Akselio Sandemose išmintis

Spėliojau pasiėmusi skaityti Akselio Sandemose knygą, ar mano norvegiškos literatūros alergija, kurią sukėlė leidykla "Alma littera", leis įveikti knygą, išleistą Rašytojų sąjungos leidyklos, kuria iki šiol smarkiai pasitikėjau. Tuo labiau, kad prisiskaičiau Fominos pašaipios nuomonės, kurią citavau ankstesniame savo raštelyje. O knyga labai ir labai patiko. Žinoma, jei ją skaito probėgšmais kokia jauna postmodernizmo pajacų auklėtinė, tai tikrai jai bus neįdomu. Įspėju visus ir visas: jauniems jos dar neverta skaityti, nes knygoje per daug prikoncentruota gyvenimo išminties, visų tų pastebėjimų, kuriuos pradedi suprasti tik pats patyręs ne vieną ir ne dvi savo paties padarytas išdavystes.
Skaityti buvo labai įdomu. Negana to, kad girdi beveik savo ir paties artimiausio draugo balsą, dar įsipainioji į visokius detektyvinius spėliojimus ir pradedi svarstyti, ar tikrai moterys yra tokios lemtingos vyrų gyvenime - tai jau lyg siužetas iš muilo operos, bet tas siužetas visai nereikalauja jam atsiduoti, pasakotojas nuolat nuo jo nukrypsta į bendrus pasvarstymus apie vyrus, moteris, jų tarpusavio santykius, šokteli į bohemišką literatų būrelio aplinką Osle antrojo pasaulinio karo išvakarėse, užsimena apie problemas dėl šviežiai kuriamos norvegų kalbos, aistringus ginčus dėl rašytinės ir kalbamosios kalbos suvienodinimo - jau buvau sugalvojusi, kad mūsų istorija ne taip jau smarkiai ir skiriasi nuo norvegų. Kaimo bernai, susitikę atsitiktinai kelyje, iš karto puola muštis... :D

Bet ne, paskui autorius paryškino vieną norvegų bruožą, kurio mes tikrai neturime. Nesakysiu kokį, skaitykit patys.

Autorius rašo apie labai žmogiškus žmones - su visomis jų silpnybėmis ir trūkumais. Didžiausia autoriaus išmintis ta, kad nė vieno veikėjo nesmerkia ir negarbina, visi turi savo juodąją pusę, kurią vieni labiau kontroliuoja, kiti - mažiau, treti - laiks nuo laiko jai atsiduoda, o yra ir tokių, kurie pralaimėjo. Knygos anotacijoje tai vadinama žmogaus iracionalumu, o sakyčiau, kad toji juodoji pusė gali būti ir labai racionali bei negailestinga. Tik nesakykit, kad mes tokių nepažįstam, mums patiems niekada nieko neknietėjo...

Norėjosi iš tos knygos išsirašyti daug citatų, o kai pradedi rašyti, tai matai, kad atskirai iškirpus ji nuvysta, nes viskas gaudžia visumoje, bendroje atmosferoje, o ne ištrauktas nusilenkti užuolaidai nusileidus. Ir visgi vieną perrašiau, kad įsivaizduotumėte, kokio pobūdžio samprotavimais pasimėgauja autorius, įdėdamas juos į vieno ar kito veikėjo lūpas. Štai teisėjas, pietaudamas su pasakotoju, išrėžia tokią savo nuomonę, kuri man pasirodė aktuali ir mūsų laikais, ypač mūsų dabartinėje visuomenėje:

Citata:

Visuomenė turi gintis nuo tokių, kurie trainiodamiesi aplinkui atkakliai gina neginčijamas savo teises. Vienas, apkaltintas pasakęs kitką, nei sakė, įšėlsta amžiams. Kitas, gavęs į kuprą sniego gniūžte, šėlsta bent jau vieną žiemą. Trečiam sulaužo daržo tvorą - tai neteisybės nenutylės. Dar kitas, užkliudytas mašinos, tampa košmaru visiems gyventojams. Tokie žmonės, atsitrenkę galva į sieną, toliau tą sieną ja daužo ir šią besikartojančią ceremoniją palydi kančios riksmu. Tie, kurie teisūs, yra visuomenei pavojingi, nes kultūra neatlaikys, jei teisė į teisingumą bus kažkas daugiau nei iliuzija. Policija daro, kas įmanoma, kad palaikytų iliuziją, bet jai pasitaiko užtektinai sunkumų dėl pavienių žmonių. Tuomet iliuziją pagražiname, kartais išlįsdami su pavienėm bylom per adatos skylutę. Be abejo, šioje šalyje atrasim tūkstančius, praradusius iliuziją, kad teisingumo laikymasis yra savalaikis bei patikimas, ir praradusius ne be pagrindo, tačiau bendram labui palinkėsime jiems visa ko geriausia.

Dar noriu įdėti vieną, persekioja mane mintyse jau kelias dienas, o šiandien, kai paėmiau knygą perrašyti ankstesnę citatą, tai būtinai atsivertė toje vietoje ir prikišamai rodė. Čia autorius kalba apie Norvegijos okupaciją, kurią vokiečiai įvykdė 1940-siais:

Citata:

Protestas visose užimtose šalyse pasireiškia kaip nepalenkiamas tautinis susivokimas, bet kas slypi už jo, ne taip ir siejasi su tautiškumu. Spontaniškas suvokimas, kas teisinga, visiškai nepriklauso nuo tautybės. Užėję svetimieji iš žmonių reikalauja, kad tie padarytų, ko negali, ir pamoka, kurią gavome per šiuos metus, vertinga pamoka, kurios niekados neužmirškime: yra ir to, ko žmonės negali. Anksčiau gana dažnai giliausioje širdies kertelėje tikėjom, kad kiekvienas žmogus nuperkamas, žinok tik kainą. Tai pasirodė besą melas. Kai ko išmokome būtent vokiečių viešpatijoje: žmonės yra geresni, nei manė patys. Gal sunku išsaugoti tikėjimą, kai susiduriame su pavienių žmonių niekšingumu, bet tai nieko nekeičia, žmonės laikosi tvirtai: iki čia, ir ne daugiau. Tik pažiūrėk į dogmą apie spaudos galią, apie visagalę spaudą, viską visuomenėje lemiančią. Naciai irgi tikėjo dogma, ir jei ji būtų tiesa, Norvegijoje šiandien turėtume tik esesininkus. Jokiais būdais spauda nesielgia kaip įsigeidusi. Ką šiandien rašo norvegų laikraščiai - vargiai prasčiau ar geriau už tai, kas bet kokioje laisvos šalies redakcijoje kas rytą išimama iš popierdėžių sudeginti, bet ar kadaise nemanėme, kad laikraščiai rašo, ką sugalvoja, ir paveikia žmones? NS įgyvendino savo svajonę publikuoti redaktoriaus popierdėžę, pasiuntus jį į cypę, bet ar ko pasiekė? Nė per nago juodymą nieko, net pasitelkę visos šalies spaudą. Yra ribos, kurių neperžengsi. Kuris mėgina, trenkiasi galva į sieną.