"The Prague Post". Laikraštis apie čekiškus reikalus, bet ne čekams. Skaitinėja visokie laikinai Čekijoje apsigyvenę investuotojai, ambasadoriai ir šiaip turistai. Akivaizdu, kad bulvarinės žinios ir rėkiančios antraštės reikiamo versliškai naudingo efekto neturės. Nes publika išsėtinė, atsitiktinė ir nestandartinė. Todėl laikraštis gali sau leisti būti kultūringu, santūriu, gal truputėlį besišaipančiu. Pirmame puslapyje: Topolanekas ir Švarcenbergeris, leidžiantys Saakašviliui pabūti centre - tai iš čekiškos ES lyderystės temų. Vidaus reikalai: naujasis čekų ministrų kabinetas ir mintis, jog šis Jano Fišerio kabinetas, kaip technokratų ir biurokratų komanda, vienintelį gerą darbą gali nuveikti šalies labui - tai nedaryti jokių pokyčių.
Antrame puslapyje kiti europietiški lyderystės darbai - apie tą susitikimą, į kurį buvo kviestas Lukašenka, bet visi suprato, kad ten jis turi vietoj savęs nusiųsti kitą. Taigi taip buvo ir su Moldovos prezidentu Voroninu, bet apie tai jau mažiau girdėta.
Dar labai svarbi tema - vaistų su pseudoeufedrinu pardavimo sugriežtinimas. Dabar persišaldę pacientai pirkdami Nurofen Stopgrip turės pateikti receptą arba socialinio draudimo kortelę.
Trečiame puslapyje - įdomioji istorija. Aišku, kad ne apie Topolaneko sūnų ar Fišerio vaikystės draugę. Apie naują 62-mečio psichologo Andrew Urbiš eksperimentą su savimi. Prieš trejus metus jis jau darė vieną eksperimentą, skirtą šalčio terapijos poveikio nagrinėjimui: prabuvo 8 min. ir 10 sek. kameroje su temperatūra -130 C. Apsirengęs apatinukus ir kojines bei užsidėjęs chirurgo kaukę. Dabar eksperimentas siejamas su pojūčių nukrypimais visiškoje izoliacijoje. 10 dienų prasėdėjo bunkeryje, atominėje slėptuvėje, visiškoje tamsoje, 4x5 metrų erdvėje. Laiko pojūtis išsikreipė tiek, kad pagal nuojautą skaičiuodamas dienas, jis vietoj 10 dienų suskaičiavo tik 8 dienas. 24 val. ciklas palaipsniui ilgėjo, taip pat ilgėjo ir miego laikas, jis tapo ilgesnis nei 8 val. Buvo klaustrofobijos priepuoliai, o tarp jų - nepaprastai gyvi prisiminimai iš vaikystės. Pavyzdžiui, jis jau galėjo prisiminti visus klasiokų iš pirmos klasės vardus. Arba ištisai cituoti dialogus iš radijo programos, klausytos 1956 metais. Paskui pradėjo skaudėti kaulai, o po dienos įpuolė į tokią pusiau sąmoningą būseną, kad įvardina ją kaip nusotabiausius jausmus ir Nieko patyrimą. (o gal Niekio - čia reiktų pastudijuoti Šliogerį...)
Ketvirtasis puslapis skirtas provokacijoms, pavadintas "Nuomonė". Šį kartą - apie suklestėjusį, atsigaunantį nacionalizmą. Po priminimo apie čekų skriaudžiamus čigonus (praeito numerio tema) pasakojama apie nacionalistinių partijų populiarėjimą pas kaimynus - Vengrijoje, Lenkijoje ir Slovakijoje. Visur tas pats (pasirodo, ne tik pas mus). Dar galima pažiūrėti ir į skaitytojų atsiliepimus po praeito straipsnio. Maždaug tokius: "jei jums taip patinka čigonai (ne, politkorektiškai parašyta - 'romai'), tai persikelkite gyventi šalia jų" (parašė ne užsienietis), arba: "romus sunku integruoti dėl jų gyvenimo būdo" (parašė užsienietis).
Trys puslapiai skirti verslui ir gale - kultūros puslapis. Štai jame ir randu pranešimą apie Prahos knygų mugės atidarymą gegužės 14 d. Dalyvauja 31 šalies leidėjai. Nors įprastinė mugės vieta - Industrijos rūmų sparnas - sudegė, tačiau visgi buvo pastatytas laikinas paviljonas. Bet mugė negavo nė kronos iš Kultūros ministerijos, sunku. Mugės tema: "Europa literatūroje - literatūra Europoje". Programoje taip pat tema, pavadinta "1989-jų miestai". Skiriama miestams, kurie suvaidino svarbų vaidmenį komunizmo nuvertimo etape: Berlynas, Bratislava, Budapeštas, Praha, Sofija, Varšuva. Bus poetinių programų. Pavyzdžiui, viena tokia vadinasi "Eiliuota Europos konstitucija". Dalyvaus visokie flamandų ir Briuselio poetai. Grajauskas tame tarpe nepaminėtas.
Ir aplamai man toks įspūdis, kad čekai nieko nenori žinoti apie mus, o mes apie juos. Matyt susipykom dėl lyderystės regione titulo.
Skaityti toliau...
