Šiek tiek sau, šiek tiek kitiems

Kai užėjusi į LRT tinklapį pamatau prie skelbiamo teksto tokią nuotraukėlę, tai būtinai puolu skaityti, nes naujienos ar net senienos apie knygas mane labai domina. (patikslinu: anksčiau vietoj asmens nuotraukos buvo įdėta knygų nuotraukėlė, tai ji patraukė mano dėmesį)

Šį kartą apsirikau - arba jau keičiasi tinklaraščio samprata.

Prie knygų paveiksliuko pateiktame tekste V.Savukynas kalba apie tinklaraštį, ir net ne savo, nors ir įdeda nuorodas į savąjį tinklink, o apie Liutauro Ulevičiaus tinklaraštį, tiksliau - klausinėja L.Ulevičių:

Citata:

Kokią naudą davė tinklaraščio rašymas? Svarbiausia, dabar lengvai randu senas mintis ir argumentus. Taip pat šiek tiek naujų žmonių, šiek tiek geriau mano gyvenimą žino man artimi žmonės, šiek tiek viešo įvaizdžio (ačiū, Google :). [...] Ar taip buvo nutikę, jog į jus kreipėsi asmuo ar įmonė nepatenkinta dėl jūsų įrašo tinklaraštyje? Jei taip buvo, gal galite papasakoti, kaip sprendėte konfliktą? Dėkojančių – buvo (pavyzdžiui, esu kritiškai nagrinėjęs vienos lietuviškos įmonės produktų rinkodarą – gavau laišką su padėka, jog domiuosi ir nagrinėju), piktai reaguojančių komentaruose pasitaiko (pavyzdžiui, esu kritikavęs vieną nekilnojamojo turto vystymo bendrovę už beveik atvirą melą), tačiau grasinimų dar nebuvo – manau, mano tinklaraštis nėra tiek svarbus, kad jam kas nors skirtų itin didelę reikšmę.

žr. Pasabos sau pačiam internete

P.S. Fantai vėl linkiu malonių semasiologinių tyrimų apie žodį 'pasabos'. Įdomu, ką mielas (taip pat) V.Savukynas tuo norėjo pasakyti? :)

Skaityti toliau...

Kai rašai savo malonumui

Jau turime A. Račo didžiai vertingas išvadas, džiaugsmingai jas pasicituoju sau ir tiems, kurie nenorėtų žeisti aptariamų viešų asmenų jausmų savo tinklaraštyje pasidalindami savo mintimis ir įspūdžiais apie jų pareiškimus ar elgesį.
Pasirodo, jei tekstą rašai savo tinklaraštyje be jokių ketinimų kur nors jį skelbti, tai gali sau leisti ir savo nuomonę turėti, ir nesirūpinti jos išreiškimo subtilybėmis, ir pan.
Cituoju tą nuostabią išvadą labai džiaugdamasi ir lengviau atsipūsdama - pagaliau mano ir A.Račo nuomonės sutapo:

Citata:

Tačiau labai prašyčiau atkreipti dėmesį į vieną aplinkybę: laišką kolegai Daliui, rašiau vakare, taip sakant ilsėdamasis, ir rašiau jį savo tinklaraštyje be jokių ketinimų kur nors jį skelbti. Esu labai dėkingas, kad bernardinai.lt savo iniciatyva šį laišką publikavo. Tačiau jei būtų mane perspėję, tikrai būčiau dar kartą atidžiai perskaitęs ir pataisęs bent jau korektūros klaidas. Ir dar viena pastaba - niekaip nesuprantu, kodėl iškiliam autoriui D.Stancikui leidžiama turėti savo nuomonę apie kitus žurnalistus, o tiems kitiems pasisakyti apie D.Stanciką - didžiausia nuodėmė, maivymasis, atsikirtimas, niekinimas ir t.t. Tiems, kas nesuprato, pasakysiu labai paprastai -šiuo laišku norėjau atkreipti dėmesį į du Lietuvos žiniasklaidai būdngus dalykus: 1) žurnalistus politikus arba žurnalistus atstovus spaudai, 2) kompetenciją ir aprašomo ar komentuojamo dalyko išmanymą. Visa kita - stiliaus dalykas. O čia jau viskas paprasta: man, pavyzdžiui, visai nepatinka O.Koršunovo spektakliai, aš jų nesuprantu ir į juos nevaikštau. Linkėjimai visiems:)

Aukso žodžiai. Net apie Koršunovo spektaklius :)

O šaltinis čia: Artūras Račas. Atsakymas Daliui Stancikui: apie literatūrą, Ameriką, moralę, alkoholį ir monopolijas, žr. komentarus.

Skaityti toliau...

Rusiškas filmas "Jar" - ir nesinori jokio vertimo

Po vėl ilgesnės pertraukėlės TV kanalas PBK teikėsi parodyti A.Gordono laidą "Закрытый показ". Būna dar ir laida ГордонКихот :

Иван, Москва: Добрый вечер, Александр! Нет ли у Вас в планах пригласить на программу Романа Трахтенберга, Никиту Михалкова, Татьяну Толстую? Или может быть сделать программу про кризис?

Александр Гордон: С Трахтенбергом встречаться не буду, извините, не по Сеньке шапка. Михалков приглашен в программу и дал свое согласие. Толстая приглашалась неоднократно и согласия своего не дала. Что касается программы про кризис - я так думаю, что из последних передач передача про гламур точно была посвящена кризису.

Jau ne kartą minėjau, kad jei filmai ne visi gali sukelti susidomėjimą, tai aptarimai visada būna labai įdomūs :)

Šį kartą ir filmas buvo įdomus. Parodė Marinos Razbežkinos filmą "Яр". Pavadinimą rašau rusiškai, nes tas žodis man nebuvo žinomas, kaip ir režisierė. Na, patį žodį "яр" intuityviai visada siejau su vietovės pavadinimu (pvz., girdėjau apie Babij Jar - kažką iš mokyklinių žinių panašiai kaip apie Pirčiupį). TV programoje taisyklingai filmo pavadinimas išverstas kaip "Skardis". Viskas teisingai: mano 1901 metų leidimas "Справочный словарь русского литературного языка, этимологический, орфографический и толковый", parengtas A.N. Čudinovo, taip ir sako:

яръ - обрывъ, утесъ (teko dar atskirai pažiūrėti, kas tas утесъ - гора съ крутымъ спускомъ :))

Režisierė Marina Razbežkina negirdėta todėl, kad, pasirodo, iki šiol užsiiminėjo dokumentiniais filmais. Visgi jau kelintą kartą užtinku, kad šviežiai atėję iš dokumentinio filmo režisieriai net ir holivudinėje produkcijoje padvelkia gaivuma. Gal todėl, kad profesionalų klišės dar neįsiėdę jiems į kraują? Iškart prisimenu vienos šio filmo aptarime dalyvavusios ponios, pavadintos prodiusere ir režisiere (galiu net pavardę pažiūrėti Gordono aprašyme - ПОЗИЦИЯ "ПРОТИВ": режиссер, продюсер Алла Плоткина, irgi visai negirdėta, bet elgėsi kaip itin žinoma asaba :D), priekaištą filmui: "Kadrai sukomponuoti klaikiai, pavyzdžiui, toks ir toks kadras - pasibaisėtinas". Nors visi, net peikiančiųjų pozicijoje įsitaisę kritikai, sutarė dėl vieno dalyko: filmas labai gražus. Nepritariančiųjų filmui kritikų priekaištai buvo kaip visada: neaišku, apie ką filmas, trūksta siužeto, nėra judėjimo iš taško A į tašką B. Visada per tokius aptarimus man kyla toks klausimas: kodėl niekas nepaklausia tų kritikų, o kokius siužetus jie įžiūrėtų Tarkovskio "Veidrodyje". Bet, matyt, niekas nedrįsta taip apgręžti klausimo, nes išgirstų toną sodriausių koncepcijų apie "Veidrodį", nes per tiek metų kritikai galėjo jų prikurti iki valiai, o šiam šviežiam filmui tai juk dar niekas neprikūrė jokios teorijos.

Kadangi šis filmas pastatytas pagal Jesenino jaunystėje parašytą apysaką, tai, savaime suprantama, atsirado ir jeseninologai, kurie teikė savus priekaištus: kad filmas nufilmuotas ne toje vietoje, nes Jeseninas savo gimtinėje tikrai turėjo savo mėgstamą "яр", kur eidavo paklaidžioti ar meškerioti. Ir jis nufilmuotas visai ne taip, ten tas "яр" visai be medžių ir t.t. Kita mokslinė bendradarbė lėlytės veidu griežtai smerkė istorinius neatitikimus: tais laikais tokios šunų veislės dar Rusijoje nebuvo, ją užvežė vėliau, o girta valstietė, parodyta vakaruškoje yra absoliuti nesąmonė, nes tais laikais jos nei gėrė, nei rūkė. ??? Režisierė bandė teisintis, kad kaip tik kažkoks šunų žinovas pateikė įrodymus, kad tos rūšies šunys užvežti į Rusiją 1905 metais, o ... Vienu žodžiu, kaip visada mane nepaprastai juokina toks kiekvieno žmogelio susireikšminimas, kai jis sugeba nematydamas filmo kaip kūrinio nurodinėti filmo kūrėjams "baisius trūkumus", remdamasis tik savo profesija, aiškindamas, - kaip ten sakė vienas toks susireikšminęs Fantai? - "Apie žiniasklaidos kokybę tikrai ne jums kalbėti, nes akivaizdu, kad nieko apie ją neišmanote" (šioje citatoje gramatines klaidas pataisiau, stiliaus - ne ;).

Po filmo peržiūros vienas žiūrovas sakė, kad reiktų tą filmą žiūrėti beveik su žodynu. Matyt ir rusams jau daug tų senoviškų žodžių tapo svetimi. Bet man nebuvo supratimo problemų. Vaizdais pasakoma tai, ko nesuprasčiau kalboje. Filmo režisierė sakė, kad norėjo, jog kūrinys gimtų iš turinio ir formos prieštaravimo. Iš tiesų, forma - filmo vaizdas - kelia estetišką pasigėrėjimą. Turinys - žmonių gyvenimas tame Jare - kuria nerimo, rusiškai - тревога, jausmą. Turbūt tik tokie jauni poetiški berniukai kaip Jeseninas sugeba taip pajusti aplinkos virpulį, spaudimą, beviltiškumą, kai keisti negali, gali tik pabandyti pabėgti. Ar pavyks pabėgti?

Skaityti toliau...

Vamzdis į dangų

Man, kaip atsidavusiai vamzdžių gerbėjai, buvo malonu aptikti Frankfurte jau užbaigtą "Vamzdį į dangų" (paaiškinu: taip vadinu tik aš, o oficialiai tai vadinama prekybos centru "Saturnas"). Paieškojau internete, gal kas nors turi kokybiškesnių nuotraukų, nes ten fotografuojančių tą naują prekybcentrį nuolat susitikdavau ne vieną ir ne du. Radau tik čia, atrodo, kad fotkintas dar nebaigus įrenginėti, man irgi buvo kilęs noras pernai gruodžio mėnesį fotografuoti dar nebaigtą. Bet dabar su mobiliaku pafotkinau:

Pastatas didžiulis, viduje keturi ar šeši aukštai su įvairiausių buitinių prekių parduotuvių patalpomis, o požeminiame aukšte maisto parduotuvės.

Nukonkuravo visus kitus šalia stovinčius prekybos centrus, žmonės plūsta plačia srove. Ir turbūt perka :)

Skaityti toliau...

Ieškant Vudhauzo pėdsakų

Kadangi Fanta mane užbanino ir nebeleidžia rašyti komentarų (ale kažkaip navatnai: išduoda pareiškimą operation aborted, na visiškai suangliškėjo žmogus), o Vudhauzo, Vusterio ir Džyvso reikalai man labai rūpi, todėl tenka vietoj komentaro rašyti pas save studiją Vudhauzo klausimu.

Lietuviškai Vudhauzo neturime ir niekada neturėjome. Internete pagooglinus matyti, kad yra žmonių, gerbiančių Vudhauzą, žiūrėjusių serialą "Jeeves and Wooster", džiazuojančių su Vusterio vardu širdyje (Bertis Vusteris (Berty Wooster) - anglų rašytojo P. G. Vudhauso (P. G. Wodehouse) herojus), įkūrybinančių Vudhauzą savo darbuose.

(Alius Šepkus surado savo amžinojo grožio pasaulį kažkur tarp P.G Wodehouse literatūrinių darbu (Alius yra didelis jo gerbėjas) ir akmeninių viduramžių bažnyčios grindų ornamento.)

Dar yra gausybė Vudhauzo aforizmų, tai tokie jo pėdsakai pas mus.

Atrodo, aišku, kodėl Vudhauzo tiek mažai: jei žmogus rašo aforizmais, tai reikia ir atsidavusio vertėjo, kad tinkamai išverstų jo šmaikštumą. Vaizdas dar aiškesnis po tokios Supermamų forumo dalyvės pastabos:

kas del knygu geru- tai yra toks anglu rasytojas- Pelem'as Grenvil'as Vudhauzas(vercia ji skirtingai tai ir angliskai parasysiu- Pelham Grenville Wodehouse) jo apsakymai apie tarna dzivsa ir jo seimininka vudsteri fantastiski- taip juokinga- deja kol kas tik rusu kalba esu maciusi siu knygu- nors is kitos puses- vel atsiprasau lietuviu kalbos myletoju- manau kad tik rusai ir galejo perteikti anglu humora, nes vertimas fantastiskas!!!!kiek kam esu davusi paskaityti- visi euforijoj

O rusai tikrai atsidavę Vudhauzo gerbėjai. Tada, kai pradėjau ieškoti informacijos apie P.G.Wodehouse, iškart atradau tinklapį: Российское общество Вудхауза – Двенадцать лет в онлайне! Resursų ten gal daugiau nei apie Bulgakovo "Meistrą ir Margaritą" :)

Beje, ir Wikipedijoje apie Vudhauzą lietuviškai nė žodžio, kai rusai, pvz., prirašė ne mažiau nei anglai.

Man pačiai teko Vudhauzo knygą imti iš bibliotekos, atradau egzempliorių su įrašu, kad tai iš kažkokio amerikono asmeninės bibliotekos - matyt taip bandė šelpti mūsų bibliotekas nepriklausomybės pradžioje mūsų tautiečiai.

http://www.wodehouse.org/

Skaityti toliau...

Vertėtų paskaityti

Iš kovo 11 d. iškilmingo posėdžio:
Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo Pirmininko Vytauto Landsbergio kalba
Antanas Gailius. Pasilikome gyvenimo paviršiuje

Iš savarankiškai mąstančių žmonių lūpų:
Vanda Zaborskaitė. Esame europiečiai

Iš kasdienio kultūrinio Lietuvos gyvenimo:
LTV nebebus L.Donskio laidos „Be pykčio“
Gatvėje įamžins žodinės kultūros kūrėjus

Citata:

Aidas Marčėnas Literatų gatvė Prieš lietuvių kalbos abitūros egzaminą, menu, su klasiokais literatų gatvėje dūros prisirūkę ir po pedesioką padarę iš baimės, kol mąstėm temas, kurios gal ir gali būti nuleistos – iškąskit, laisvą renkuosi, pro šalį štai jau trečią dešimtmetį teka ir užtikrina tvirtą trajaką talentas, kad ir ne ovič bet mane mažutėlį įpieš gal gatvėje literatų, gdzie mieszkal Mickiewicz I Jakimowicz

Skaityti toliau...

Negalvokit, kad visiškai nesidomiu valstybės šventėmis, nuklydau į apolitiškų menininkų gretas, žaviuosi tik surūdijusiais vamzdžiais ir kitomis naujojo dekadentizmo apraiškomis :)

Tiesiog nesu iš tų žmonių, kurie sau rašo atvirukus su sveikinimais :)

Sveikinti kitus nuėjau į Mėnuliją, apolitiškais intelektualais nustojau domėtis, tegul jie sau gyvuoja savo dirbtiniuose kavinių pokalbių, blizgių žurnalų ir eilėraščių pasaulėliuose.

Aš šiandien nedirbu (nors jau įpratau dirbti per valstybines šventes), todėl dovanojau sau patriotiškas ekskursijas. Virtualias, žinoma, nes nesijaučiu miestietė, kuriai šventė būna tik su minia.

Dar pažiūrėjau patriotišką filmą, anksčiau neprisiruošiau, o šiandien jau negalėjau išsiginti. Lietuviškų filmų pastaruoju metu stengiausi vengti, todėl neskubėjau žiūrėti V.V.Landsbergio filmo "Kai aš buvau partizanas". O buvo pakankamai įdomu pažiūrėti, stebėtinai jautrus filmas, švelnios, be pamokymų variacijos gyvenimo ir susiklostančių aplinkybių tema, aš sau įžiūrėjau svarstymą apie tai, kad praeities klaidas visada galima pataisyti, net ne savo padarytas klaidas, reikia tik noro. Labai atgaivino filme pasirodę puikūs aktoriai A.Masiulis ir R.Staliliūnaitė.

Skaityti toliau...

Dar kartą ta pačia tema

Šiandien "7 meno dienose" atspausdintas pokalbis su Elona Lubyte Ar miestui reikia šiuolaikinio meno?

Nežinau, ar įmanoma pritraukti paskaityti tą tekstą žmones, kurie, kaip čia įprasta Lietuvoje, turi savo nuomones, kurias susiformavo beskaitydami internetinę žiniasklaidą, ir, žinoma, stovi tvirtai ant žemės. Kaip Krantinės arka :)

Bet labai siūlyčiau nors pažingeidauti, išklausyti kad ir tokių argumentų:

Šiuolaikinis menas neturėtų pataikauti masiniam vartotojui. Būtų liūdna, jei jis taptų populiarių lietuviškų duetų objektu. Priešingai, jo paskirtis - siūlyti alternatyvą, skatinti naują požiūrį ir atvirumą. Tai nereiškia, kad simbolines kūrinio vertes rinkoje nusakanti meno kritika negali kurti naujų interpretacinių mitų. Šio projekto kūriniai nesitikėjo atsidurti tokio dėmesio centre. Jų plastinė ir turinio tonacija šiuolaikinio meno požiūriu tikrai nėra radikali, veikiau egzistencinė, minorinė. Tačiau suvokti juos galima įvairiai, pasitelkiant asmenines patirtis ir asociacijas.

Urbanavičiaus "Krantinės arka" gali būti traktuojama kaip asociatyvi priešybių vienovės, kasdienos kontrastų, tekančio vandens akivaizdoje iškylanti laiko metafora, juk upės vagą atkartojančios arkos vitališkumą ardo tvirtą plieno paviršių ėdanti rūdis. Galima įžvelgti ir geopolitinių aktualijų, nes ji pagaminta iš senų rusiškų dujų vamzdžių. Galbūt kažkam ji susijusi su apibendrintu lietuviškosios valdininkijos atvaizdu... Savo plastinio sprendimo pagrįstumu, mano požiūriu, "Krantinės arka" prilygsta pernai vasarą Paryžiaus Tiuilri sodų ir Eliziejaus laukų sankirtoje įgyvendintam sumanymui: imperatoriaus Napoleono iš Egipto atgabentą obeliską iš šonų apgaubė dviejų plieninių, surūdijusių puslankių arkų kompozicija. Jų tūriai naujai kadruoja Senos krantinę, jos tiltus, Luvrą, tolumoje šmėžuojančią Triumfo arką ir traukte traukia miesto svečių ir paryžiečių dėmesį.

Šitoje vietoje pasidalinu tokiu savo įtarimu: netikiu, kad paryžiečiai kaifuoja nuo tų surūdijusių arkų kompozicijos. Modernėjančios įprastų mėgstamų vietų erdvės visada turėtų dirginti tų vietų savininkus - taip vadinu senus miesto gyventojus, kurie gimė, augo ten ir natūraliai nenorėtų jokių įprasto vaizdo pasikeitimų. Juk pati itin putojau prieš Zuoko išdarkytą Gedimino prospektą - mano jaunystės Brodvėjų - gailėjausi iškirstų nuostabių liepų...

Tačiau turistams, kurie ir taip ieško kažko nematyta, tokie objektai pats tas. Tikrai galiu paliudyti, kad Paryžiuje man Žoržo Pompidu centras (Centre Georges-Pompidou) padarė didesnį įspūdį už visas Notre Dame katedras ir Luvro muziejus :D

Лучшие пять достопримечательностей Парижа

nuotrauka iš http://www.phototravels.net/index.html

Skaityti toliau...

"belaisviai šituose karuose neimami"

Ar atvažiavę į Paryžių pasirūpinote būtinai pakilti į Eifelio bokštą? Aš taip. Pačią pirmąją dieną nukurnėjome link Eifelio bokšto, nes kaip iš už geležinės uždangos išlindę piliečiai nežinojome nieko apie lankytinas vietas pagal Henry Millerio maršrutą ar Monmartro užkaborius, tačiau žinojome, kad kas nematė Eifelio bokšto, tas tikrai nebuvo Paryžiuje.

Man jau kokį mėnesį vis prieš akis vaidenasi Eifelio bokštas, o viso to priežastis - įvairių autorių iš plačios interneto erdvės itin šmaikštūs pasišaipymai iš Neries krantinėje atsiradusios skulptūros - vamzdžio. Tiesiog kažkur skaičiau, kad kai prieš Pasaulinę parodą, organizuotą Paryžiuje, išdygo prancūzų inžinieriaus Eifelio kūrinys, tai kultūringiems prancūzams jis kėlė siaubą, pašiurpimą ir pašaipas.

Na va, dabar paskaičiau Wikipedijoje:

Tačiau šiuo projektu pasipiktinusi inteligentija pateikė vadinamą „Trijų šimtų” protestą. Tarp pasirašiusių buvo Ch. Garnier, Operos architektas, kompozitorius Šarlis Guno, rašytojai Aleksandras Diuma (sūnus), Gi de Mopasanas ir kt. Rašytojas Gi de Mopasanas pareiškė, jog Eifelio bokštas subjaurojo Paryžiaus veidą ir stengėsi vaikščioti tomis gatvėmis, iš kur mažiausiai bokštas matosi.

Šiandien nudžiugau aptikusi Bernardinuose nors vieną straipsnį, ginantį tą skulptūrą. Tiesa, straipsnio autorė Irena Vaišvilaitė pati būdama (ar buvusi?) VEKS valdybos (ar tarybos? *) narė šitoje istorijoje nemato jokios VEKS kaltės, tačiau malonu paskaityti apie tai, kad kartais reiktų turėti bent minimalius meno ir kultūros pagrindus prieš puolant aiškinti visiems, koks čia šlamštas. Aš pati, pvz., nelabai turiu tų pagrindų, bet visgi tos kelios mano išvykos į įvairius Europos miestus sukūrė man pajautą, kad tas vamzdis neatrodo toks baisus, kokį jį paišo komentatoriai. Man patinka jo forma, spalva, pradžios ir pabaigos išnykimas, gal tik norėčiau, kad krantinė toje vietoje būtų labiau parengta tai skuptūrai, gal reiktų daugiau betono, stiklo ar dar kokių dabartinių pamėgtų medžiagų. O štai namas toje pat krantinėje, pastatytas už gražiosios modern-pilaitės (net nežinau kaip pavadinti tą lenkų gydytojo pasistatytą namą, kurį, įtariu, savo laiku irgi niekino amžininkai :)), tai tas namas - Delfinas berods, - man tikrai atrodo baisus.

Vaišvilaitė rašo, kad skulptorius už šį projektą gavo tik dešimtadalį minimos sumos. Vadinasi, likusią dalį surijo medžiagos ir pastatymas. O čia jau primena tas pačias VEKS nepaaiškinamas aferas su lauko tualetais, už 25 tūkst. litų vežtais iš Lenkijos. Matyt VEKS pinigų plovėjai, statybinių firmų globėjai, sugebėjo medžiagas šiai skulptūrai "vežti" iš kokios nors Kanados. Juk darbų sąmatoje galima rašyti ką nori, visi moka užsimerkti, kai pinigai mokami iš valstybės kišenės :)

Ir dar atkreipiau dėmesį į šiuos Vaišvilaitės žodžius:

Mažos šalies mažoje visuomenėje, kurios politinė ir kitokia kultūra trapi, neturinti senų tradicijų, labai lengva peržengti ribas. Visokiausias. Lyg ir nepastebėjome, kaip nacionalinės siekties žiniasklaida įžengė į bulvarinę zoną. Kaip reiškinių ir procesų kritika ir patikrintų bei įrodomų faktų siekiantis tiriamasis žurnalizmas pakeičiami įtarimų, nuogirdų ir spekuliacijų mišiniu, apeliuojančiu ne į protą o į emocijas. Iš pradžių gal atrodė, kad visuotinis suprastėjimas yra laikinas. Dabar jau taip nebeatrodo. Nebeatrodo, nes žiniasklaidos, kaip ir politikos, Lietuvoje lieka vis mažiau ir mažiau. Ir vis daugiau – noro vienu metu pataikauti miniai ir ja manipuliuoti. Ir daugėja tokio pataikavimo bei manipuliavimo specialistų.

-------
* - ne, randu tokias I. Vaišvilaitės pareigas šiame projekte: Nacionalinės programos „Vilnius – Europos kultūros sostinė 2009“ ir Lietuvos tūkstantmečio programos Stebėsenos komisijos narė

Skaityti toliau...

Anoniminei blogerei negręsia nepatenkintų užsipuldinėjimai

Ir galiu paaiškinti, kodėl negręsia, kad kas nors pasipiktins dėl nekorektiškame pletke paminėtos savo pavardės: anoniminė blogerė yra žurnalistė.
O žurnalistai:
a) turi teisę šnekėti apie kitus kaip tik nori;
b) žino ribas, kiek galima šnekėti apie kitus žurnalistus.

Apie ką šneku?
Apie šią DELFI žinutę:

Little Miss Sunshine – kandi slapukė, apie kurią DELFI skaitytojai išgirdo lygiai prieš dvejus metus užklydę į jos blogą. Šiandien DELFI blogerė – knygos „2 futbolo aikštelės jausmų. Arba 26 metai, per kuriuos sužinojau...“ autorė.

Ir tokia ištraukėlė iš jos interviu:

Kaip DELFI bloge prieš dvejus metus atsirado Little Miss Sunshine? Kas tai - amerikiečių komedija, slapyvardis ar dar kažkas?
- Labai trumpa ir spontaniška istorija. Atsiradau beveik visai atsitiktinai. Su kolege sugalvojom, kad reikia neoficialios erdvės surašyti tam, ką sužinome - tokius gandus, kurių negalime viešai publikuoti. Tada nusprendėme pasivadinti kaip nors keistai ir apkalbinėti vietines ir užsienio žvaigždes. Neseniai buvau mačiusi filmą „Mažoji Mis“ („Little Miss Sunshine“), kuris garantuoja šypseną kelioms savaitėms į priekį. Ir pagalvojau, kodėl gi bloge, kur galiu būti visai ne aš, nepabuvus maža mergaite su dideliu gyvenimo džiaugsmu?!

Visas interviu
Skaityti toliau...

Modus vivendi

Bibliotekoje nugriebusi skaitinėju A.Baltakio dienoraščių 1960-1997 knygą "Gimiau pačiu laiku". Troy pernai gyrėsi, kad dalyvavo Knygų mugėje surengtame pristatyme ir neiškentė tos knygos nenusipirkęs. Man užteks ir bibliotekiniu būdu susipažinti su tarybiniais laikais "atitinkamas pareigas darbe ėjusiu rašytoju" (cituoju patį Baltakį :))

Bet nesikabinėju prie jo pažiūrų ar praeities, tiesiog norėjau pacituoti vieną ištraukėlę. Baltakis 1966 metų įraše atpasakoja vieną ginčą su Mieželaičiu:

"Aš jus, Algi, nešiojau ant rankų kaip vaikus, o jūs..."

"Ką mes?"

"Išdavėt mane."

"Kodėl - išdavėm?"

"Ką jūs apie mane tarpusavyje kalbat? Manai, aš nežinau? Aš viską žinau!"

"Mes iš tikro tarpusavyje kalbam apie tave. O kaipgi nekalbėsim? Tu pasikeitei. Nejau nori, kad vėl prasidėtų raganų medžioklė?"

"Aš pats - ragana, kurią medžiojo anksčiau, ir dabar medžioja. Daugiau negu kitą."

[...]

"Pasidarei piktas... Nesinori su tavim filosofuoti..."

"Aš neleisiu, kad mane mokytų kokie šūdžiai, koks nors Aputis!"

"O kodėl gi ne? Iš principo - kiekvienas gali mokyti."

"Te ranką ir sudie!"

Nuėjo raudonas kaip vėžys.

Jeigu jis mano, kad jau niekas jo negali mokyti - vargas mums. Ir jam.

Nejaugi taip ir nepavyks rasti modus vivendi?...

Pagalvojau, kad keičiasi laikai, keičiasi santvarkos, keičiasi pavardės, o žmonės nesikeičia, vis tais pačiais klystkeliais klaidžioja :)

Beje, Tyto alba leidykla, išleidusi šią knygą, labai stengėsi: atspausdino ant tokio gero storo blizgančio popieriaus, kad vakarais negaliu skaityti, nes atsispindėjusi šviesa akina. Vis reikia ieškoti tinkamo pakreipti kampo, kad galėčiau blizgias raides įžiūrėti. Persistengė :D

Skaityti toliau...