Man nepatinka eiti į darbą, geriau jau pamiegočiau

"7 meno dienų" naujausiame numeryje parašyta apie galerijoje "Arka" atidarytą austrų menininkų parodą "Vise versa art Linz". Ne itin susikaupus, matyt per menko lygio parodėlė, nepalyginsi su mūsų vietiniais šedevrais - Pirosmanio paroda ;)

Ir visgi atspausdintos laikraštiniame popieriuje reprodukcijos mane sudomino. Reiktų nueiti, gal tikrai mano mentalitetas koks nors austriškas, o ne pakylėtas meniškai lietuviškas...

Susiradau Astrid Esslinger tinklapį ir su malonumu peržiūrėjau jos darbus: štai taip

autonomy

She Has Enemies

Skaityti toliau...

Dar kartą ta pačia tema

Šiandien "7 meno dienose" atspausdintas pokalbis su Elona Lubyte Ar miestui reikia šiuolaikinio meno?

Nežinau, ar įmanoma pritraukti paskaityti tą tekstą žmones, kurie, kaip čia įprasta Lietuvoje, turi savo nuomones, kurias susiformavo beskaitydami internetinę žiniasklaidą, ir, žinoma, stovi tvirtai ant žemės. Kaip Krantinės arka :)

Bet labai siūlyčiau nors pažingeidauti, išklausyti kad ir tokių argumentų:

Šiuolaikinis menas neturėtų pataikauti masiniam vartotojui. Būtų liūdna, jei jis taptų populiarių lietuviškų duetų objektu. Priešingai, jo paskirtis - siūlyti alternatyvą, skatinti naują požiūrį ir atvirumą. Tai nereiškia, kad simbolines kūrinio vertes rinkoje nusakanti meno kritika negali kurti naujų interpretacinių mitų. Šio projekto kūriniai nesitikėjo atsidurti tokio dėmesio centre. Jų plastinė ir turinio tonacija šiuolaikinio meno požiūriu tikrai nėra radikali, veikiau egzistencinė, minorinė. Tačiau suvokti juos galima įvairiai, pasitelkiant asmenines patirtis ir asociacijas.

Urbanavičiaus "Krantinės arka" gali būti traktuojama kaip asociatyvi priešybių vienovės, kasdienos kontrastų, tekančio vandens akivaizdoje iškylanti laiko metafora, juk upės vagą atkartojančios arkos vitališkumą ardo tvirtą plieno paviršių ėdanti rūdis. Galima įžvelgti ir geopolitinių aktualijų, nes ji pagaminta iš senų rusiškų dujų vamzdžių. Galbūt kažkam ji susijusi su apibendrintu lietuviškosios valdininkijos atvaizdu... Savo plastinio sprendimo pagrįstumu, mano požiūriu, "Krantinės arka" prilygsta pernai vasarą Paryžiaus Tiuilri sodų ir Eliziejaus laukų sankirtoje įgyvendintam sumanymui: imperatoriaus Napoleono iš Egipto atgabentą obeliską iš šonų apgaubė dviejų plieninių, surūdijusių puslankių arkų kompozicija. Jų tūriai naujai kadruoja Senos krantinę, jos tiltus, Luvrą, tolumoje šmėžuojančią Triumfo arką ir traukte traukia miesto svečių ir paryžiečių dėmesį.

Šitoje vietoje pasidalinu tokiu savo įtarimu: netikiu, kad paryžiečiai kaifuoja nuo tų surūdijusių arkų kompozicijos. Modernėjančios įprastų mėgstamų vietų erdvės visada turėtų dirginti tų vietų savininkus - taip vadinu senus miesto gyventojus, kurie gimė, augo ten ir natūraliai nenorėtų jokių įprasto vaizdo pasikeitimų. Juk pati itin putojau prieš Zuoko išdarkytą Gedimino prospektą - mano jaunystės Brodvėjų - gailėjausi iškirstų nuostabių liepų...

Tačiau turistams, kurie ir taip ieško kažko nematyta, tokie objektai pats tas. Tikrai galiu paliudyti, kad Paryžiuje man Žoržo Pompidu centras (Centre Georges-Pompidou) padarė didesnį įspūdį už visas Notre Dame katedras ir Luvro muziejus :D

Лучшие пять достопримечательностей Парижа

nuotrauka iš http://www.phototravels.net/index.html

Skaityti toliau...

"belaisviai šituose karuose neimami"

Ar atvažiavę į Paryžių pasirūpinote būtinai pakilti į Eifelio bokštą? Aš taip. Pačią pirmąją dieną nukurnėjome link Eifelio bokšto, nes kaip iš už geležinės uždangos išlindę piliečiai nežinojome nieko apie lankytinas vietas pagal Henry Millerio maršrutą ar Monmartro užkaborius, tačiau žinojome, kad kas nematė Eifelio bokšto, tas tikrai nebuvo Paryžiuje.

Man jau kokį mėnesį vis prieš akis vaidenasi Eifelio bokštas, o viso to priežastis - įvairių autorių iš plačios interneto erdvės itin šmaikštūs pasišaipymai iš Neries krantinėje atsiradusios skulptūros - vamzdžio. Tiesiog kažkur skaičiau, kad kai prieš Pasaulinę parodą, organizuotą Paryžiuje, išdygo prancūzų inžinieriaus Eifelio kūrinys, tai kultūringiems prancūzams jis kėlė siaubą, pašiurpimą ir pašaipas.

Na va, dabar paskaičiau Wikipedijoje:

Tačiau šiuo projektu pasipiktinusi inteligentija pateikė vadinamą „Trijų šimtų” protestą. Tarp pasirašiusių buvo Ch. Garnier, Operos architektas, kompozitorius Šarlis Guno, rašytojai Aleksandras Diuma (sūnus), Gi de Mopasanas ir kt. Rašytojas Gi de Mopasanas pareiškė, jog Eifelio bokštas subjaurojo Paryžiaus veidą ir stengėsi vaikščioti tomis gatvėmis, iš kur mažiausiai bokštas matosi.

Šiandien nudžiugau aptikusi Bernardinuose nors vieną straipsnį, ginantį tą skulptūrą. Tiesa, straipsnio autorė Irena Vaišvilaitė pati būdama (ar buvusi?) VEKS valdybos (ar tarybos? *) narė šitoje istorijoje nemato jokios VEKS kaltės, tačiau malonu paskaityti apie tai, kad kartais reiktų turėti bent minimalius meno ir kultūros pagrindus prieš puolant aiškinti visiems, koks čia šlamštas. Aš pati, pvz., nelabai turiu tų pagrindų, bet visgi tos kelios mano išvykos į įvairius Europos miestus sukūrė man pajautą, kad tas vamzdis neatrodo toks baisus, kokį jį paišo komentatoriai. Man patinka jo forma, spalva, pradžios ir pabaigos išnykimas, gal tik norėčiau, kad krantinė toje vietoje būtų labiau parengta tai skuptūrai, gal reiktų daugiau betono, stiklo ar dar kokių dabartinių pamėgtų medžiagų. O štai namas toje pat krantinėje, pastatytas už gražiosios modern-pilaitės (net nežinau kaip pavadinti tą lenkų gydytojo pasistatytą namą, kurį, įtariu, savo laiku irgi niekino amžininkai :)), tai tas namas - Delfinas berods, - man tikrai atrodo baisus.

Vaišvilaitė rašo, kad skulptorius už šį projektą gavo tik dešimtadalį minimos sumos. Vadinasi, likusią dalį surijo medžiagos ir pastatymas. O čia jau primena tas pačias VEKS nepaaiškinamas aferas su lauko tualetais, už 25 tūkst. litų vežtais iš Lenkijos. Matyt VEKS pinigų plovėjai, statybinių firmų globėjai, sugebėjo medžiagas šiai skulptūrai "vežti" iš kokios nors Kanados. Juk darbų sąmatoje galima rašyti ką nori, visi moka užsimerkti, kai pinigai mokami iš valstybės kišenės :)

Ir dar atkreipiau dėmesį į šiuos Vaišvilaitės žodžius:

Mažos šalies mažoje visuomenėje, kurios politinė ir kitokia kultūra trapi, neturinti senų tradicijų, labai lengva peržengti ribas. Visokiausias. Lyg ir nepastebėjome, kaip nacionalinės siekties žiniasklaida įžengė į bulvarinę zoną. Kaip reiškinių ir procesų kritika ir patikrintų bei įrodomų faktų siekiantis tiriamasis žurnalizmas pakeičiami įtarimų, nuogirdų ir spekuliacijų mišiniu, apeliuojančiu ne į protą o į emocijas. Iš pradžių gal atrodė, kad visuotinis suprastėjimas yra laikinas. Dabar jau taip nebeatrodo. Nebeatrodo, nes žiniasklaidos, kaip ir politikos, Lietuvoje lieka vis mažiau ir mažiau. Ir vis daugiau – noro vienu metu pataikauti miniai ir ja manipuliuoti. Ir daugėja tokio pataikavimo bei manipuliavimo specialistų.

-------
* - ne, randu tokias I. Vaišvilaitės pareigas šiame projekte: Nacionalinės programos „Vilnius – Europos kultūros sostinė 2009“ ir Lietuvos tūkstantmečio programos Stebėsenos komisijos narė

Skaityti toliau...

Kultūringos naujienos

Įvyko Knygų mugei skirta konferencija, kurioje pasakyti tokie įdomūs kultūriniai dalykai (informacija iš portalo delfi.lt):

1) Knygų mugė yra vienas iš projekto „Vilnius-Europos kultūros sostinė 2009“ (VEKS) renginių.

2) Knygų mugės šūkis - „Tiražas – trys milijonai!“.

3) Žymus rašytojas Frédéric Beigbeder neatvyks, nes FlyLAL nutraukė skrydžius. Nusivylęs rašytojas vietoj Vilniaus pasirinko Maldyvus.

4) Žymus rašytojas Orhanas Pamukas neatvyks, nes žadėjo atvykti užpernai, bet tada dėl jam iškeltos bylos neatvyko, o atvyks kitąmet.

5) Mugės kultūrinės programos organizacinio komiteto narys Gytis Vaškelis pareiškė: „Turtingas knygas nelabai perka.“

6) Keturis vakarus iš eilės bare „In Vino“ įsikurs Vilniaus knygų mugės klubas, kur vyks pokalbiai su svečiais iš užsienio – A. Makine’u, Sjónu, šiuo metu užsienyje gyvenančios vertėja ir monografijų autore Aušra Marija Sluckaite-Jurašiene, linksmų istorijų kūrėja Paulina Egle Pukyte. Diskusijos metu bus bandoma gilintis į šiandieninę literatūrą, kalbėti apie ją ir rimtai, ir smagiai.

Primenu, Sjonas - tai tas, kuris rašė dainas Bjork, bet dabar tai jau netinkamas sloganas, todėl dabar jis pristatomas kaip "beveik nežinomas Rusijoje, bet itin populiarus Prancūzijoje".

Makinas - tai tas rusas, kuris gyveno Rusijoje ir svajojo apie Prancūziją ir jo svajonės išsipildė. Kažkada jaunatviškai nusiteikusi skaičiau Inostrankėje jo "Prancūzišką testamentą" ir labai patiko, bet dabar, kai išleido ir lietuviškai, kažkodėl nebetraukia. O ypač, kai Tyto Alba pradėjo jį eksploatuoti, reklamuoti ir leisti visokias knygeles (apie jį galima paskaityti čia).

Skaityti toliau...

Kenkėjai nesiliauja kenkti

Žinoma, kad vėl kalti Jie. Čia ne žiniasklaidos kokybės klausimas ir ne VEKS darbščių bitelių - barų mėgėjų kompetencijos klaustukai. Tiesiog visi jau sutinka, kad visus kenkėjiškus darbus tyčia daro Jie.
Bet apie viską nuo pradžių. (gera klišė, ar ne?).

Paskaičiau "7 meno dienose" P.Pukytės nusistebėjimą apie tai, kodėl reikėjo VEKS moterytėms, kurios kaip pačios skelbia, daugiausia lėšų - daug daug milijonų - skiria komunikavimui, žinių apie kultūrinį Vilnių sklaidai po pasaulį, susirasti britų žurnalistą, kuris "ne tik niekaip nesusijęs su kultūra, bet ir savo tekstuose kitas šalis vertinantis pagal Anglijos-Amerikos, kaip 'visatos centro', kriterijus bei demonstruojantis pokolonijinio keliautojo aroganciją". Na, apie vieną anglišką turistą, išsityčiojusį iš indiško maisto, neseniai pranešė Auksinė varpa, o pakomentavo Buka. Dabar turime artimesnį pavyzdį. Vakare galėsit paskaityti tą P.Pukytės straipsnį 7md tinklapyje, ten ir to žurnalisto straipsnio vertimas, o originalą galima pažiūrėti ir dabar:
Vilnius joins Europe's culture club
By Sankha Guha

Yra ir skaitytojų komentarų. Vienas specialistas gerai žino apie korupciją Lietuvoje, tai, greičiausiai lietuviškos kilmės komentatorius. O kiti draugiškai pasibjaurėjo straipsniu. Visokių, pasirodo, esama požiūrių :)

Skaityti toliau...

Kada vietoj Soprano turėsim Kudirką?

Graži, stora, spalvota kaip Kalėdų Senelis plastikinė Soprano iškamša stovi garbingoje vietoje: Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus kiemelyje. Teisinga, gražu, VEKSiškai kultūringa.

Bet retkarčiais praeidama pro Kudirkos aikštę vis nužvelgiu jos centre riedlentininkų treniruočių objektu pavirtusią konstrukciją. Šioji kontrukcija, kaip buvo skelbiama gal prieš porą metų, turėjo tapti paminklu Lietuvos himnui ir V.Kudirkai. Matau ant stiklo išbraižytus kažkokius žodžius, jei ten ne tų pačių riedlentininkų atografai, tai gal ir Himno žodžiai? O kur Kudirkos skulptūra?

Randu Delfyje tokį pranešimą: Paminklas V.Kudirkai – su broku. Tas paminėtas "brokas" - tai tik biurokratinės priekabės: nesureguliuoti lazerinio apšvietimo įrengimai, lazerio patalpa neatskirta nuo kitų patalpų, mėtosi lapai ir kitos šiukšlės. Bet apie didžiausią broką - nėra Kudirkos skulptūros - pasakyta neaiškiai:

Antrąją dalį - bronzinę giesmės autoriaus skulptūrą – buvo tikimasi pastatyti šiemet rudenį. Tuomet ir buvo planuojamas oficialus paminklo atidarymas.

Apie Vyriausybės pažadėtą milijoną litų jau nebekalbėkime. Jei jau išdrįso skriausti AMB, sumažindami išlaidas jo vardo rūmams... Nors, manau, po visuotinio spaudimo tie pinigai Valdovų rūmų kamufliažui vis tiek bus paskirti. :)

Skaityti toliau...