Žinojimas nėra išmintis

Citata:

Bet intelektas nėra didesnio kultūros gabaliukų skaičiaus suspaudimas į didįjį proto sudedamąjį galvosūkį. Nepaisant to, kad operos ir koncertai yra profilaktika prieš prasčiokišką egzistenciją, dėl to mes nepasidarome protingesni. Mes tiesiog norime nusipirkti išmintį. Šis amžius yra suprekinto arba komercinio intelekto amžius, pastebimai vartojamos aukštosios kultūros laikmetis, kuriame intelektualinis gyvenimas yra skrupulingai matuojamas ir jam klijuojamos etiketės.

Iš George Balgobin, More Intelligent Life, straipsnio "Komercinio intelekto amžius"

Man patinka Fantos dienos citatos, tikiuosi, kad jis jas kažkur kolekcionuoja, kad nepranyko vakarykštės, ankstesnės citatos. Nenoriu vogti jo idėjos, o tuo labiau, kad visada mėgstu nuo tos citatos sukeltos minties nuvinguriuoti į kitus dalykus, todėl pamėgau pradėti tekstą savo dienos citata, o baigiu... Argi aš moku ką nors užbaigti? :)

Taigi, surezonuoju skaitydama tokius žodžius:

Kultūrinis įžvalgumas nėra tik žiūrėjimas ar klausymas nurodytų meno ar muzikos kūrinių, ar savęs privertimas skaityti kūrinius iš gerų knygų meniu. Nesvarbu kiek muziejų mes aplankome, jei savo mainus su menu vertiname tik kaip priemonę padaryti kitiems įspūdį, mes neskiriame pelų nuo grūdų.

Juk tikrai: pasigirti, kad tą girdėjau, aną mačiau, o tą nusipirkau ir jau skaitysiu ar net jau skaitau - pasidarė taip madinga. Tačiau pasakyti savo įvertinimą, savo mintis, kurias, tas ar anas įvykis/kūrinys galėjo sukelti - labai jau tingisi. Kai nepatinka, tai dar-dar, tada apima toks azartėlis, pasipiktinimas (dėl veltui išleistų pinigų, t.y., buvo perkama kultūra, o nepatiko, vadinasi apgavo, įbruko nekultūrą), kyla noras visam pasauliui paskelbti savo demaskavimą: štai koks aš gudrus, perpratau, kad šlamštas. Tačiau jei reikia įžiūrėti, ką savyje aptikai po vienokio ar kitokio kultūrinio įvykio, tai arba išsigandęs aptinki dykvietę, arba kažkokį chaosą, po kurį landžioti net atgrasu, reikalauja kažkokių pastangų, darbo, o aš juk pirkau gatavą produktą, kurgi tas produktas nugulė?

Skaityti toliau...

Kai rašai savo malonumui

Jau turime A. Račo didžiai vertingas išvadas, džiaugsmingai jas pasicituoju sau ir tiems, kurie nenorėtų žeisti aptariamų viešų asmenų jausmų savo tinklaraštyje pasidalindami savo mintimis ir įspūdžiais apie jų pareiškimus ar elgesį.
Pasirodo, jei tekstą rašai savo tinklaraštyje be jokių ketinimų kur nors jį skelbti, tai gali sau leisti ir savo nuomonę turėti, ir nesirūpinti jos išreiškimo subtilybėmis, ir pan.
Cituoju tą nuostabią išvadą labai džiaugdamasi ir lengviau atsipūsdama - pagaliau mano ir A.Račo nuomonės sutapo:

Citata:

Tačiau labai prašyčiau atkreipti dėmesį į vieną aplinkybę: laišką kolegai Daliui, rašiau vakare, taip sakant ilsėdamasis, ir rašiau jį savo tinklaraštyje be jokių ketinimų kur nors jį skelbti. Esu labai dėkingas, kad bernardinai.lt savo iniciatyva šį laišką publikavo. Tačiau jei būtų mane perspėję, tikrai būčiau dar kartą atidžiai perskaitęs ir pataisęs bent jau korektūros klaidas. Ir dar viena pastaba - niekaip nesuprantu, kodėl iškiliam autoriui D.Stancikui leidžiama turėti savo nuomonę apie kitus žurnalistus, o tiems kitiems pasisakyti apie D.Stanciką - didžiausia nuodėmė, maivymasis, atsikirtimas, niekinimas ir t.t. Tiems, kas nesuprato, pasakysiu labai paprastai -šiuo laišku norėjau atkreipti dėmesį į du Lietuvos žiniasklaidai būdngus dalykus: 1) žurnalistus politikus arba žurnalistus atstovus spaudai, 2) kompetenciją ir aprašomo ar komentuojamo dalyko išmanymą. Visa kita - stiliaus dalykas. O čia jau viskas paprasta: man, pavyzdžiui, visai nepatinka O.Koršunovo spektakliai, aš jų nesuprantu ir į juos nevaikštau. Linkėjimai visiems:)

Aukso žodžiai. Net apie Koršunovo spektaklius :)

O šaltinis čia: Artūras Račas. Atsakymas Daliui Stancikui: apie literatūrą, Ameriką, moralę, alkoholį ir monopolijas, žr. komentarus.

Skaityti toliau...

Jokio įspūdžio!

Dar vienas įrašas iš ponios Sei Šionagon blogo:

Pamenu, kartą devintojo mėnulio mėnesį visą ilgą naktį ligi pat aušros pliaupė lietus. Rytą liovėsi, visu ryškumu suspindo saulė, bet sode ant chrizantemų dar kabėjo stambūs, vos besilaikantys lašai. Ant bambukinių tvorų ir namų draikėsi voratinklių siūlai. Lyg perliniai karoliai atrodė ant jų pakibę lašeliai... Sielą persmelkiantis grožis!

Saulei pakilus aukščiau, rasa, nusvėrusi liaunas šakeles, pamažu išgaravo, o šakelės, tarsi atsikračiusios naštos, stryktelėjo aukštyn...


Vėliau visiems papasakojau, kokį grožį regėjau. Tačiau kaip nustebau, kai žmonėms mano kalbos nepadarė jokio įspūdžio!

Skaityti toliau...

Kas pasikeitė?

Skaitau tūkstančio metų senumo blogą.

Šitą blogą vedė japonų imperatoriaus rūmų dama Sei Šionagon (rusai transkribuoja Сэй Сёнагон, todėl neaišku, kaip ten japoniškai iš tikrųjų su ta Š ar S raide). Vadinu tą tekstą blogu, o ne dienoraščiu, nes vis dėlto esu linkusi tuos rašymus priskirti labiau prie viešinimui tinkamo teksto, dalijimosi savo mintimis. Taip ir spėjama, kad Sei Šionagon pradėjo rašyti tekstus kaip asmeninį dienoraštį, tačiau patyrusi tų tekstų populiarumą (gal netyčia jos lapukus paskaitė koks meilužis ir susižavėjo), ji pradėjo labiau stengtis dėl publikos: tekstai tapo meniškesni, bet labiau suvaržyti.

Tekstas savo struktūra visiškai atitinka blogo požymius: nėra vienos bendros temos, atskiri įrašai pasakoja apie atskirus atsitiktinius įvykius arba įspūdžius, kartais atsiduodama lyriškiems pasidžiaugimams gamta, kartais dama susinervinusi pasakoja apie savo nesutarimus su kokiu įtakingu rūmų valdininku, džiaugdamasi ir didžiuodamasi ji atpasakoja kiekvieną jai pasakytą imperatoriaus žodį, žavisi imperatoriene, mėgsta aprašinėti svečių rūbus, apsimestinai droviai cituoja savo eiles, taikliai parašytas atsakant į kokio didiko raštelį. Dama, būdama išsilavinusi ir nelabai užsiėmusi, galėjo daugiau laiko skirti pamąstymams, pvz, tokiems:

Nesuderinami dalykai:

Nesusišukavusi moteris, dėvinti baltus šilkus.

Piliarožė, įsegta į garbanotus plaukus.

Grubus braižas raudoname popieriuje.

Apsnigta suklypusi trobelė. Jei dar krinta mėnesiena - vaizdas tin graudus.

Ryškiai šviečiant mėnuliui staiga pamatai nedengtą vežimą. Ir į tokius ratus įkinkytas puikus palšas jautis.

Išvertusi pilvą kėblina nėščia pagyvenusi moteris.

Subrendusi moteris išteka už jaunuolio. Jau tai bjauru, bet jei ji dar pavydi, skundžiasi, jog vyras laksto pas kitas...

Apkvaišęs mieguistas senolis. Barzdotas senis, graužiantis nuraškytas giles.

Bedantė senė kanda slyvą ir raukosi: rūgštu.

Dailus vyras su bjauria žmona.

Senyvas juodabarzdis nemalonios išvaizdos vyras žaidžia su vos pramokusiu kalbėti mažu vaiku.

Prasčiokė apsimovė purpurines plačkelnes. Mūsų laikais, tarp kitko, gali tai išvysti kiekviename žingsnyje.

Sargybos viršininkas su strėline ant diržo tikrina nakties sargybą. Net medžioklės drabužiai atrodo klaikiai. Juo labiau - o siaube! - raudoni gvardijos viršininko apdarai: jie iškart krinta į akis. Nedera taip apsitaisius maklinėti prie damų kambarių. Žmonėms jis iškart sukels panieką. Nepritardami tokiam elgesiui jie ims klausinėti: "Ar jūs ieškote kažko įtartino?"

Imperatoriaus gvardijos karininkas, tarnaujantis šeštojo rango dvariškiu ir galintis bendrauti su ponu kancleriu, savaime laikomas nuostabiu ir yra gerbiamas. Kaimiečiai bei užimantys žemesnes pareigas tiki, jog jis - ne šio pasaulio tvarinys. Jo akivaizdoje dreba iš baimės ir bijo pažvelgti į akis. Todėl ypač netinka, kai toks vyriškis sėlina kurių nors rūmų koridoriumi, norėdamas prasmukti į moterų kambarius.

Smilkalais persismelkusios vyriškio plačkelnės, užmestos ant širmos. Juk plačkelnių audinys labai sunkus, net jei jos žibinto šviesoje baltai švyti, tai apgailėtina.

Pareigūnas, galvojantis jog yra labai madingas su atviru viršutiniu apsiaustu, kuris prieš permesdamas per širmą sulanksto jį į siaurą žiurkės uodegą - ką gi, toks žmogus tiesiog netinka nakties budėjimui. Budintis karininkas turi laikytis atokiau nuo moterų sparno, taip pat kaip ir bet kuris penkto rango dvariškis.

O štai jau kitas blogo įrašas:

Mėgstu ir baltus debesis, ir purpurinius, ir juodus... Skriejančius vėjyje lietaus debesis taip pat.

Mėgstu stebėti, kai auštant tamsūs debesys pamažu tirpsta ir šviesėja. Rodos, kažkuriame kinų eilėraštyje pasakyta: "Spalva, dingstanti auštant..."

Nuostabu, kai plonos debesies draiskanos praplaukia pro akinančiai spindintį mėnulį.

Juk panašu į laiškus Nesutiktam Nepažįstamajam ar Neįvykusiai Draugystei? Aš tokia, aš taip mąstau, ar dabar supranti mane?

(ar ne tokią žinią duoda pasauliui dabartinių blogų rašinėtojai? :)))

Skaityti toliau...

Citatų turgus - I

I.

Kai žmogus neturi vaikų, jam belieka turėti knygų.

(Giedrė Kazlauskaitė. Knygybė)

II.

Ir viskas paprasta liberalios demokratijos išpažinėjui, kuriam kelrodė - Voltaire`ui priskiriama frazė: „Aš šlykščiuosi tuo, ką tu pasakei, tačiau ginsiu iki mirties tavo teisę tai sakyti“. Arba V. Matulevičiaus atveju: „Man koktus tavo kinas, tačiau iki paskutinio atodūsio ginsiu tavo teisę jį rodyti visuose ekranuose ir per visas televizijas“.

(Valdas Vasiliauskas. Nurimkite, tai tik kinas)

III.

Adolfas Hitleris 1938-aisiais buvo siūlomas kandidatu Nobelio taikos premijai gauti - praneša atn.lt. O kol kas - šiųmečiai fizikos laureatai: 2008-ųjų Nobelio fizikos premija antradienį buvo paskirta dviem japonų mokslininkams — Makoto Kobayashi ir Toshihide Maskawa — ir JAV gyvenančiam jų tautiečiui Yoichiro Nambu už elementariųjų dalelių kvarkų tyrimus.

Skaityti toliau...