Skaityti įdomu

Citata

na ir kaip tu, szymborska,
po du litus
rinktiniai tavo žodžiai
nekam teįdomūs

ką gi veiki čia, senute,
su elegantišku savo skriblium
sakai, kam tos kaukės,
jeigu nėra karnavalo

žinai, jiems patinka žmogiškas žvilgsnis,
žmogiškumas, ypač kada žurnaluose ir televizijose
juos jaudina familiarumas netikėtose vietose,
bet negi mudu imsime jaudinti

juos paperka asmeniškumas,
bet negi mes papirkinėsime
negi imsimės harmonizuoti,
tarkime pirkėjus ir prekybininkus,
kurių neharmonizuoja net rinktinių tavo žodžių kaina

poezija jiems būna per sudėtinga, ir jie tada sako – nesąmonė,
poezija jiems būna per daug paprasta, ir jie tada sako –
čia ne poezija, o kažkokie dienoraščiai
iš tiesų jiems ir nereikia jokios poezijos

tai kur poezija? – klausia ir klausia žurnalistai
sutrikusių poetų, nudūrusių akis į žemę, neturinčių ką atsakyti

Šis eilėraštis yra iš Rimanto Kmitos knygos "Švelniai tariant: eilės". Ir iš Žemynos Aukštikalnytės recenzijos "Knyga, kurią skaityti tiesiog įdomu".

Pasiilgau gerų tekstų apie žmogaus buvimą. Tiesiog buvimą, su visa keista modernybės buitimi ir intelektualo būtimi toje buityje. Neprilygstamas toks kūrinys man lieka M.Bulgakovo "Meistras ir Margarita", tačiau įvairių dabartinių nuoskilų - ar daigelių - galima atkapstyti net mūsų lietuviškoje dirvoje. Pvz. G.Grajausko tekstai, kai kada - S.Parulskio (mat iš jo pagal užsakymą rašomų serialų ne visada galima ištraukti būtį, kartais lieka tik buitis).

Beje, tokiems tekstams priskirčiau ir šviežiai perskaitytą ukrainiečių poeto-prozininko J.Andruchovyč tos pačios Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos išleistą knygą "Dvylika ratilų" (iš ukrainiečių k. vertė Vytas Dekšnys). Ukrainiečio poeto (maištininko-klasiko) romanas turi visus svarbiausius įdomaus skaitalo privalumus: intrigą, įtampą, fantaziją, pašaipą, satyrą, žaidimą.

АНДРУХОВИЧ И НЕ СОВСЕМ

ДИСКУРС МАСКИ: «ОРФЕЙ» У РОМАНІ ЮРІЯ АНДРУХОВИЧА «ДВАНАДЦЯТЬ ОБРУЧІВ»

ЮРІЙ АНДРУХОВИЧ: “ЛІПШЕ, ЩОБ ІДЕАЛЬНИХ ЖІНОК НЕ БУЛО…”

Šiaip: galvojau, kodėl lietuviškai ukrainiečio pavardė transkribuota su -y- pabaigoje. Ukrainietiškai jo pavardė rašoma taip: Юрій Ігоревич Андрухович. Bet matau, kad lenkai rašo taip: Jurij Andruchowycz. Aha, aišku, iš kur ta -y-. Matyt ukrainiečiai tą 'и' taria ypač kietai, o Vardo "Ігор" raidę "г" taria ne rusišką "g", o mums žinomą raidę "h".

Skaityti toliau...

Pasaulis – plepalai

Aš vienišas... Man viskas po galais.

Plevena žodžių nuotrupos galvoj.

Aš vienišas...

Pasaulis – plepalai.

Už širmos velnias šiepiasi kvailai...

Visai kitoks dabar nei su kitais –

Su savimi kaip svetimu tyloj

Aš mirštu vienas.

Viskas man ne taip.

Aš vienišas...

Man viskas po velniais.

Klajoja siela tamsoje akloj,

Tik Dievas kartais šmėsteli migloj,

Aš vienišas...

Pasaulis – plepalai.

1985

Geda, Sigitas. Septynių vasarų giesmės: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1991.

Ir visgi lieku prie žaismingų Gedos eilėraščių. Nors patyrę eilėraščių žinovai nepritarė šiam mano pasirinkimui, bet man iki šiol akyse šviečia Geltona karalaitė ant dviračio...

Geltona karalaitė,
o padangos nuplyšę,
geltona karalaitė,
o ratai atsikišę,
kiauliapienės jau žydi,
o rėmo nematyti,
vien balnas,
vien sėdelis,
o priekyje tvora...

Geltona sviestapienė
princesė atvažiuoja
o vėjas pučia kiaurai
ir randasi vaikai,
geltonas jos sijonas,
šinjonas plevėsuoja,
kaip vėliava geltona
jos iškelti plaukai...

Geltoną duoną kepa
jos motina iš miltų,
geltoną sviestą tepa
jos broliai keturi,
geltonosios lelijos,
vėdrynai, dievo ratai,
nanotkos, tetos, našlės,
ir viskas, kai žiūri...

Geda, Sigitas. Babilono atstatymas: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1994.

Skaityti toliau...