Provincijos sindromas

Chcę, żeby w letni dzień, w upalny letni dzień, przede mną zżęto żytni łan...

Tą Stanisławo Wyspiańskio citatą suradau Agnieszkos Holland filmo "Aktorzy prowincjonalni" aprašyme. Fanta su savo Szymborskos eilėraščių vertimais taip priviliojo mane prie lenkų kultūros, kad ryžausi žiūrėti tą filmą originalo kalba, be jokių subtitrų, nors mano lenkų kalbos žinios menkesnės nei Vilniaus rajono tuteišių. Teko daug ką gaudyti iš vaizdų, kino ženklų ir aktorių mimikos bei gestų. Nors filmas senas, 1978 metų ir labai aktualus tuometinei planinės socializmo statybos nugaluotai visuomenei, tačiau kai kurie dalykai man pasirodė amžini.

Bejėgiškumas, pasidavimas, kuris pateisinamas tuo, kad mes maži, neįtakingi, provincija, o ten aukštai, sostinėje, dideliuose miestuose gyvenimas verda, klesti, nes ten geresnės sąlygos, teisingesnis įvertinimas, nekliudo biurokratai, patogesnė buitis. O provincijoje žmogaus talentui atsiskleisti, profesionaliai tobulėti trukdo skurdi buitis, prasigėrę bendradarbiai, kvailas direktorius, apsimetėliai ekspertai iš sostinės.

Ne, tos mano išvados ne iš filmo, nes kaip sakiau, tų laikų gyvenime buvo daug skaudesnės problemos, keliančios klausimus apie prisitaikymą, patriotiškumą, idealų puoselėjimą, žmogiškumo išlaikymą.

Tos mano išvados yra iš šiandienio Lietuvos gyvenimo, paskaičius laikraščius, tinklaraščius, komentarus internete. Lietuva juose paskelbta ta bala, provincija, kurioje skęsta talentai ir garbingi piliečiai, kuriems gyventi neduoda biurokratai, valdžia, Europos Sąjungos direktyvos, teisėjai ir gydytojai. Tiesa, gydytojai, teisėjai, valdžia ir biurokratai laikosi truputį kitokios nuomonės, jie vieną šios dejonės komponentą linkę išbraukti ar pakeisti kitu.

Ir kaip parodija skamba XIX-XXa. pradžios romantiško nacionalinio išsivadavimo patetiką aukštinusio Wyspiańskio pjesės veikėjo raginimas:
Musimy robić coś, co by od nas zależało

Skaityti toliau...

Biznieriai

Taip nesinori vėl apie tą žiniasklaidą, neverta dėl jos labai gaišti laiką, nieko ir nepakeisiu, bet vis tiek neramu, nes juk dar daug manipuliavimų piliečių protais ir jausmais jie vykdo, todėl pavojingais juos laikau.
Pastaruoju metu mane vis persmelkia klausimas: o kodėl šitie verslininkai bruka vartotojams savo paslaugas veltui? Juk pažiūrėkite: steigia interneto portalus, kur nuo pradžios iki pabaigos išdeda tam tikrus straipsnius, tuos pačius straipsnius perpublikuoja kiti portalai, tie patys straipsniai skaitomi bent per porą radijo programų. Juk ne anonsas, ne laikraščio reklama, o tiesiog savo informacijos brukimas į vartotojų galvas.

Atsakymo galite nesufleruoti - ir pati suprantu :D

Šie verslininkai savo paslaugas pardavė gamindami šią informaciją pagal užsakymą, o už tą patį mokestį (ar papildomą) apsiima ir šią informaciją kaip galima plačiau paskleisti. Čia jau įdarbinamas visas žiniasklaidos cechas, ar jie tai atlieka kaip nario mokestį, ar pagal šešėlinės ekonomikos taisykles, ar patys tikėdamiesi uždirbti iš trupinių - nenagrinėsiu.

Tiesa, kartais įdomu stebėti, kaip tas verslo priemones įsitaiso tai vieni, tai kiti kapitalistai: žr. "Snoras" perka "Lietuvos rytą".

Matau čia dvi žinutes: 1) "Lietuvos rytas" patiria didelius finansinius sunkumus;

2) rusiškas kapitalas jau atvirai ryžosi paimti lietuvišką žiniasklaidos priemonę.

Chi-chi, labiausiai patiko toks komentatoriaus pasiūlymas:
naujas pavadinimas: Komsomolec pribaltiki

Skaityti toliau...

Mano savaitgalio skaitinių mintys

Kaip visada, skaitinių pasirinkimas vis dar tas pats: "Šiaurės Atėnai", "Literatūra ir menas", "7 meno dienos", "Atgimimas".

Save vadinančio Nepriklausomu Savaitraščiu ir Garbingu Laikraščiu "Atgimimo" redaktorė I.Makaraitytė jau prapliumpa keiksmais Kubiliaus ir Dagio adresu. Priežastis labai aiški: jie prabilo apie motinystės išmokų ribojimą. Kadangi ši tema Makaraitytei yra labai artima (primenu, kad ji neseniai pagimdė vaikelį), tai visas jos principingumas pavirsta įsižeidusios moteriškės rypavimais. Matyt pati sau algą mokanti redaktorė kaip ir dauguma apsukresnių piliečių prieš gimdymą pasiskyrė pakankamai dideles pajamas, jei jai toks skaudus būsimas išmokų apribojimas, jei tos trijų tūkstančių litų "lubos" jai sukėlė tokį pasipiktinimą. Paaiškino, kad apgautosios šeimos būtų neplanavę vaikų, jei būtų žinoję apie mažėsiančias pajamas. Man, žinoma, keistas aplamai tas terminas "vaikų planavimas" ir žiūrėdama, kaip mano kolegės Vokietijoje iš darbo pasitraukia tik pusmečio atostogoms vaikui pagimdyti ir paauginti, galiu tik linguoti galva: "čia jau jūs kalbate savanaudiškai, ponia Indre". Taip, garbingumas visada užleidžia vietą pinigams, jei tik jo principai paliečia konkrečią asmenišką kišenę. Nieko nepadarysi, nesiginčiju su Makaraityte, tik dar kartą įsitikinu, kad kiekvienas turi savus kriterijus, todėl kalbėti apie bendrus yra betikslis dalykas.

"Literatūra ir menas" nė žodelyčiu neužsimena apie Vilniaus operos festivalį, kuriuo šiuo metu įnirtingai domiuosi ir džiaugiuosi. Tiesa, viena dama parašė apie jau pasibaigusį Vilniaus festivalį, tiksliau - apie baigiamąjį koncertą su V.Urmanos dalyvavimu. Aptinku tokią kritiką:

Citata:

Vėl išryškėjo koncerto vedančiosios problema. Nei dikcijos, nei mokėjimo scenoje kalbėti, nei tinkamų manierų... Klausytojai karpė ausimis, nes jų nepasiekė jokia informacija.

Neįdomu man, ką šitaip griežtai pasmerkė straipsnio autorė, ponia Rita Aleknaitė-Bieliauskienė. Tik nustebau, kad lituanistai, taip atkakliai siekę išgyvendinti iš kalbos rusišką vertalą "vedantysis", pakeisti jį paprastu "vedėju", taip ir neprasimušė iki kultūringosios kritikės žodyno. Ką gi, pakarpiau ausimis ir tiek :)

Šitoje vietoje galiu prisiminti Vilniaus operos festivalio atidarymo dieną, prieš operos "Parsifalis" pradžią Operos ir baleto scenoje pasirodžiusią vedėją, kuri tikrai labai aškiai ir raiškiai išvardino visus rėmėjus, tiksliau sakant, rėmėjas buvo tik vienas, bet dar buvo taip vadinami informaciniai rėmėjai - "Veidas", "Lietuvos rytas" ir LRT (tai štai kodėl mačiau publikoje tokius retai šioje vietoje pamatomus jų redaktorių veidus), - ir buvome paprašyti plojimais padėkoti rėmėjams.

Bet grįžkime prie laikraščių. Būtent "7 meno dienų" laikraštyje randu puikią recenziją apie Vilniaus operos festivalio spektaklį "Parsifalis", ir straipsnio autorė Vytautė Markeliūnienė argumentuotai ir mandagiai išsako savo kritiką, tikrai nepalyginsi su juoda tulžimi "Lietuvos žiniose" apsiliejusią ponią Žigaitytę-Nekrošienę. Bet kas supaisys tokių operai artimų damų kaip Žigaitytė-Nekrošienė ir R.Grinevičiūtė-Janutienė tikruosius nepasitenkinimo motyvus...

Užsigardžiavimui pridėsiu savo solidarizavimąsi su Laimantu Jonušiu, tiksliau su jo teiginiais straipsnyje "Vilnius anksčiau ir dabar", atspausdintame "Šiaurės Atėnuose". Suprantu, kad ir aš, ir L.Jonušys nepasižymime reikiama sentimentalumo doze, todėl abu esame tokie atgrasūs romatiškoms ypatoms. Ką jau padarysi, susitaikiau su tuo. :) Kalba eina apie tuos nostalgiškų senoviškų Vilniaus atvirukų mėgėjus, kurie tirpsta prieš bet kokį bent pusės amžiaus senumo Vilniaus vaizdelį. Taip jiems viskas gražu, taip nuostabu, nepalyginsi su dabartiniais šlykščiais Vilniaus vaizdais. Todėl tyliu, kai Fanta pasineria į senoviškų Vilniaus atvirukų demonstravimą ir liepia žiūrėti į senoviškas gulbes - koks nuostolis, dabar ten gulbių nebėra. Gulbių Vilniaus vandens telkiniuose yra pakankamai, garantuoju, kad prieš pusę amžiaus Vilniuje tiek gulbių nebuvo. Bet ajajai, ne toje vietoje. Judėkite daugiau po Vilnių ir dar daug ką gražaus atrasite.
Žr. blogerio pbg įrašą "antys ir gulbės vilniaus mieste"

Skaityti toliau...

Pozityvi žinia

Citata:

„Atsižvelgdami į susiklosčiusias aplinkybes, nusprendėme šįmet pataupyti pinigus. Teturime vieną kandidatę ir negalime į vieną gretą su ja rikiuoti ar siūlyti teikti premiją vadinamiesiems rašytojams, perrašantiems užsienio autorių skaitalą, vardus bei vietovardžius tepakeičiantiems lietuviškais“, – teigė G. Petkevičaitės-Bitės literatūrinio fondo narė, Panevėžio rajono savivaldybės viešosios bibliotekos direktorė Rūta Bagdonienė.

Iš Premijos vertų rašytojų nerado, paskelbta LRT portale, publikacijos autorė Daiva Baronienė, "Lietuvos žinios".

Tokia, tiesą sakant, ten ir premija: "pastaraisiais metais ji svyravo nuo 1,5 iki 2 tūkst. litų". Tik vardas. Bet gerai, kad vardus pradėjo taupyti, nes juos gal labiau reikėtų taupyti, nei pinigus. Nors sovietmečiu buvo kaip tik taip: titulų "nusipelniusi melžėja", "nusipelnęs racionalizatorius", padėkų už gerą darbą ir aktyvią visuomeninę veiklą, nuotraukų garbės lentose nebuvo gailima - sovietiniai ideologai gerai suprato, kad pagirtas žmogus jau draugas, nebe priešas. Tiesa, rizikinga, kad tokiu atveju nepagirtieji tampa priešais, tuo jau Nepriklausomybės metais įsitikino visokių nacionalinių premijų skirstytojai. Buvo rasta tokia išeitis: nesulaukusieji garbės susiburdavo ir vienas kitą apdovanodavo nors ir vieno lito premija. :)

Gal čia tokia finansinės krizės įtaka: esam priversti perkainoti ne tik turtą, bet ir moralines vertybes?

Šiaip ar taip, gerai.

Ir pasidalinsiu savo ketinimais pasidomėti tokia knyga: Asta Plechavičiūtė. NELYGINIAI METAI.

Citata:

Apie debiutines knygas rašyti nėra lengva – gerai nepažįstame autoriaus ir negalime šios knygos vertinti jo kūrybos kontekste. Tačiau apie pirmąsias knygas kalbėti svarbu, nes tokiu būdu nauji rašytojai lengviau „įeina“ į literatūros procesus.

Skaityti toliau...

Nepamiršti, kad kinas yra kinas

Citata:

Apskritai šitos rubrikos ["Snobo kinas"] atsiradimas labai banalus. TV, kaip žinote, perka filmų paketus, kuriuose yra ir plačiajai auditorijai neskirtų juostų. Tuometinė vadovybė mano vedamai laidai "Lankos" sugalvojo ironišką, parodiją primenančią rubriką "Snobo kinas", o pristatinėti filmus pasiūlė man. Bandžiau dar aiškintis, kad nieko neišmanau apie kiną, o jie: "Labai gerai." Ironija išliko ir iki šių dienų. Eidamas filmuotis, to niekada nepamirštu. Kaip ir Federikas Felinis, kuris, kurdamas juostą "8 1/2", prie kameros prisiklijavo lapelį: "Nepamiršk! Tai - komedija". Aš stengiuosi nepamiršti, kad tai - parodija.

Iš pokalbio su Ryčiu Zemkausku.

The Guardian sugalvojo pasiūlyti savo skaitytojams pavyzdinį sąrašą. 20 filmų, kuriuos reikia pažiūrėti 2009 metų vasarą. Neįsivaizduoju tokio žiūrovo, kuriam būtų įdomūs VISI ten nurodyti filmai. Bet juk yra tokių: Guardian'o filmų kritikas Peter Bradshaw peržiūrėjo, atrinko, rekomenduoja...

Šiame sąraše ne vien šviežienos ir ne vien vasariškai lengvi filmukai. Tokio primaišyto sąrašo dar nesu mačiusi. Bet gal ir reikia kuo daugiau įvairovės, kad pajustume, kad kinas yra KINAS.

1.Transformers: Revenge of the Fallen, kaip suprantu, šviežiena iš Žvaigždžių karų serijos.

2. Katyn, matėme, tegul dabar anglai pasižiūri.

3. North by Northwest, Hitchcock'o klasika su Cary Grantu.

4. Year One, komedija, šviežiena.

5. Public Enemies, nepakeičiamasis Džonis Deppas dabar jau Dillinger'io vaidmenyje, šviežiena.

6. Ice Age 3: Dawn of the Dinosaurs, animacinis.

7. Brüno, tai simpatiškasis austras dizaineris - dar vienas žymus Sachos Barono Cohen personažas.

8. 35 Shots of Rum (35 rhums), prancūzų, bežiūrėdama į režisierės Clair Denis pastatytų filmų sąrašą aptikau tokį jos filmą: "Negaliu miegoti" (J'ai pas sommeil), jame Jekaterina Golubeva vaidina gražuolę lietuvaitę Daigą, kuri emigravusi į Paryžių ieškosi sau darbo...

9. The Private Lives of Pippa Lee, turėtų būti geras moteriškas filmas. Vaidina buv. Šono Penno žmona Robin Wright Penn, jai visada gerai sekėsi vaidinti nervingas herojes.

10. Soul Power, Kinšasoje vyko kažkoks koncertas prieš Ali Muhamedo ir Foremano boksynes. Melomanai turi viską apie tai žinoti.

11. Harry Potter and the Half-Blood Prince, Haris Poteris suaugo.

12. Frozen River, matėme, geras.

13. Antichrist, čia, aišku, kanufestivalinis Larso von Trier filmas - išpeiktasis.

14. The Taking of Pelham 1 2 3 (čia rimeikas 1974-jų pastatymo "The Taking of Pelham One Two Three", rodė neseniai per LTV2, man patiko).

15. Coco Before Chanel (Coco avant Chanel), labai graži ir elegantiška Audrey Tautou.

16. Mesrine: Killer Instinct & Mesrine: Public Enemy No 1 (L'ennemi public n°1), mačiau pas mus dejones, kad kino platintojai nupirko tik pirmą dalį, nesulaukė tokio pelno, kokio galima būtų tikėtis iš filmo apie nusikaltėlius, tai antros ir nebepirko, o mačiusiųjų įspūdžiai tik geri.

17. The Yes Men Fix the World, dokumentinis.

18. Scarface, klasika: Brian De Palmos pagal Oliverio Stone scenarijų, su Al Pacino.

19. Broken Embraces (Los abrazos rotos), Almadovaro kanufestivalinis filmas su blondine Penelope Cruz.

20. Funny People, komedija su Adamu Sandleriu, šviežiena.

Skaityti toliau...

Skaityti įdomu

Citata

na ir kaip tu, szymborska,
po du litus
rinktiniai tavo žodžiai
nekam teįdomūs

ką gi veiki čia, senute,
su elegantišku savo skriblium
sakai, kam tos kaukės,
jeigu nėra karnavalo

žinai, jiems patinka žmogiškas žvilgsnis,
žmogiškumas, ypač kada žurnaluose ir televizijose
juos jaudina familiarumas netikėtose vietose,
bet negi mudu imsime jaudinti

juos paperka asmeniškumas,
bet negi mes papirkinėsime
negi imsimės harmonizuoti,
tarkime pirkėjus ir prekybininkus,
kurių neharmonizuoja net rinktinių tavo žodžių kaina

poezija jiems būna per sudėtinga, ir jie tada sako – nesąmonė,
poezija jiems būna per daug paprasta, ir jie tada sako –
čia ne poezija, o kažkokie dienoraščiai
iš tiesų jiems ir nereikia jokios poezijos

tai kur poezija? – klausia ir klausia žurnalistai
sutrikusių poetų, nudūrusių akis į žemę, neturinčių ką atsakyti

Šis eilėraštis yra iš Rimanto Kmitos knygos "Švelniai tariant: eilės". Ir iš Žemynos Aukštikalnytės recenzijos "Knyga, kurią skaityti tiesiog įdomu".

Pasiilgau gerų tekstų apie žmogaus buvimą. Tiesiog buvimą, su visa keista modernybės buitimi ir intelektualo būtimi toje buityje. Neprilygstamas toks kūrinys man lieka M.Bulgakovo "Meistras ir Margarita", tačiau įvairių dabartinių nuoskilų - ar daigelių - galima atkapstyti net mūsų lietuviškoje dirvoje. Pvz. G.Grajausko tekstai, kai kada - S.Parulskio (mat iš jo pagal užsakymą rašomų serialų ne visada galima ištraukti būtį, kartais lieka tik buitis).

Beje, tokiems tekstams priskirčiau ir šviežiai perskaitytą ukrainiečių poeto-prozininko J.Andruchovyč tos pačios Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos išleistą knygą "Dvylika ratilų" (iš ukrainiečių k. vertė Vytas Dekšnys). Ukrainiečio poeto (maištininko-klasiko) romanas turi visus svarbiausius įdomaus skaitalo privalumus: intrigą, įtampą, fantaziją, pašaipą, satyrą, žaidimą.

АНДРУХОВИЧ И НЕ СОВСЕМ

ДИСКУРС МАСКИ: «ОРФЕЙ» У РОМАНІ ЮРІЯ АНДРУХОВИЧА «ДВАНАДЦЯТЬ ОБРУЧІВ»

ЮРІЙ АНДРУХОВИЧ: “ЛІПШЕ, ЩОБ ІДЕАЛЬНИХ ЖІНОК НЕ БУЛО…”

Šiaip: galvojau, kodėl lietuviškai ukrainiečio pavardė transkribuota su -y- pabaigoje. Ukrainietiškai jo pavardė rašoma taip: Юрій Ігоревич Андрухович. Bet matau, kad lenkai rašo taip: Jurij Andruchowycz. Aha, aišku, iš kur ta -y-. Matyt ukrainiečiai tą 'и' taria ypač kietai, o Vardo "Ігор" raidę "г" taria ne rusišką "g", o mums žinomą raidę "h".

Skaityti toliau...

Apie reprezentaciją

(apie tualetų kultūrą ir lietuvišką drovumą)

Citata:

Naujausias pavyzdys: kai aš sąžiningai moku mokesčius, man tikrai nepatinka, kad ministras Dagys už reprezentacijai skirtus pinigus perka… tualetinį popierių. Nes man Dagio užpakalis tikrai neatrodo reprezentatyvus, nepatikėčiau tuo, net jei šitas diedas nusimautų kelnes ir pademonstruotų

Iš Bobutės komentaro temoje apie Seimo narių išlaidavimus reperezentacijai skirtų lėšų sąskaita.

Va šitoje vietoje ir kilo man noras plačiau pasamprotauti apie reprezentaciją.

Tiesa, iš pražių viena pastabėlė: be reikalo Tu, Bobute, taip ad hominem apie žmogaus užpakalį. Stori žmonės dažniau būna geri ir drovūs nei plėšrūs ir agresyvūs liesieji, be to gali būti, kad jie ir tualetais rečiau naudojasi, jei medžiagų apykaita lėtesnė :)

Noriu pasakyti, kad tualetų kultūra yra pats reprezentatyviausias dalykas užsieniečiui apie šalį. Pas mus kažkaip nuo sovietmečio įprasta, kad tualeto kambarėliui turi būti skirtas koks nedidelis smirdintis kampelis, į kurį nubėgęs gėdingai ir skubiai atlieki savo reikalą ir tavo problema, jei ten pasibaigęs tualetinis popierius ar nėra kur nusiplauti rankų. Rytietiška tualetų kultūra - prisiminkime Mongoliją, kur niekas nenustebs, jei paėjęs kelis žingsnius nuo šaligatvio praeivis pritūps su reikaliuku, - atrodo paliko gilų įspaudą mūsų piliečių mąstyme.

Kiek teko važinėti ir naudotis tualetais, tai galiu patvirtinti, kad TEN įstaigose tualetų įrangai skiriamas didelis dėmesys. Pagrindiniai būtinieji įstaigos tualeto bruožai: erdvė, geras vėdinimas, geras tualetinis popierius (kur nors kampelyje padėti keli atsarginiai ritinėliai), rankų plovimo įranga (muilas, rankšluostėliai). Papildomi, bet ne visur pasitaikantys elementai: tualeto sėdynės dezinfekavimo purškalas, darbuotojams skirtos asmeninės rakinamos tualetinių reikmenų spintelės, bent viena kabina skirta neįgaliems.

Dabar pamąstykit, kiek tokios kokybės tualetų matėte Lietuvoje - viešose vietose ar viešose įstaigose. Aš maždaug atitinkantį standartus mačiau tik Vilniaus oro uoste. Ir tai ten tualetinis popierius bei kvapai nė iš tolo neprimena kituose oro uostuose matytų.

O dabar papasakosiu vieną graudžią istoriją. Mūsų įstaiga irgi neinvestuoja į tualetus. Tai yra, pasitenkina sovietmečio metu nusistovėjusiomis normomis. Tualetinį popierių perka pagal viešųjų pirkimų procedūrą, t.y, patį pigiausią. O užsieniečių pas mus atvažiuoja pakankamai. Vieną sykį patyriau, kaip tai atrodo: užsienietė vedė seminarą, per pertrauką moteriškoji auditorija puolė naudotis prie konferencijų salės esančiu tualetu, t.y. dviem kabinomis, nes trečioji buvo užrakinta. Susidarė ilga eilė. Dar geriau: tualetų bakai dėl kažkokių santechninių problemų labai lėtai prisipildydavo, tai net nežinau, kaip ten buvo daroma - ar laukiama kol prisipildys bent šiek tiek, ar kabina buvo užleidžiama kitai naudotojai visai nenuleidus vandens. Užsienietė lektorė mandagiai laukė pačiame eilės gale, o aš dar mandagiau - už jos. Kai įėjome į gana prišnerkštas kabinas, pamatėme, kad po to žmonių antplūdžio ir tualetinio popieriaus nebeliko. Tai kaip galvojat, kokius įspūdžius paliko mūsų reprezentatyvi įstaiga šiai moteriai?

Kai prisimenu, kaip žiniasklaida puolė prezidentūrą dėl to paauksuoto klozeto, tai apima didelis graudulys. Taupumas, žinoma, geras dalykas, tačiau kartais reikia bent šiek tiek paišlaidauti, kad užsienietis nepajaustų didelio skirtumo. Negi mūsų piliečiai, mūsų žiniasklaida reprezentacija laiko tik gintarinių suvenyrų dovanėles, o visa kita - nereikalinga. :(

Skaityti toliau...

Pletkai

Atsigavimui po liūdesio, kuris mane ištiko, kai pamačiau, kad prisidėjau prie Donskio išsiuntimo iš Lietuvos. Gražu, aišku, kad sugebėjome parodyti Donskiui, jog labai jį gerbiame. Tačiau kai pažiūriu liberalių rinkėjų išreitinguotą libsąjūdžio sąrašą, tai staugti norisi: iš 7 pozicijos į 2-ą kilstelėta ponia Teišerskytė. Jei jau tokie liberalų rinkėjai, tai ko norėti iš kitų? Todėl galiu tik stebėtis, kad paksoidų rinkėjai nesugebėjo išstumti pono Gražulio į antrą poziciją (iš 4-os pozicijos), o konservatorių rinkėjai kažkodėl nepakėlė pono kovotojo prieš visus Puteikio nė per vieną poziciją. O 4390 pilietinės demokratijos partijos rinkėjai suteikė pirmenybę poniai Maldeikienei, dėl ko ji aplenkė ponią Starkevičiūtę, tačiau savo vyro neįveikė.

Vakar prajuokino pono Stomos isterija, ištikusi po neįvykusios galimybės pavažiuoti į Strasburą. Negi jis tikrai tikėjosi, kad turi nors kiek šansų? Žmogus taip baisiai užpyko dėl savo nesėkmės, kad nusprendė apkaltinti Valinską, o gal jį ir nuversti. Valinsko sveikas požiūris į rinkimų rezultatus man patiko, todėl gaila, kad politika besidomintys žmonės yra tokie fanatikai ir nepajėgia nė sekundei atsipalaiduoti: ironiškos Valinsko pastabos man labiau patinka nei standartiniai politikierių susirūpinimo stūgavimai ar politikuojančių žurnalistų neapykantos spjaudalai.

Beje, apie žurnalistų būseną:

Citata:

Lietuvos žurnalistų sąjungos narė, žinoma žurnalistė, Vinco Kudirkos premijos laureatė Gražina Sviderskytė šiandien informavo Žurnalistų sąjungą apie savo sprendimą pasitraukti iš LNK. Komercinės televizijos žinių laidos vedėja pasipiktino tuo, kad kanalas siekia pigaus populiarumo bet kokia kaina.

Iš Žurnalistė G.Sviderskytė palieka LNK.

"Žurnalistė pripažino išeinanti į niekur". Hm. Turbūt nenustebčiau pamačiusi ją naujoje Prezidentės komandoje ar naujai Prezidentei besistengiančio įtikti Siaurusevičiaus televizijoje. Pažiūrėsim :)

Skaityti toliau...

Agatha - jaunimo tvirkintoja

Citata:

Suprantama, ne visos knygos turi vienodą reikšmę šalies kultūros raidai. Kai kurie užsienio autorių kūriniai, artimi bulvarinei literatūrai, ne tik neturi svarbios reikšmės Lietuvos kultūros raidai, bet dar ir žaloja jaunimo sąmonę. Pavyzdžiui, Agathos Christie knygose, knygose apie Jamesą Bondą bei kai kuriose kitose detaliai aprašoma nusikaltimų metodika, kuri kartais pažadina jaunuolius ja pasinaudoti. Be to, pastarieji kūriniai dėl didesnės paklausos užgožia Lietuvos Respublikos autorių kūrinių leidybą. Dėl to šiame įstatymo projekte išskiriamos Lietuvos autorių knygos“, – sako V. Simulikas.

Taip Seimo narys argumentuoja savo pasiūlymą taikyti nulinį PVM tarifą Lietuvos autorių knygoms – vadovėliams, grožinės literatūros leidiniams ir vaikiškoms knygelėms. (žr. http://www.lrt.lt/news.php?strid=5042&id=5218506)

Neapsimoka, žinoma, stebėtis kai kurių Seimo narių nusikalbėjimais, juk kiekvienam žmogui taip gali pasitaikyti, tik ne visų nusikalbėjimus publikuoja žiniasklaida. Be abejo, yra nusikalbėjimo čempionai, pvz. P.Gražulis, yra dėmesio siekiantieji vieši asmenys, kurie vaidina didelius patriotus ir valstybės gelbėtojus, šitoje vietoje reikia prisiminti amžinąjį kovotoją prieš Zuoką - konservatorių K.Masiulį ir amžinąjį kovotoją prieš visus - konservatorių N. Puteikį. Beje, patekęs į Seimą K.Masiulis nustojo kovoti prieš Zuoką, tai gal ir Puteikiui reiktų taikyti tą pačią terapiją.

Bet grįžkime prie neapmokestintų knygų a la Edmund Katan "Moterys ir meilužiai" ar gausybės produktų iš visokiausių "genijų" a la Vilius Normanas ar kelnių siuvėjas A.Pogrebnoj, kuriuos akivaizdžiai marketingiškai sukonstruoja pačios leidyklos. Panašu, kad leidėjų lobistai ieško ir suranda įvairiausių būdų savo pelningiems verslams toliau išlaikyti. Lietuviai visgi išlieka kultūros trokštanti valstiečių tauta, kuri pagarbiai žiūri į spausdintinį žodį ir deda nupirktas knygas į garbingiausias vietas svetainėje. Verslininkai nebūtų verslininkai, nei nesiektų tuo pasinaudoti.

Skaityti toliau...

Žinojimas nėra išmintis

Citata:

Bet intelektas nėra didesnio kultūros gabaliukų skaičiaus suspaudimas į didįjį proto sudedamąjį galvosūkį. Nepaisant to, kad operos ir koncertai yra profilaktika prieš prasčiokišką egzistenciją, dėl to mes nepasidarome protingesni. Mes tiesiog norime nusipirkti išmintį. Šis amžius yra suprekinto arba komercinio intelekto amžius, pastebimai vartojamos aukštosios kultūros laikmetis, kuriame intelektualinis gyvenimas yra skrupulingai matuojamas ir jam klijuojamos etiketės.

Iš George Balgobin, More Intelligent Life, straipsnio "Komercinio intelekto amžius"

Man patinka Fantos dienos citatos, tikiuosi, kad jis jas kažkur kolekcionuoja, kad nepranyko vakarykštės, ankstesnės citatos. Nenoriu vogti jo idėjos, o tuo labiau, kad visada mėgstu nuo tos citatos sukeltos minties nuvinguriuoti į kitus dalykus, todėl pamėgau pradėti tekstą savo dienos citata, o baigiu... Argi aš moku ką nors užbaigti? :)

Taigi, surezonuoju skaitydama tokius žodžius:

Kultūrinis įžvalgumas nėra tik žiūrėjimas ar klausymas nurodytų meno ar muzikos kūrinių, ar savęs privertimas skaityti kūrinius iš gerų knygų meniu. Nesvarbu kiek muziejų mes aplankome, jei savo mainus su menu vertiname tik kaip priemonę padaryti kitiems įspūdį, mes neskiriame pelų nuo grūdų.

Juk tikrai: pasigirti, kad tą girdėjau, aną mačiau, o tą nusipirkau ir jau skaitysiu ar net jau skaitau - pasidarė taip madinga. Tačiau pasakyti savo įvertinimą, savo mintis, kurias, tas ar anas įvykis/kūrinys galėjo sukelti - labai jau tingisi. Kai nepatinka, tai dar-dar, tada apima toks azartėlis, pasipiktinimas (dėl veltui išleistų pinigų, t.y., buvo perkama kultūra, o nepatiko, vadinasi apgavo, įbruko nekultūrą), kyla noras visam pasauliui paskelbti savo demaskavimą: štai koks aš gudrus, perpratau, kad šlamštas. Tačiau jei reikia įžiūrėti, ką savyje aptikai po vienokio ar kitokio kultūrinio įvykio, tai arba išsigandęs aptinki dykvietę, arba kažkokį chaosą, po kurį landžioti net atgrasu, reikalauja kažkokių pastangų, darbo, o aš juk pirkau gatavą produktą, kurgi tas produktas nugulė?

Skaityti toliau...

Apibendrinimai

Citata:

Manau, kad dar Pirmoje Lietuvos Respublikoje užgimė nepaaiškinama lietuvių aistra labai skirtingiems dalykams - skraidymui ir kinui.

Iš Lietuvos Respublikos Prezidento Valdo Adamkaus kalbos per Kino apdovanojimų ceremoniją „Sidabrinės gervės"

Man patinka apibendrinimai, ypač tie, kuriuos pati sugalvoju. Kiekvienas žmogus turi teisę daryti savo apibendrinimus, juos įvairiai pagrįsti arba ne, skelbti, dalintis su kitais. Dar gali patyrinėti svetimus apibendrinimus ir juos palyginti su savaisiais.

Aš, atrodo, aptikau autorę, kurios apibendrinimai apie pernykštį lietuvių literatūros derlių man atrodo naudingi. Ypač ši pastaba:

Citata:

Praėjusiais metais skaitydama „Du lagaminus sniego“ savotiškai prisijaukinau K. Navako esė (kai visi žavėjosi „Gero gyvenimo kronikomis“, nelabai supratau kodėl), bet jo „Lagaminų“ turinį teko tyrinėti po nedidelį pluoštelį, kad neužliūliuotų intonacinė monotonija.

Iš Donatos Mitaitės straipsnio „Skaitymo metų“ lektūra

Reiks pasinaudoti Donatos Mitaitės patirtimi ir taip pat bandyti prisijaukinti K.Navako eses. T.y., pradėti tik nuo "Lagaminų" atmetus įspūdžius po "gero gyvenimo kronikų".
Žinoma, kilo begalinis noras pradėti žaidimą "Kas čia paslėpta" po tokio jos aprašymo:

Citata:

Su kitomis, netgi įvairiomis premijomis apdovanotomis prozos knygomis man buvo dar sunkiau, todėl pateikiu tik pluoštelį šaržuotų įspūdžių be knygų pavadinimų ir jų autorių pavardžių: Dieve, kaip sentimentalu, o dar tokia neįmanomai stora knyga! Kodėl siūlomas realistinio pasakojimo kodas, jei ne tik detalės, bet ir ištisi pasakojimo epizodai sumeluoti, o tokių neskoningų meilės scenų seniai nebuvau skaičiusi? Na, gerai, gerai, žmogus, be viso kito, ir biologinė būtybė, bet gal jau metas priimti tai kaip duotybę, o ne kaip beveik metafizinio pažeminimo įrodymą. Atpažįstu kažką panašaus į jauno S. Šaltenio lyrišką ironiją, tik kad ji pamažu blėsta, o kuriamas pasaulis ima atrodyti imitacinis.

Nors tą "Dieve, kaip sentimentalu, o dar tokia neįmanomai stora knyga!" man norisi sušukti ne tik apie kai kurias lietuviškas knygas. Išversta ir prileista ištisa simfonija ir užsienietiškų tokių labai storų bei sentimentalių knygų. Kai pradedu suvedinėti pastaruoju metu skaitytų knygų įspūdžius, tai matau, kad maloniausia buvo skaityti plonas neaiškias knygas. Kuriose autorius keliuose puslapiuose sugeba papasakoti labai daug. Ne tik tą istoriją, kurią pasakoja, bet ir dar nukloti gausybę pasakojimo sluoksnių, atsiveriančių kaip dangaus žvaigždėtas skliautas nusagstytas įvairiausiais kodais ir simboliais, ir tokių pat bekraščių kaip dangus arba žmogaus mintis.

Tokia mano savijauta dabar, perskaičius V.Nabokovo "Tikrasis Sebastiano Naito gyvenimas". Ir čia tarp Nabokovo mėgstamų knygų aptinku Kerolio "Alisą", ir prieš akis stoja keistuolis Baltasis Riteris iš Veidrodžio karalystės, man padeda anglų kalbos žinios, nes vertėjas L.Jonušys nors ir gražiai išvertė šį kūrinį, tačiau nepasivargino paaiškinti Naito pavardės reikšmės (knight). O meistriškai supinta istorija, kurioje išnyra jos herojaus pasakojimai, kuriuose tų pasakojimų veikėjai pasakoja savo pasakojimus, meta mane į tą nepamirštamą "Rankraščio, rasto Saragosoje" nuotaiką, kurią prisimenu iš vaikystės spoksojimų į Zbignevo Cibulskio klajūną, tačiau čia dar gražiau: pasakojimo pasakojimas kaip Miobuso juosta grąžina prie pradinės istorijos tęsinio ir vėl tęsiu kelionę, ne šachmatų partiją, ne, nes nesu intelektuali skaitytoja, gebanti šifruoti kodus, o tik paprasta moteriškė, sugebanti tik kartu su autoriumi ieškoti tos lemtingosios moters, kuri taip pavergė herojų...

Skaityti toliau...