Rodomi pranešimai su žymėmis B. Schlink. Rodyti visus pranešimus
Rodomi pranešimai su žymėmis B. Schlink. Rodyti visus pranešimus

2009 m. balandžio 7 d., antradienis

Skaitant Bernhardo Schlinko "The Reader"

7 komentavo

Skaitau dabar Bernhardo Schlinko "The Reader" (vertimas iš vokiečių kalbos). Neišlaikiau, nusipirkau tą knygelę aerouoste, nes labai jau didelį įspūdį paliko man filmas "The Reader".

Filmas, nors ir Oskarui nominuotas, bet sujaudino ne dėl ypatingai pavykusio pastatymo, o dėl neįprastai paliestų temų, dėl iškeltų klausimų, kurie įsitaisė manyje kaip gerai treniruoti virusai. Žinoma, Kate Winslet gerai padirbėjo šiame filme, ir nors jos išvaizda visai neatitinka aprašytosios Schlinko romane, tačiau man jos vaidmuo kol kas nesikerta, o papildo romaną. Blogiau su pagrindiniu veikėju Michaeliu. Jaunuolio vaidmens atlikėjas nėra toks, koks pavaizduotas romane, filme jis - sveikai atrodantis estetiškos išvaizdos vaikinas, nedaug mąstantis gimnazistas, atsiduodantis vyresnės moters globai iniciacijos į vyriškumą etape. Knygoje kalbama pirmu asmeniu, todėl visa ši istorija pasakojama jau patyrusio žmogaus, galinčio analizuoti, aiškinti tuometinius savo jausmus ir mintis, atskleisti Hanos paveikslą taip, kaip ją tada matė akiniuotas, niekuo neišsiskiriantis gimnazistėlis, tačiau tuo pat metu ir papildyti apibendrinimais, kuriuos pajėgus daryti jau subrendęs asmuo. Pasakotojo tone labai jaučiama nostalgiška gaida, jautrus žvilgsnis į praeitį - gal Ralph Fiennes panašiai ir stengėsi vaidinti vėlesnį Michaelį, tačiau man jo traktavimas labiau siejosi su sentimentalumu nei supratingumu. "Aš tada buvau laimingas, paprasčiausiai laimingas ir man to užteko" - sako pasakotojas (čia ne tiesioginė citata, o tai, kas susiklostė mano galvoje skaitant angliškai) ir svarsto taip: kodėl mes taip lengvai pamirštame tą laimingumo laikotarpį? kodėl jei tenka patirti draugo ar mylimojo išdavystę, prisimenama tik toji išdavystė, o visiškai nenorima prisiminti to laimingojo laikotarpio? kuris buvo ilgesnis ir svarbesnis už paskesnį nusivylimą...


Iš filmo žinau, kad didžioji šios knygos vertė dar man prieš akis, kai suaugęs Michaelis patirs nepaprastai skaudų susidūrimą su juodąja vokiečių praeitimi - karo metų genocido faktais ir jų atlikėjais. Tada ir iškils tie manyje įsiveisę klausimai apie kartų (generacijų) tarpusavio santykį, ryšį, atsakomybę, atgailą, egoizmą.

Beje, o kadangi po filmo Fantai buvo iškilęs klausimas, kaip tokioje didelėje šalyje Vokietijoje Hana galėjo užaugti neraštinga, tai galima būtų į šį klausimą atsakyti pagal knygos pasakojimą, - Michaelis apie Hanos praeitį sužino nedaug, tik keletą atsakymų į jo klausimus (o jam buvo viskas apie ją įdomų: ar turi šeimą, brolių, seserų, kur augo ir pan., jis vis ją klausinėjo, o ji atsakinėjo santūriai ir taip, lyg šnekėtų apie svetimą, neįdomų žmogų): ji gimė ir užaugo nedidelėje Rumunijos vokiečių bendruomenėje, į Berlyną atvažiavo šešiolikametė ir įsidarbino Siemens gamykloje, ten dirbo iki karo, o po to karo metais - tarnyba armijoje.






Citata:
Her face as it was then has been overlaid in my memory by the faces she had later. If I see her in my mind's eye as she was then, she doesn't have a face at all, and I have to reconstruct it. High forehead, high cheekbones, pale blue eyes, full lips that formed a perfect curve without any indentation, square chin. A broad-planed, strong, womanly face. I know that I found it beautiful. But I cannot recapture its beauty.




Skaityti toliau...