Aušra Maldeikienė rašo:
Bet esu pesimistė. Šita šalis pralošta. Mes ją pardavėme (kaip bevertintum šitą žodį — nebūtinai pinigais, abejingumu, pvz.) oligarchams ir liumpenams. Liumpenai jau savus į Seimą išsirinko, nes ko čia aiškinti kokia Valinsko partija. Tai partija, kurio narius ir veikimo logiką Bulgakovas to šunelio Švonderio pavidalu aprašė "Šuns širdyje". Viskas deja paprasta kaip trys kapeikos.Tenka pritarti, kad A.M. teisi: vidurinysis sluoksnis pas mus taip ir nesusikūrė. Yra žmonių grupės, kurių materialinė padėtis leistų juos priskirti prie viduriniojo sluoksnio, tačiau jie taip savęs neidentifikuoja. O sluoksnis susidaro tada, kai yra tradicijos, perimamumas, vertybės. Nėra nei vieno, nei antro, nei trečio...
Štai ponas Ūbis šios dienos apžvalgoje rašo:
Pastebėjau, kad sutikęs jauną, turtingą, madingai apsirengusį, apie viską esą puikiai išmanantį, jokių moralinių skrupulų neturintį žmogų, kuris naudojasi kiekviena galimybe pasirodyti viešai, gali net neabejoti, kad tas žmogus dirba (ar dirbo) reklamos arba viešųjų ryšių srityje.
Išties: man kartais susidaro įspūdis, kad Lietuvoje - vien viešųjų ryšių ir reklamos verslo atstovai (prie jų ramiai priskiriu ir žurnalistus, ir įvairių egzotiškų pavadinimų atstovus: vadybininkas-konsultantas, Seimo nario padėjėjas, valdybos narys, makleris ir pan. :)). Vyresnieji žmonės, kurie lyg jau vien iš savo patirties galėtų skirti tikrąsias vertybes, vis dar išgyvena išvaduoto konclagerio kalinio sindromą: nesugeba pasisotinti tuo, ko ilgą laiką jiems trūko. Jiems vis atrodo taip: jei negali įsigyti kokio daikto, tai, vadinasi, jie yra labai biedni. Jei reikia pataupyti, atsisakyti kokios pramogos, tai, vadinasi, jie yra nuskurdinti oligarchų ir valdininkų. Toks vyresnės kartos, o ypač tų amžinai nelaimingų pensininkų susitapatinimas su liumpenais, aišku, nieko jaunesnei kartai neperduoda. Ir toji auga su vieninteliu supratimu: mes bent esame stipresni ir drąsesni už tuos senius, mums labiau visko reikia - vadinasi, mums reikia jėga pasiimti tai, ko trūksta.
Tiesa, dar yra žmonės, kurie visą laiką apdairiai tyli. Taip gyveno jų tėvai ir proseneliai, taip gyvena jie ir moko savo vaikus. Tokie su niekuo nesiidentifikuoja. Taip daugiau šansų išlikti. Būti žole, kurią sumindžiojus, po kiek laiko vėl atsitiesia. Turbūt ta tyliosios daugumos nuostata yra mūsų valstybės kodas. Būti žole ir išlikti amžinai.
Gerai Tu cia parasei, blogiausia, kad teisingai. Sunku, man suprasti tuos, kurie nesistengia indentifikuotis su kokiu nors visuomenes sluoksniu. Bet tuo paciu suprantu, kad pilietines visuomenes nebuvimas tarybiniais laikais, bei aktyviu pastangu jai susikurti nebuvimas nesudaro priezasciu susikurti save indentifikuojanciam sluoksniui. Vis laukiama, kad kas nors ka nors pastums, kad kas nors gautusi.
AtsakytiPanaikintiManau, kad tai tęsiasi nuo seniau, ne nuo tarybinių laikų. Vis reikėdavo kažkaip išlikti,kol atėjūnų kariuomenės ir valdininkijos visokiais būdais diegė savo tikėjimus, procedūras, kalbas.
AtsakytiPanaikintiReikia kiekvieną "praleisti" pro marketologus ir jie pozicionuos mus kažkuriame segmente. :)
AtsakytiPanaikintiAr ne per dažnoa istorinės permainos, lūžiai ir kataklizmai, smarkiai paveikė visuomenės dvasines ir materialines vertybes? Niekas nesusigulėjo į klodus, viskas pernelyg "plona", todėl sunkiai identifikuojama, įžvelgiama? Manau, kad kažkokie ryšiai, sąsajos su pavyzdžiais kitose šalyse tradicijos nukapoti, išnykę, nunykę mutuodami netapažįstamai.
Stengtis gali, jei susivoki pats ir dar keletas atsiranda. Bet greičiausiair prie tokių daugiau apsimetėlių prisideda, mat - zhelaemoje, prinimajetsa za dejstvitelnoje.
Vakar pažiūrėjau neblogą filmą "Ligoninė", http://www.imdb.com/title/tt0067217/. IMDB ji vadinama ir komedija, ir drama. Dar vadinama "black comedy", nes pasakojami įvykiai panašūs tik į realybės pašaipą ir perdėjimą. Nors Oskarą tas filmas gavo būtent už scenarijų, kategorijoje "Best Writing, Story and Screenplay Based on Factual Material or Material Not Previously Published or Produced". Galima manyti, kad čia tinka pirmoji dalis - "Based on Factual Material".
AtsakytiPanaikintiTurinio nepasakosiu,nes filmą dar galima įsirašyti rytoj 17 val. per LTV2, ir po to patiems pažiūrėti (netaikau šio pasiūlymo Miniui :)), bet pasakysiu, kad nors rodoma padėtis didelėje Manheteno ligoninėje, tačiau viskas ten klojasi lygiai taip pat, kaip pastaruoju metu Lietuvoje. Tai tokia labai vykusi alegorija, kurioje kiekvienas lyg ir atlieka savo funkcijas, o gaunasi kažkokia idiotiška nesklandumų virtinė.
Vienam gydytojui skirta atstovauti nusivylusį viduriniojo sluoksnio gyventoją. Puolęs į depresiją, jis pasako puikią kaltinamąją kalbą apie viduriniojo sluoksnio išgedimą ir nepajėgumą, tačiau kai padėtis ligoninėje pasidaro visiškai tragiška, jis visgi atsisako emigruoti į romantišką gyvenimą kalnuose ir paaiškina: mūsų - viduriniosios klasės - pagrindinis bruožas yra atsakomybė. Pagalvojau, kad ta savoka "atsakomybė" vis iki šiol neprigyja pas mus, Lietuvoje. Visi renkasi infantilumo, arba aš tai vadinu moteriškumo požiūrį: kažkas kitas mumis privalo rūpintis ir aprūpinti.
Atsakomybės vengimas neleidžia tapatintis su viduriniuoju sluoksniu.
Pastaruoju metu visus bandymus paaiškinti, kas vyksta mūsų visuomenėje, visus politologų komentarus ir teorijas (taip pat ir ne vieną savo paties pasisakymą) vertinu pagal vieną kriterijų: ar teikiamas paaiškinimas padeda sukurti kokį nors kuriamųjų veiksmų planą, ar ne. Aušros Maldeikienės verkšlenimai - tai paprasčiausios eterio šiukšlės (spam'ą): na kas iš to, jeigu ji šimtąjį kartą pakartos, kad šalis yra pralošta? Ar ji nuo to nebus pralošta? Ar kas nors pasikeis į gera, jeigu tuo patikės absoliuti dauguma piliečių?
AtsakytiPanaikintiPvz., Vytauto Radžvilo straipsnio „Demokratija pavojuje“ (žr. http://www.delfi.lt/news/ringas/lit/article.php?id=19957033) yra visiškai bevaisis tuo požiūriu, nes eiliniam skaitytojui visiškai nepadeda susidaryti pozityvių veiksmų programos. Blogos padėties konstatavimas neskatina pilietiškumo, jis skatina tiktai bejėgišką pyktį ir norą kenkti tiems, kurie laikomi labiausiai besipelnančiais iš šio režimo egzistavimo.
Taip, Reling, skaičiau tą Radžvilo straipsnį ir nors man patinka intelektuali kritika, tačiau po šio straipsnio jau kikenau. Nes jau ne vienas pradeda vadinti Radžvilą apokalipsės pranašu. Pranašauja-pranašauja, o nors blogai, bet pasaulio pabaiga neateina :)
AtsakytiPanaikintiŠiaip tai Maldeikienės nepriskirčiau prie verkšlenančių. Čia pacitavau tik vieną jos komentarą iš Bernardinų, kur ji atsakė į vieno skaitytojo perdaug optimistines viltis. Jos pagrindinė mintis buvo, kad savaime, nieko nedarant, niekas nepagerės. Čia pateikiau tik vieną jos mintį, kuri, ištraukta iš konteksto gal ir atrodo panaši į verkšlenimą. Bet į tai neatkreipiau dėmesio, nes man labiau knietėjo pasiaiškinti, kurgi yra tie, kurie dar nesuliumpenėję ir nesuoligarchijėję (kažkokie kvaili žodžiai gavosi raštu užrašius, bet gal mane supratai :))
Blogai yra ne apokalipsės prognozės. Padėtis juk iš tikrųjų gali tapti netgi blogesnė, nei piešia Radžvilas. Aš irgi nesu tuščių vilčių, kad „viskas susitvarkys savaime“, šalininkas. Viltys, kylančios ne iš tvirtų įsitikinimų ir jais grindžiamos nesavanaudiškos meilės artimui, užmigdo ir pajungia žmogaus valią, ir jis vietoj to, kad ieškotų išeities pats (o tam reikia mokytis!), atiduoda savo balsą didžiausią naudą žadantiems politikams.
AtsakytiPanaikintiTaigi, piešiamos apokalipsės blogos ne savo baisumu ar artumu, o tuo, kad jos atrodo be išeities. Pavaizdavus apokaliptinę esamų raidos tendencijų pabaigą, nepateikiama jokių užuominų nei apie įmanomas permainas, nei apie kelius, kuriais jų reikėtų siekti.
Tad visi tie verkšlenimai ir apokaliptiniai vaizdeliai, kurių pilna mūsų žiniasklaidoje, niekaip negali virsti teisingos visuomenės projektu.
P.S. Pasaulio pabaigos nėra su kuo palyginti, todėl mes ją atpažinsime tik tada, kai ji jau bus įvykus.
Gal sutiksi, Reling, kad apokalipsė ir yra tai, kas neišvengiama. Galima ieškoti išeities tik tada, kai žinai, jog dar galima pakeisti įvykių eigą.
AtsakytiPanaikintiKaip suprantu, ateities vizijos nebuvimas šiuo metu kamuoja ir išsivysčiusios demokratijos šalis. Visos ideologijos jau pergyveno kompromitacijos periodą, o naujų sukurti nebesugebama, galima tik atgaivinti kokią labiau primirštą. Juk visuomenę galima solidarizuoti, paskatinti bendrai kuriamajai veiklai tik kokios nors ideologijos ar religijos pagrindu?
Apokalipsė neišvengiama, bet paprastai ja gąsdinama tam, kad jos išsigandę žmogėnai imtų elgtis tam tikru būdu, kuris gali išgelbėti nuo pražūties jeigu ne visą bendriją, tai bent juos pačius. Ir visiškai beprasmiška ja gąsdinti, jeigu nenurodomas joks išsigebėjimo kelias. Taigi, išeities galima ieškoti ir tada, jeigu įvykių eigos neįmanoma pakeisti.
AtsakytiPanaikintiTačiau kritikai nesiūlo ir tokio kelio. Nors iš kai kurių jų kalbų atrodo, jog kelią jie žino, tačiau jie nelinkę juo dalintis su tamsuomene. Mat, jeigu išsigelbėjimas ir egzistuoja, tai jų manymu eiliniai piliečiai vis tiek nepajėgūs jo suvokti. Todėl masės turi suvokti savo ribotumą ir pasitikėti įžvalgiaisiais, turinčiais Dievo dovaną įžvelgti tikrąsias tendencijas ir virsmus, vykstančius masių pasąmonėje, bei nuvesti jas į šviesų rytojų.
Jie nori gelbėti žmones, užrišdami jiems akis. Tad nematau didelio loginio skirtumo tarp jų ir politikų, sakančių: „Išrinkote mus, dabar mes iki kitų rinkimų su jumis darysime, ką norim. O jūs nedrįskite klausinėti, nes tai - ne jūsų reikalas.“
Iš tikrųjų nėra jokio esminio skirtumo tarp tų, kurie nori mus gelbėti ar vesti į šviesų rytojų ne iš meilės, o neva iš jų aukštesnio prigimtinio ar laimėto statuso kylančios moralinės atsakomybės už žemesnio lygmens būtybes.
Dabar apie ideologijas. Negaliu jų pavadinti ideologijomis, tačiau įvardyti nesukompromituotas politinės filosofijos kryptis galima. Tai - komunitarizmas, socialinis konservatizmas, personalizmas.
Tik šiandien asmens politines pažiūras lemia nebe ideologijos, bet jo tapatybės, lūkesčiai, socialiniai ryšiai, gyvenimo būdas. Netikiu, kad galima solidarizuoti visą visuomenę vieno kurio nors mokymo ar judėjimo pagrindu.
Tačiau tam tikri kertiniai pamatai gali būti padėti. Vienu jų galėtų tapti suvokimas, kad neribota visų konkurencija kelia grėsmę pačiam visuomenės išlikimui, todėl turi būti nustatytos girežtos ribos, kurių niekam nevalia peržengti.
Reling, paskutinė Tavo pastraipa judina įdomų klausimą: kaip sustabdyti "žiurkių lenktynes" (taip berods ekonomistai įvardina tokią padėtį, anot R.Kuodžio).
AtsakytiPanaikintiBet man neramu, kad čia pas mane per mažas judėjimas, kad iš Tavo aiškinimų laimėtų daugiau žmonių. Todėl vėl keliu klausimą, kurį suformulavau Mėnulijoje, žr. http://menulija.blogspot.com/2009/01/besiaikinant-keiksmaod-arba-k-reikia.html
Atradau viename straipsnyje psichoanalitiko apibūdinimą, tai pridedu čia, prie temos:
AtsakytiPanaikinti"Nuo pat sovietinių , o gal ir nuo Žečpospolitos laikų mes gyvename narcistine pasaulėjauta paremtoje visuomenėje, kuriai stinga savivertės, tapatumo ir bendrumo jausmo. Tai nuskriaustųjų, nelaimintų ir nuolatos savęs besigailinčių žmonių bendruomenė. Tokioje aplinkoje vertinami ne pasiekimai, o traumos, nelaimės ir netektys."
Tomas Kajokas. Apie psichoanalitinį požiūrį į A.Kubilių ir visuomenę, http://www.bernardinai.lt/index.php?url=articles%2F90355
Šis psichoanalitiko komentaras galėtų būti pritaikytas pačiam psicholanalitiko komentarui. Verkšlenimas „gyvename narcistine pasaulėjauta paremtoje visuomenėje, kuriai stinga savivertės, tapatumo ir bendrumo jausmo“ yra puikus tos pačios „narcistinės pasaulėjautos, kuriai stinga savivertės, tapatumo ir bendrumo jausmo“, pavyzdys. Jokios rimtos analizės minėtame straipsnyje nematau. Nei socialinių veiksmų, nei indidvidualaus savęs tobulinimo programos iš jo nesukursi. Verčiau jau būtų pabandęs ramiai ir pagrįstai įvertinti savo kolegos Milašiūno teiginius apie premjerą, nepaisant to, kad jis nuo jų atsiribojo.
AtsakytiPanaikintiReling, yra tam tikra psichoanalitikų, kaip ir kitų gydytojų profesinė etika: neskelbti viešai paciento diagnozės, o tuo labiau - iš tolo, žmogaus net neištyrus.
AtsakytiPanaikintiTodėl žiniasklaidoje pasakoti apie kokio nors konkretaus žmogaus negalias imasi tik astrologai ir kiti būrėjai.
Visuomenės diagnozė gali būti sakoma garsiai, nes visuomenė ją turėtų išgirsti ir pamąstyti apie savo būklę. Tie, kurie neigia tą diagnozę todėl, kad su ja nepateikiamas išgijimo receptas, gali kreiptis į astrologus, jie visada aiškiai nurodo kaip galima saugotis, nurodo, kokie skaičiai sėkmingi ir kurie akmenys atneša laimę.