Keli pastebėjimai apie Vidmantės Jasukaitytės romaną "Kai mes buvome vilkai". Fanta kažkada anksčiau atkreipė mano dėmesį į šį romaną, kuriame galima atrasti dar vieną pletkų apie praeitį variantą. Paskui dar perskaičiau jaunosios literatūrologės Aleksandros Fominos recenziją. Jaunosios kartos atstovė padarė tokią išvadą: "Fundamentalios knygos – nebūtinai nuobodžios, o talentingi ir patyrę prozininkai randa kelią į skaitytojų širdis nepriklausomai nuo šalies politinės santvarkos bei komercijos. Tuo įsitikini pradėjus skaityti naujausią V. Jasukaitytės romaną, nagrinėjantį Lietuvos rašytojų sąjungos „virtuvę“ nuo gūdžios sovietinės stagnacijos laikotarpio iki Atgimimo. " (Literatūra ir menas. (PA)SKAITINIAI)
Kadangi Lietuva tokia maža, tai joje patirti sovietiniai nuotykiai buvo panašūs, nepaisant ar juos patyrė dvasinga rašytoja, ar išsižiojusi matematikos studentė. Kažkaip traukia palyginti savo ir kitų įspūdžius, vertinimus, nuotaikas ir nuojautas. Ir nesvarbu, kad tai romanas, t.y, išgalvotas kūrinys, nes juk Solženycinas būtent savo romanuose atskleidė labai įtikinamą sistemos vaizdą.
Taip, Jasukaitytė ne Solženycinas. Ir jaunosios kartos entuziazmas paaiškinamas tuo, kad jie paniro į visiškai jiems nežinomą laikotarpį. Tačiau perskaičiau šią Jasukaitytės knygą pakankamai susidomėjusi. Tiesa, buvo daug kliūčių, trukdė autorės stilius, jos išsiaukštinimas ir kitokie moteriški dalykai. Tačiau atsisijoti pakankamai įdomių epizodų galima.
Paieškojau patyriusio kritiko įvertinimo. Šiaip literatūrinis pasaulis, atrodo, šią Jasukaitytės knygą nutylėjo, kaip ir kitas šios autorės knygas, dosniai gaminamas pastaruoju metu. Visuomenė išvis nereagavo, nei į aiškias nuorodas į žinomus žmones, nei į įtartiną teoriją, aiškinančią Atgimimo įvykius. Tai verčia įtarti, kad didžioji dalis žmonių leidžia vakarus tik prie stalo arba prie televizoriaus, o toks užsiėmimas kaip skaitymas jau priskirtas prie atostoginių pramogų. Kadangi Jasukaitytė nieko itin bjauraus apie žinomus veikėjus neprirašė, gal tik kumštelėjo jau nebeįdomiam Terleckui, tai Petkevičiaus spjaudalų populiarumo Jasukaitytės knygai nelemta sulaukti.
Tačiau radau tikrai mąstančios kritikės Jūratės Sprindytės recenziją žurnale "Metai": Jūratė Sprindytė. Neprisitaikymo iššūkis ar prisitaikymo drama? (Vidmantė Jasukaitytė. Kai mes buvome vilkai, 2007) . Padedu šią nuorodą tiems, kurie susigundys šią knygą paskaitinėti.
Aš tik sau persirašau vieną jos citatą dėl tų dalykų, kurie man labai kliudė skaityti:
Magiškojo realizmo, kaip nuoseklaus estetinės transformacijos fenomeno, išskyrus vilkų liniją, romane nelabai aptiktume, nors yra ir stebuklingų išgijimų, ir nuojautų išsipildymo, o magiškasis realizmas, kaip ribų tarp realybės bei fantazijos nusitrynimas, autorės afišuojamas kuo nuoširdžiausiai. Taip, magijos, ir ypač ezoterikos, netrūksta, bet magiškojo realizmo metodas yra metodas. Bent mano kadaise intensyviai skaityti magiškojo realizmo kūriniai suformavo tam tikrą asmeninę patirtį ir nuostatą, kad magiškasis realizmas yra gerokai kitoks, nei randu šiame romane. Kita vertus, reikia pripažinti, jog V. Jasukaitytė savo kūrybos tipą ir visų kūrinių emocingą pasakojimo būdą pagrįstai priešina socialistiniam realizmui. Šiuo požiūriu ji tikrai buvo neprisitaikiusi ir socrealizmo kūrinių niekada nerašė, įspūdingai sužibėjo jau pirmąja apysaka „Stebuklinga patvorių žolė“. Bet toks saviraiškos būdas ir rašymo stilistinis kodas, kurį iki šiol naudojo V. Jasukaitytė, man neatrodo nūdieniškas. Jis mena mažų mažiausiai aštuntojo devintojo XX a. dešimtmečio lietuvių moterų tekstus, kurie išsitenka romantinėje paradigmoje.
Štai trys šio stiliaus kodo esminiai minusai:
1) kraštutiniai kontrastai,
2) pabrėžtas jausmingumas ir emocijų perteklius,
3) daugiažodžiavimas.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą