Pavyzdžiai apie nesmerkiamą žurnalistų etiką

Minis Mėnulijoje padarė išvadą, kad jau reikia pradėti cenzūruotis. Aš pasidalinau nuomone, kad žurnalistai moka nesilaikyti etikos normų ir išlikti nebausti. Kilo noras dar nurodyti pavyzdį, kai žurnalistai laisvai sau leidžia ne tik keikti ir tyčiotis - mat iš viešo asmens tyčiotis galima, t.y. iš politiko, o iš kitų negalima, - bet ir vogti (žinome, žinome iš "Auksinės varpos" patirties, kad didieji negali sau leisti minėti nuorodas į mažus).

Štai nesenas Ryto Staselio pasamprotavimas: Žiniasklaidos grimasos - 2. Istorija nebūdinga tik tuo, kad šiuo atveju žurnalistai vagia iš kitų žurnalistų. Paprastai su saviškiais jie būna atsargesni, daug patogiau vogti iš nepriklausančių žurnalistų cechui asmenų.

Ir dar man patiko komentaras jau kita tema, bet vis tik pakankamai gerai iliustruojanti žurnalistų etiką. Žinoma, žurnalistai sakys, kad jie tik vykdo savininkų nurodymus. Taigi gaujų eiliniai irgi tik vykdo savo gaujos vado nurodymus, patys vadeivos krauju rankų nesitepa.

Citata:

Tai va ir turime tai, ką turime: kokį pasaulį norime matyti - tokį va ir matome, ir tokiame gyvename, ir tas ratas užburtas sukasi toliau. Čia neaprašomos sėkmės istorijos. Čia mes linkime vienas kitam sėkmės, bet sėkmę taip ir suprantame: gera valdiška tarnyba arba gerai apmokamas darbas bent jau ne savo versle (“ir kad ponas būtų geras, arba viršininkas durnas, bet nepiktybiškas“). “Čto by nie rabotaj - lyš by nie rabotatj“. Ir jei man reiktų agituoti už savarankišką verslą šiems apklausų žmonėms, tai aš taip staigiai gerų pavyzdžių po ranka nerasčiau. Ne staigiai - irgi sunkiai.

Skaityti toliau...

Nusistebėjimas-2

Dar, pasirodo, yra ir profesionalų žurnalistų: uagadugu rašo tema ARTŪRAS RAČAS Į LRT: DAR VIENA AKIVARO AUKA? Gera analizė ir tinkami palinkėjimai norintiems gerinti LRT veiklą.

Citata:

Iki šiol LRT taryba buvo panaši į LRT administracijos kišeninę. Ir kol Tarybos ataskaitas Seimui ruoš tūlas virsav, tol jos primins gudrius propagandos rinkinukus, o ne rimtus dokumentus.

Atitolusiems nuo LRT realybės paaiškinu, kad virsav yra tas vargšelis V.Savukynas, kurį taip kolegiškai apgynė žurnalistų etikos komisija nuo tiesmukiškų V.Vasiliausko žodžių (išvadino invalidu ar internato auklėtiniu, nesvarbu, mintis aiški, supratome apie ką jis).

Skaityti toliau...

Nusistebėjimas

Gal kas nors gali paaiškinti, kodėl dėkojama žmonėms, kurie skirsto svetimus pinigus?

Citata:

Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešoji biblioteka nuo rugsėjo 1 d. vėl kviečia Jus apsilankyti ir šeštadieniais. Bibliotekos kolektyvas nuoširdžiai dėkoja Vilniaus apskrities viršininkui Jonui Vasiliauskui bei viršininko administracijos darbuotojams už galimybę grįžti prie įprasto bibliotekos darbo laiko.

O gal blogai supratau, gal ponas J.Vasiliauskas ir jo administracijos darbuotojai paskyrė nuo savo algų po 10 procentų, kad bibliotekininkės galėtų gauti atlyginimą už darbą šeštadieniais?

Skaityti toliau...

Skaitytojai piktinasi rašytojais

O gal tai tik bandymas užmegzti diskusiją? Nes lyg ir priekaištaujama retkarčiais (ir aš pati pritarinėjau), kad mūsų rašytojai nelabai nori kalbėti apie šiandieną, apie bendresnius reikalus, o ne vien apie savo rašytojiškas-kūrybiškas-buitiškas bėdas. Bet pastaruoju metu galiu išvardinti vis daugiau rašytojų, kurie lepteli savo nuomonę apie politiką ir politikus, pašneka apie visuomeninius-bendruomeninius reikalus (valdovų rūmų tema yra išskirtinė, ji susilaukė ir vis dar susilaukia įvairaus dėmesio). Tačiau vietoj pagyrimo pasigirsta pasmerkimai. Štai skaitau šiandien žymaus visuomenės veikėjo, politiko ir profesoriaus V. Landsbergio straipsnelį Bernardinuose: Vytautas Landsbergis. Savižudybės sindromas. Pasirodo, blogi laikraščiai yra "Šiaurės Atėnai", "Atgimimas", "Veidas", net „Lietuvos žinios“. Hm, tas žodelytis "net" mane nustebino. Pavyzdžiui šiandien lyginu Alfoje paskelbtus du straipsnelius: Rusijos žiniasklaida stengiasi Lietuvą įvelti į prekybos karą (BNS žinutė) ir Negirdomis nuleista grėsminga žinia ("Lietuvos žinių" straipsnis apie tai, kad ponas Kubilius sau ramiai išėjo atostogauti, nors kažkoks Rusijos muitininkas jau buvo pasirašęs nurodymą savo muitinėms papildomai tikrinti lietuvius, nes jų tarpe daug apgavikų). Aišku tos dvi žinutės man sugretintos pradėjo kelti abejones, ar tikrai ponas Lubys nepardavė savo spaudos Rusijos žiniasklaidai pagal jo minėtus gautus pasiūlymus, nes šis straipsnelis kursto sukelti karą ne blogiau nei Rusijos žiniasklaida. :)

Bet palikim žurnalistus dirbti jų nenormalų darbą, o sugrįžkim prie rašytojų, kurie irgi parašo laikraščiuose. Taigi Giedrė Kazlauskaitė už savo nuomonės pareiškimą apie V.Kudirkos paminklą sulaukė rūstaus pasmerkimo iš minėtojo pono V. Landsbergio, o S.Parulskis už savo rašliavas Lietrytyje net nebuvo vertas vardo paminėjimo, jis tebuvo pavadintas "žymiu rašytoju, kuriuo ir jaunimas norėtų sekti". Žinoma, nebuvo pamirštas M.Ivaškevičius, tiesa, irgi be pavardės paminėjimo - nevertas, - o tik įvardytas pono Landsbergio nekenčiamas romanas "Žali" ir kažkodėl jau ir "Madagaskaras" pridėtas. Už ką? Ir visa tai kompanijoje su Petkevičiaus "Durnių laivu"...


O gal V.Landsbergis tenorėjo paskatinti daugiau rašytojų rašyti aktualiomis visuomenės temomis taip parodydamas, kad nors nepritaria, bet atidžiai perskaito ir atsako su savo nuomone?

Tačiau labiau panašus į pasirengusį diskutuoti man atrodė vertėjas Antanas Gailius. Labai įdomus pokalbis, perspausdintas iš "Nemuno" tuose pačiuose Bernardinuose: Antanas Gailius: „Visi mes gyvename kultūroje”.

Citata:

Vienas draugas kažkada sakė, jog po trisdešimties metų nebeįdomu skaityti romanus. Dabar aš jį suprantu. Juk romanas, jei nekalbėsime apie ypač intelektualius, yra tiesiog gyvenimo mokykla. Jaunas žmogus iš jų semiasi patirties. O aš dabar skaitau istorines knygas, biografijas, dienoraščius ir, žinoma, poeziją. Lietuvių literatūroje, mano manymu, šiuo metu susilygino poezija ir proza. Dabar jos abi yra vidutinio lygio. Labai gerai, kad leidyklos vėl leidžia lietuvių autorius. Nepriklausomybės pradžioje buvo laikas, kai skaitėme labai daug emigrantų kūrybos, vėliau atsirado daug vertimų, o dabar domimės savais autoriais. Tiesa, mūsų literatūra niekada neprilygs didelių tautų literatūrai. Pavyzdžiui, amerikiečiai daro labai geras knygas. Aš nebijau šito žodžio, nes rašymas yra tikroji meistrystė, kuri visiškai nepaneigia įkvėpimo. Mūsų poezijoje dabar vyksta tokie patys procesai kaip ir visur kitur, nors vėl slenkame truputėlį iš paskos. Man tos naujos poezijos mados nelabai patinka, tačiau nieko bloga jose nematau.

Skaityti toliau...

Sukilkim, žmonės pavergtieji

Aptikau besiformuojantį pasipriešinimo judėjimą. Pasirodo, žurnale "Naujasis Židinys - Aidai" pradedami skelbti revoliuciniai atsišaukimai.

Citata:

Bene pirmas tekstas, kuri aš perskaičiau „Naujojo Židinio-Aidų“ žurnale, buvo Manto Adomėno „Prieš kalbininkus“ (NŽ-A, 1995, Nr. 1, p. 1–4). Tekstas politiškai labai nekorektišku pavadinimu iš karto patraukė mano dėmesį. Ir nenuvylė – turinys patiko net labiau už pavadinimą. Taip ir liko mano dėmesys su „Naujuoju Židiniu-Aidais“.

Guodos Azguridienės straipsnis iš naujausio šio žurnalo numerio perspausdintas lryto portale:
Kaip aš likau be vardo.

Visi argumentai, net sulyginimai su buhalteriais visiškai teisingi. Kaip nepritarti tokiems žodžiams:

Taigi jeigu kalba yra tautos, o žmonės, sudarantys tautą, nėra sunorminti (kad ir kaip to kai kam norėtųsi), tai ir kalba negali būti sunorminta.

Todėl labai prijaučiu šiam judėjimui, paremsiu, jei reikia, materialiai. Sukilkim prieš lietuvių kalbą uzurpavusius kalbininkus. Kalbėkim ir rašykim taip, kad būtų įdomu, o ne taisyklinga. Kurkim savus naujadarus iš anglicizmų ir slavizmų.

Ir kirčiuokime savo pavardes ir vardus kaip mums atrodo gražiau, o ne kaip kalbininkai reikalauja.

Skaityti toliau...

Šiaip

Citata:

Kaltinti švietimo reformą paprasta. Sudėtingiau pamatyti pačius save. Norą viską gauti už nulį centų per minutę. Eiti ten, kur tapsi visi. Kuo garsiau trepenti, kuo aukščiau kilnoti rankutes ir kuo aršiau spiegti.

Geras Gendručio Morkūno tekstas Dantračių liūdesio metas. Kadangi dabar žiniasklaidoje jau neįmanoma rasti teksto apie mūsų problemas be politikų iškeikimo ir Kubiliaus ar Grybauskaitės pavardės pamininėjimo, tai G.Morkūno tekstai - siūlantys pažiūrėti į save, aplinkinius, - yra labai vertingi. Juk viskas nuo mūsų priklauso, juk nelakstys Grybauskaitė po mūsų namus ir nemokys mūsų vaikų, juk patys uždirbam savo pinigus ir nepaprastai trokštam juos išleisti, o kai išleidžiam, tai jaučiamės labai nelaimingi.

Bet, žinoma, kokia nauda iš tokių tekstų? Juk mes geriau žinom, kad viską darom gerai, tik kiti labai mus skriaudžia.

Skaityti toliau...

Akselio Sandemose išmintis

Spėliojau pasiėmusi skaityti Akselio Sandemose knygą, ar mano norvegiškos literatūros alergija, kurią sukėlė leidykla "Alma littera", leis įveikti knygą, išleistą Rašytojų sąjungos leidyklos, kuria iki šiol smarkiai pasitikėjau. Tuo labiau, kad prisiskaičiau Fominos pašaipios nuomonės, kurią citavau ankstesniame savo raštelyje. O knyga labai ir labai patiko. Žinoma, jei ją skaito probėgšmais kokia jauna postmodernizmo pajacų auklėtinė, tai tikrai jai bus neįdomu. Įspėju visus ir visas: jauniems jos dar neverta skaityti, nes knygoje per daug prikoncentruota gyvenimo išminties, visų tų pastebėjimų, kuriuos pradedi suprasti tik pats patyręs ne vieną ir ne dvi savo paties padarytas išdavystes.
Skaityti buvo labai įdomu. Negana to, kad girdi beveik savo ir paties artimiausio draugo balsą, dar įsipainioji į visokius detektyvinius spėliojimus ir pradedi svarstyti, ar tikrai moterys yra tokios lemtingos vyrų gyvenime - tai jau lyg siužetas iš muilo operos, bet tas siužetas visai nereikalauja jam atsiduoti, pasakotojas nuolat nuo jo nukrypsta į bendrus pasvarstymus apie vyrus, moteris, jų tarpusavio santykius, šokteli į bohemišką literatų būrelio aplinką Osle antrojo pasaulinio karo išvakarėse, užsimena apie problemas dėl šviežiai kuriamos norvegų kalbos, aistringus ginčus dėl rašytinės ir kalbamosios kalbos suvienodinimo - jau buvau sugalvojusi, kad mūsų istorija ne taip jau smarkiai ir skiriasi nuo norvegų. Kaimo bernai, susitikę atsitiktinai kelyje, iš karto puola muštis... :D

Bet ne, paskui autorius paryškino vieną norvegų bruožą, kurio mes tikrai neturime. Nesakysiu kokį, skaitykit patys.

Autorius rašo apie labai žmogiškus žmones - su visomis jų silpnybėmis ir trūkumais. Didžiausia autoriaus išmintis ta, kad nė vieno veikėjo nesmerkia ir negarbina, visi turi savo juodąją pusę, kurią vieni labiau kontroliuoja, kiti - mažiau, treti - laiks nuo laiko jai atsiduoda, o yra ir tokių, kurie pralaimėjo. Knygos anotacijoje tai vadinama žmogaus iracionalumu, o sakyčiau, kad toji juodoji pusė gali būti ir labai racionali bei negailestinga. Tik nesakykit, kad mes tokių nepažįstam, mums patiems niekada nieko neknietėjo...

Norėjosi iš tos knygos išsirašyti daug citatų, o kai pradedi rašyti, tai matai, kad atskirai iškirpus ji nuvysta, nes viskas gaudžia visumoje, bendroje atmosferoje, o ne ištrauktas nusilenkti užuolaidai nusileidus. Ir visgi vieną perrašiau, kad įsivaizduotumėte, kokio pobūdžio samprotavimais pasimėgauja autorius, įdėdamas juos į vieno ar kito veikėjo lūpas. Štai teisėjas, pietaudamas su pasakotoju, išrėžia tokią savo nuomonę, kuri man pasirodė aktuali ir mūsų laikais, ypač mūsų dabartinėje visuomenėje:

Citata:

Visuomenė turi gintis nuo tokių, kurie trainiodamiesi aplinkui atkakliai gina neginčijamas savo teises. Vienas, apkaltintas pasakęs kitką, nei sakė, įšėlsta amžiams. Kitas, gavęs į kuprą sniego gniūžte, šėlsta bent jau vieną žiemą. Trečiam sulaužo daržo tvorą - tai neteisybės nenutylės. Dar kitas, užkliudytas mašinos, tampa košmaru visiems gyventojams. Tokie žmonės, atsitrenkę galva į sieną, toliau tą sieną ja daužo ir šią besikartojančią ceremoniją palydi kančios riksmu. Tie, kurie teisūs, yra visuomenei pavojingi, nes kultūra neatlaikys, jei teisė į teisingumą bus kažkas daugiau nei iliuzija. Policija daro, kas įmanoma, kad palaikytų iliuziją, bet jai pasitaiko užtektinai sunkumų dėl pavienių žmonių. Tuomet iliuziją pagražiname, kartais išlįsdami su pavienėm bylom per adatos skylutę. Be abejo, šioje šalyje atrasim tūkstančius, praradusius iliuziją, kad teisingumo laikymasis yra savalaikis bei patikimas, ir praradusius ne be pagrindo, tačiau bendram labui palinkėsime jiems visa ko geriausia.

Dar noriu įdėti vieną, persekioja mane mintyse jau kelias dienas, o šiandien, kai paėmiau knygą perrašyti ankstesnę citatą, tai būtinai atsivertė toje vietoje ir prikišamai rodė. Čia autorius kalba apie Norvegijos okupaciją, kurią vokiečiai įvykdė 1940-siais:

Citata:

Protestas visose užimtose šalyse pasireiškia kaip nepalenkiamas tautinis susivokimas, bet kas slypi už jo, ne taip ir siejasi su tautiškumu. Spontaniškas suvokimas, kas teisinga, visiškai nepriklauso nuo tautybės. Užėję svetimieji iš žmonių reikalauja, kad tie padarytų, ko negali, ir pamoka, kurią gavome per šiuos metus, vertinga pamoka, kurios niekados neužmirškime: yra ir to, ko žmonės negali. Anksčiau gana dažnai giliausioje širdies kertelėje tikėjom, kad kiekvienas žmogus nuperkamas, žinok tik kainą. Tai pasirodė besą melas. Kai ko išmokome būtent vokiečių viešpatijoje: žmonės yra geresni, nei manė patys. Gal sunku išsaugoti tikėjimą, kai susiduriame su pavienių žmonių niekšingumu, bet tai nieko nekeičia, žmonės laikosi tvirtai: iki čia, ir ne daugiau. Tik pažiūrėk į dogmą apie spaudos galią, apie visagalę spaudą, viską visuomenėje lemiančią. Naciai irgi tikėjo dogma, ir jei ji būtų tiesa, Norvegijoje šiandien turėtume tik esesininkus. Jokiais būdais spauda nesielgia kaip įsigeidusi. Ką šiandien rašo norvegų laikraščiai - vargiai prasčiau ar geriau už tai, kas bet kokioje laisvos šalies redakcijoje kas rytą išimama iš popierdėžių sudeginti, bet ar kadaise nemanėme, kad laikraščiai rašo, ką sugalvoja, ir paveikia žmones? NS įgyvendino savo svajonę publikuoti redaktoriaus popierdėžę, pasiuntus jį į cypę, bet ar ko pasiekė? Nė per nago juodymą nieko, net pasitelkę visos šalies spaudą. Yra ribos, kurių neperžengsi. Kuris mėgina, trenkiasi galva į sieną.

Skaityti toliau...

Holivudas su jais nesipyksta

Dėlioju savo kino įspūdžius ir planus Fantos bloge manotv.blogspot.com, labai gera ir patogi vieta. Tačiau dabar noriu sau pasižymėti su citatomis ir paveikslėliais, todėl tenka pasigaminti temą pačiai :)

Filmas "Blue Car" ("Mėlynas automobilis"). Nepriklausomo amerikietiško kino kategorija ir, kaip pastaruoju metu tenka matyti Sandanso kinofestivalyje, - filmą sukūrė moteris režisierė. Tai pirmasis Karen Moncrieff filmas, pakankamai sėkmingas, sulaukęs ir gražaus įvertinimo, ir jautrių žiūrovų pagyrų. Aišku, feministinis, tačiau šis filmas man patiko, nes pakankamai subtilus, neagresyvus ir dvelkia supratingumu. Pagalvojau, kad šiame filme didelis nuopelnas ir Deivido Strathairn'o, kuriam reikėjo suvaidinti nevykėliu pasirodantį mokytoją, nepateisinusį savo mokinės lūkesčių, o vis dėlto nesigauna šiame filme nieko smerkti, nes klaidų pridaro kiekvienas, ir tik galima tyliai supratingai palinksėti galva.

Obuolys nurodo gal dvidešimt David'o Strathairn'o vaidmenų, kurių tik keletą galiu patvirtinti mačiusi, o kiti priklauso man neįdomiai holivudinei produkcijai. IMDB išvardinta gal šimtas jo vaidmenų, gal pusė, aišku, iš TV produkcijos. Kas per asmuo, kad sugeba taip uždarbiauti įvairiose srityse? Aš pati David'ą Strathairn'ą įsidėmėjau pamačiusi Džordžo Clooney filmą "Labanakt ir sėkmės". Beje, Clooney irgi tas žmogus, kuris uždarbiauja filmuodamasis įvairiuose šlamšteliuose, o paskui paima ir pastato ar prodiusuoja visai rimtą ir gerą filmą (jei "Siriana" gal ir per sudėtinga su savo politinėmis užuominomis, tai "Labanakt ir sudie" puikus filmas visais atžvilgiais).

Taigi, susidomiu David'u Strathairn'u ir randu tokį jo apibūdinimą:

Citata:

For years, David Strathairn’s held a curiously split place in American film. For devoted indie-film fans, he’s a must-see actor whose name in the credits alone is enough reason to seek out a movie, with great performances like Blue Car, 8 Men Out and Limbo on his resume; to more mainstream audiences, he’s been a subtle, tricky scene-stealer in Hollywood films like L.A. Confidential, Sneakers and A League of Their Own. With the release of George Clooney’s Good Night, and Good Luck, starring Strathairn as ‘50s newsman Edward R. Murrow and earning him his first Golden Globe nomination for Best Actor in a Motion Picture (Drama), there’s the question of if Strathairn’s attained a whole new level of mainstream fame … or if the mainstream’s finally caught up with him.

Iš pokalbio su D. Strathairn apie filmą "Labanakt ir sėkmės" (angliškai). Pasižymiu, nes pasamprotavimai apie dabartinę žurnalistikos būklę, pasirodo, kamuoja ne tik mus :)

Kažkaip netikėtai po filmo "Blue Car" užkliūnu už sekančio filmo, nes pamatau režisieriaus Barry Levinson pavardę. Filmo pavadinimas "Man of the Year" ("Metų žmogus") kažkodėl išverstas kaip "Didžiausias metų nesusipratimas". T.y. vertėjai nusprendė jau pavadinime atkleisti, kad filmas bus apie aferą. Gerai, iš Levinsono nieko daugiau ir nelaukiu, kaip tik taiklios satyros. Šį kartą satyra apie demokratiškosios Amerikos demokratijos stulpus labai švelni, viskas baigiasi ne taip kaip pas mus gyvenime: aštrialiežuvis šoumenas, išrinktas JAV prezidentu, inauguracijos nelaukia, o išrėžia kalbą apie tai, kad klounai valstybės valdyti negali, jiems labiau tinka kritikuoti ir šaipytis iš valdančių. Bet kažkiek pranašiško visgi įžiūriu: dabartinis Amerikos prezidentas, atrodo, kai kurias manieras perėmė iš filmo herojaus šoumeno Dobbso. :)

Skaityti toliau...