čia, ir ne daugiau. Tik pažiūrėk į dogmą apie spaudos galią, apie visagalę spaudą, viską visuomenėje lemiančią. Naciai irgi tikėjo dogma, ir jei ji būtų tiesa, Norvegijoje šiandien turėtume tik esesininkus. Jokiais būdais spauda nesielgia kaip įsigeidusi. Ką šiandien rašo norvegų laikraščiai - vargiai prasčiau ar geriau už tai, kas bet kokioje laisvos šalies redakcijoje kas rytą išimama iš popierdėžių sudeginti, bet ar kadaise nemanėme, kad laikraščiai rašo, ką sugalvoja, ir paveikia žmones? NS įgyvendino savo svajonę publikuoti redaktoriaus popierdėžę, pasiuntus jį į cypę, bet ar ko pasiekė? Nė per nago juodymą nieko, net pasitelkę visos šalies spaudą. Yra ribos, kurių neperžengsi. Kuris mėgina, trenkiasi galva į sieną.

Skaityti toliau...

Jantės dėsnis

Norvegas pasirodė besąs pusiau danas, o danai, kaip žinia, moka pasakoti sarkastiškai.

Bent jau panagrinėjusi Jantės dėsnį pradedu suprasti iš kur danas Larsas von Trieras sėmėsi įkvėpimo paišydamas Dogvilio miestą:

Citata:

The Jante Law (Danish and Norwegian: Janteloven; Swedish: Jantelagen; Finnish: Janten laki; Faroese: Jantulógin) is a concept created by the Norwegian/Danish author Aksel Sandemose in his novel A fugitive crosses his tracks (En flyktning krysser sitt spor*, 1933), where he portrays the small Danish town Jante, modelled upon his native town Nykøbing Mors as it was in the beginning of the 20th century, but typical of all very small towns, where nobody is anonymous.

* - Savo pėdsakus kerta bėglys




The ten rules are:

1. Don't think that you are special.
2. Don't think that you are of the same standing as us.
3. Don't think that you are smarter than us.
4. Don't fancy yourself as being better than us.
5. Don't think that you know more than us.
6. Don't think that you are more important than us.
7. Don't think that you are good at anything.
8. Don't laugh at us.
9. Don't think that anyone of us cares about you.
10. Don't think that you can teach us anything.
Further in the book: 11. Don't think that there is something we don't know about you.

In the book, those Janters who transgress this unwritten 'law' are regarded with suspicion and some hostility, as it goes against communal desire in the town, which is to preserve social stability and uniformity.

Skaityti toliau...

Skiriama tik knygiams

Buvau bibliotekoje pasikeisti knygų. Bet apie skaitysimas knygas nedrįstu labai smarkiai šnekėti, juk dar jų nepažįstu. Gal tik prisipažinsiu, kad Alma Littera man visai atmušė norą domėtis norvegų literatūra, bet šį kartą pažiūrėjusi, kad išleido Sventicko leidykla, nusprendžiau pabandyti. Bet Aleksandros Fominos (kurios recenzijų be galo pasigendu Litmenyje) žodžiai man drąsos nesuteikė :D

Sandemose, Aksel. KAS PRANYKĘ – SAPNAS. Iš norvegų kalbos vertė Nora Strikauskaitė. – V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2007.

Citata:

Pamačiusi knygą ilgai svarsčiau, ar norvegų literatūros tradicija – labai stori romanai, ar vien tokius renkamasi versti į lietuvių kalbą. Kad ir kaip ten būtų, skaitytojai berods jau baigia priprasti prie to, kad norvegų romanai (pakanka prisiminti Torgrimo Eggeno ar Herbjorgos Wassmo kūrinių vertimus) paprastai pasakoja nepaprastą šeimos istoriją, o dvasingos giminės sagos neretai ištęsiamos iki trilogijų. 1966 m. parašyta knyga beveik visiškai atitinka tokį apibrėžimą. Autorius – norvegų klasikas – teigia, jog „vieninteliai dalykai, apie kuriuos verta rašyti, yra žmogžudystė ir meilė“. Šią frazę jis iškilmingai kartoja keliose (jei ne keliolikoje) romano vietų, tarsi užkirsdamas kelią abejonėms. Pasisakymas tiktų detektyvams pradėti, bet knyga kur kas solidesnė. Stebina užmojo fundamentalumas: kelios pratarmės, cituojami iš kelių kalbų versti poezijos posmai (kurių autoriai nenurodyti), minima daugybė vietovių pavadinimų, tad skaitytojas į romaną įžengs tarsi į beribę jūrą. Tokia jau, matyt, ta norvegų klasikų tradicija: tarsi ilga kelionė laivu.

Iš (Pa)skaitinių

Vertu norvego konkurentu pasirinkau Leonardo Gutausko romaną "Daiktai". Čia Renata Šerelytė teikia man vilčių:

Citata:

Kad imu graudentis, skaitydama Leonardo Gutausko ąžuolinių rogučių ar angliško zuikio istorijas, aišku, dvelkia ne kuo kitu, o gūdžiu provincializmu, nes kitaip ir būti negali. Ypač kai sukritikuoji daug gero norėjusią ir modernią istoriją apie prekybą mergaitėmis iš Lietuvos parašiusią garsią norvegų rašytoją. Prostitucijos tema visuomenei kur kas aktualesnė nei senų daiktų pasakojimai. Tik kad L. Gutauskas kur kas talpesnis rašytojas, be to, autentiškas iki skausmo – skaudūs ir tikri yra jo aprašyti įvykiai bei faktai, nekvepia jokia nereikalinga mistifikacija, o epocha ir laikotarpis kartais telpa keliuose puslapiuose.

Iš Knygų apžvalgos.

Atsigauti mėginsiu su Zbigniewo Mentzel "Visos pasaulio kalbos". Renata Šerelytė apie ją pasakė kažką panašaus į "žmogus, užsiimantis tokia rimta veikla, niekų nerašys".

Bet pašnekėti juk galiu apie tas knygas, kurias jau perskaičiau. Prisimenu, kaip Buka labai gyrė Kazuo Ishiguro "Neleisk man išeiti". Tada negalėjau pritarti, nes buvau tik skaičiusi kitą K.Ishiguro knygą "Dienos likučiai", kuriai, atrodo, lemta skendėti lietuviškų skaitytojų užmarštyje - netinkamas metas tokiai literatūrai, nes tik kai "Alma littera" perleidžia šviežiu pavadinimu "Lūšnynų milionierius" Swarupo "Gyvenimo lošimą", tai tik tada prisibeldžia iki skaitytojų. O ekranizuoti Ishiguro prozą ir taip patraukti skaitytojų dėmesį, matyt, neįmanoma. Neįmanoma todėl, kad didžiausias jo prozos privalumas yra subtilus pasakojimas. Man, skaitant tas knygas, vis kildavo palyginimas su paveikslo tapymu. Štai autorius brūkšteli vienoje vietoje, kitoje, tepteli ten ir čia, deda tašką ar pamozoja - atrodo, nesvarbūs tie potėpiai, o nejučiomis išryškėja įtaigus paveikslas. Iš tiesų keista, kaip daug galima pasakyti santūria kalba. Žymus knygų ekspertas iš Kauno K.Navakas pasiskundė, kad jam ši knyga nuobodoka. Suprantu, kad toks stilius tolimas žmogui, pripratusiam rašinėti tokius gabalus:

Citata:

Nesuprantu, kodėl megaschemos visada perdega manyje, gal esu kažkaip recidyviškai per drėgnas, gal mano varža neatitinka standartų, gal jaunystėje skaičiau visai ne tuos autorius? Galvoju apie tai, žvelgdamas į bėgančius pro mašinos langus prakaituotus medžius. Kaip banalu: medžiai. Nebylieji liudininkai, knygų mėsa. Grįžęs į kambarį pamatau, kad ir jis kažkoks antrinis, tik atspindi ne gyvenimo būdo žurnalus, bet vokiečių romantikų tekstus, net eilėraščius, net rimuotus. Ištraukiu durklą iš F. Pessoa knygos ir padedu šalia jos lūpomis lytėtos taurės. Trečiasis šalia padėtinas daiktas, pagal visus kanonus, būtų mano kaukolė.

Iš "Ten jūra".

Gražu, poetiškai ilgesinga, giliai jausminga. Ne, Ishigura taip nedaro, jis puantilistas - prisimenat Georges Seurat paveikslus?

Taigi, kūrinys "Neleisk man išeiti" man patiko. Bet.

Pirmasis skaitytasis "Dienos likučiai" patiko labiau. Tada jis mane tiesiog pavergė. O dabar buvo tik įdomu. Galbūt tai reiškia, kad Ishiguro tėra tik geras amatininkas, atradęs sėkmingą formą, kurią paskui kartoja be ypatingų meninių įkvėpimų? Juk kai pamatai vieną gražią vazelę, tai ja labai gėriesi, bet kai jų, vienodų, pristatyta visa eilė?

Skaityti toliau...